Atnaujintas 2006 sausio 4 d.
Nr.1
(1401)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Anykštėnę įvertino… Kanadoje

Vytautas BAGDONAS

Emilija Karosienė

Neseniai Albertos provincijos Edmontono miestas (Kanada) šventė garbingą šimtmečio jubiliejų. Jubiliejinių iškilmių metu savo rinkėjams lenkų kilmės parlamentaras Tomas Lukašiukas surengė priėmimą ir pakvietė labiausiai Edmontonui, taip pat ir savo bendruomenei nusipelniusius žmones. Tarp tų Edmontono bendruomenės pasiūlytų ir išrinktų 40 labiausiai gerbiamų, daugiausia nusipelniusių žmonių buvo ir Emilija Karosienė (Karosas), karo baisumų nublokšta iš gimtųjų Anykščių į tolimąją Kanadą.

Energinga, aktyviai visuomeninėje veikloje besireiškianti, savo namuose ramiai nenusėdinti, per gyvenimo aštuoniasdešimtmečio slenkstį peržengusi E.Karosienė kartu su kitais edmontoniečiais buvo apdovanoti padėkos raštais, atminimo medaliais, sulaukė sveikinimų ir nuoširdžių atsiliepimų iš Edmontono miesto bei Albertos provincijos vadovų. Prisiminimui daugelis su mūsų kraštiete įsiamžino nuotraukoje. Anykštėnė E.Karosienė renginio metu gerai prisiminė ir 1955 metus, kuomet Edmontonas šventė 50-ąjį jubiliejų. Tuomet Emilija su savo vyru Jurgiu, sūneliu Algirduku bei dukrele Gailute buvo neseniai įsikūrę šiame mieste. Kartu su kitais tautiečiais Karosai siuvosi tautinius drabužius, dalyvavo šventiniuose renginiuose.

…1944-ųjų pavasarį anykštėnė Emilija Vasiljevaitė baigė Anykščių gimnaziją (dabar Anykščių J.Biliūno gimnazija) ir svajojo apie mokytojos profesiją, būsimąsias studijas Mokytojų seminarijoje. Tačiau toms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti, nes liepos 10-ąją, aidint bombų sprogimams, degant Anykščių miestui, ji kartu su didele grupe anykštėnų, taip pat Švenčionėlių policininkais bei kariais iš Vilnijos krašto pasitraukė iš karo audrų niokojamo miesto. Emilija su draugais tikėjosi, kad karas greitai baigsis ir po kurio laiko visi galės sugrįžti namo. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad kelias atgal atkirstas ir grįžti jau nebeįmanoma… Kartu traukęsis anykštėnas pedagogas Jurgis Karosas – Emilijos mokytojas ir draugas – vieną dieną jai pasipiršo, taręs: „Namo tikrai jau nebegrįšime, teks palikti Lietuvą. Bet ją paliksime jau susituokꅓ

Šeduvos bažnyčioje Emilija ir Jurgis susituokė, o Margavonių dvare, kur buvo trumpam įsikūrę visi likimo draugai, kukliai atšventė vestuves. Aidint kanonadoms, krintant bomboms, šviečiant gaisrų pašvaistėms…

Iš pradžių jaunieji Karosai pateko į Vokietiją, kur jų laukė alinantis darbas, sunki pabėgėlių dalia, įvairūs nepritekliai ir išbandymai. Tik po kelerių metų Emilija su Jurgiu ir dviem vaikais atsidūrė Kanadoje, kur jau senokai gyveno Emilijos tėtis, kurį po ilgų paieškų pavyko surasti Raudonojo Kryžiaus draugijos pagalba.

Iš pradžių Karosų šeima įsikūrė Saskacevano provincijos Reginos mieste, kur gyvenimas irgi buvo ne rožėmis klotas. Gyvenimas pagerėjo, kai Karosai persikėlė į Vakarų Kanadą, Albertos provincijos Edmontono miestą. Čia anykštėnai sutiko daugybę išeivių lietuvių, su kuriais pradėjo bendrauti ir susilaukė jų įvairiapusės paramos. Emilijos vyras daug metų dirbo statybininku: statė gyvenamuosius namus ir pastatus firmoms, chemijos fabriką, vadovavo Lietuvių namų statybai. Emilija net dvidešimt penkerius metus išdirbo valytoja banke bei mokykloje, o atidarius šeštadieninę mokyklą, uoliai triūsė ir joje – mokė tautiečių vaikus. Abu sutuoktiniai, o vėliau ir jų vaikai – Algirdas, Gailė ir Nijolė – įsitraukė į lietuvių išeivių bendruomenės veiklą, siekė išlaikyti lietuvišką dvasią, suburti tautiečius. Edmontono lietuvių namuose, kurie buvo pastatyti ir įrengti taip pat ir anykštėnų Karosų dėka, išeiviai sutiko džiugią žinią apie Lietuvoje išaušusį Atgimimo rytą, Nepriklausomybės atkūrimą, sulaikę kvapą visus įvykius gimtajame krašte stebėjo televizoriaus ekrane.

Pirmą kartą gimtuosius Anykščius Emilija aplankė po ilgos pertraukos – tik 1976-aisiais.

„Kai pirmą kartą aplankiau gimtinę, taip ir pradėjau čionai važinėti. Po penkerių metų vėl išsirengiau į kelionę, po to ir vėl, – pasakojo šių eilučių autoriui pašnekovė. – Gimtinės trauka buvo neapsakoma“.

Nors sovietmečiu būdavo visokių trukdymų, draudimų, nors visuomet persekiojo budrūs KGB pareigūnai, tėviškė ją traukė ir viliojo. Lietuvai tapus laisvai ir nepriklausomai, atsivėrė visi keliai į gimtinę. Kai leisdavo galimybės, Emilija keliaudavo į Lietuvą, į Anykščius, kartu su savo vyru Jurgiu. 1994-aisiais jųdviejų kelionė gimtinėn buvo itin įsimintina – Anykščių Šv. Mato bažnyčioje iškilmingai buvo paminėtas jų bendro gyvenimo 50-metis, ta proga Emilija ir Jurgis aplankė ir Šeduvos bažnyčią, prisiminė, kaip karo metais čia jie buvo sutuokti…

Kai nuoširdaus ir mylimo gyvenimo bičiulio širdis nustojo plakusi ir jis amžinajam poilsiui liko gulėti Kanados žemėje, Emilija kartkartėmis aplanko gimtąjį kraštą viena arba lydima savo vaikų. Praėjusių metų rudenį E.Karosienė gimtinėje lankėsi jau tryliktąjį kartą. Šią žilagalvę moterį, puikiai tebekalbančią lietuviškai ir iki smulkmenų prisimenančią mieste prie Šventosios ir Anykštos praleistus vaikystės bei jaunystės metus, ne kartą galėjai sutikti pasaulio anykštėnų suvažiavimuose, įvairiuose Anykščių krašto renginiuose. 2000-ųjų vasarą Anykščiuose ji pristatė savo prisiminimų knygą „Gyvenimas keliose šalyse ir žemynuose: memuarai“. Po poros metų skaitytojams gimtajame mieste ji pateikė naują siurprizą – antrąją savo prisiminimų knygą „Karo audrų sūkuryje“.

E.Karosienė prisipažino, kad ji turi du labai brangius, artimus ir mielus kraštus. Tai gimtoji Lietuva, Anykščiai, kuriems nuolat jaučia nostalgiją, kur nori sugrįžti. Bet traukia, vilioja ir Kanada – šalis, kuri tapo antrąja Tėvyne, kur prabėgo jos ir vyro Jurgio gyvenimo dešimtmečiai, kur gyvena jų vaikai, vaikaičiai, kur yra daug nuoširdžių draugų.

Edmontone garbaus amžiaus Emilija nesėdi sudėjusi rankų – ji sukasi gyvenimo sūkuryje, bendrauja su tautiečiais, aktyviai dalyvauja išeivijos lietuvių bendruomenės veikloje, bendradarbiauja išeivijos spaudoje, fotografuoja, aprašo svarbiausius įvykius, taip pat rašo straipsnius Lietuvos laikraščiams (tarp jų ir anykštėnų „Anykštai“). Ir, žinoma, dar mąsto apie trečiąją savo prisiminimų knygą. Nes tai, kokius vargus, išbandymus patyrė karo nublokšti svetur iš gimtųjų namų žmonės, kokias kančias iškentėjo, kokią gyvenimišką patirtį sukaupė, kokią didžiulę meilę gimtinei išsaugojo ir nešioja savo širdyje išeivijos lietuviai – neišsemiama tema, neišsenkantis kūrybos šaltinis…

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija