Atnaujintas 2006 sausio 6 d.
Nr.2
(1402)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Šventos Kalėdos jau nebe... šventos?

Prisimename vieną įspūdingiausių metų švenčių – Kristaus gimimo dieną – šv. Kalėdas. Ką tos Kalėdos reiškia visiems tikintiesiems, kokia tai svarbi šventė – nereikia nė aiškinti ar leistis į ilgus apmąstymus. Per Adventą katalikai ramiai, nesiblaškydami švenčia džiaugsmingą laukimą, ruošiasi Dievo sutikimui, Jėzaus Kristaus gimimo iškilmei. Laukdami šventų Kalėdų žmonės stengiasi atlikti gerus darbus, galvoti apie kitus, padėti vargstantiems, ligoniams, negalios ištiktiems, prisiminti šalia esančius, išpažinti savo nuodėmes, su visais susitaikyti, grąžinti skolas, dar kartą apmąstyti savo poelgius, atsigręžti į Bažnyčią, tikėjimo tiesas…


Vieni – piligrimai, kiti – klystantys

Į žemę obuolys nukritęs pradeda pūti iš tos pusės, kuri su žeme susiliečia. Geras sodininkas stengiasi, kad kuo mažiau tokių obuolių būtų. Kiekvienas nori kuo ilgiau juos išlaikyti ir kad nuo audrų kuo mažiau nukentėtų. Visų pareiga – esamą derlių kuo rūpestingiau išsaugoti.


Tikiu išgydymo stebuklais

Tai įvyko seniai, tačiau patirtų stebuklingų išgijimų įspūdžiai mane lydi visą gyvenimą.

1940 metais, aš, septynmetė mergaitė, buvau susižeidusi kojos pėdą. Žaizda buvo supūliavusi, mano močiutė, nors ir labai stengėsi, mažai ką galėjo padėti. Tada ji mane nuvežė į Pasvalio rajono Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo bažnyčią, į Sekminių atlaidus. Močiutė su manimi šlubuojančia, keliais, kalbėdama rožinį, tris kartus apėjo bažnyčią. Paskui nuvedė prie stebuklingojo šaltinio, nuplovė sužalotą, skaudamą pėdą. Ten buvo ir daugiau žmonių: vieni vandenį gėrė, kiti juo plovėsi veidą, rankas, kojas. Nuėjome į šv. Mišias, aukotas bažnyčioje, ir ten jau nejutau jokio kojos skausmo. O dar labiau abi su močiute nustebome ir labai apsidžiaugėme, kai išėjusios iš bažnyčios pamatėme, kad žaizdos visai nėra – ji užgijusi. Mus iki Krinčino miestelio parvežė močiutės brolis, o likusius šešis kilometrus į namus lengvai parėjome pėsčiomis. Ar tai ne stebuklas, mielieji?


Laikas keisti tradicijas

Lapkričio mėnesį man teko dalyvauti dvejose laidotuvėse Rokiškio rajone – tai mano mokslo draugės Aldonos Ingeleikienės ir vaikų darželio auklėtojos Danguolės Slimienės tėvelio, mano buvusio bendradarbio, gyvenusio Rokiškio rajone, Obeliuose.


Ar nenuėjo lengviausiu keliu?

Aš manau, kad Popiežius, siekdamas suvienodinti tikėjimą ir sakramentų teikimą, nuėjo lengviausiu keliu ir pripažino didesnės pasaulio dalies tikėjimo madas ne siekdamas atstatyti Bažnyčią, tikėjimą ir Švč. Sakramento teikimą.


Keli epizodai iš gyvenimo

Prieš Antrąjį pasaulinį karą mano tėvukas turėjo labai gerus arklius, tad sovietų buvo mobilizuotas į darbus Kėdainių aerodrome. Buvo suvaryta keli šimtai kaimo žmonių su vežimais. Tėvukas jau buvo patyręs karo baisumus, nes buvo mobilizuotas per Pirmąjį pasaulinį karą, o grįžo namo tik po septynerių metų. Jo nepažino nei mama, nei tėtis. Grįžo suvyriškėjęs, su dideliais ūsais ir uniforma…


Mūsų gimtoji kalba

Kas mes būtume be savo gimtosios lietuvių kalbos? Todėl mes ją puoselėjame, branginame, giname, mylime, turtiname. Tai gerai. Kitaip negali būti!.. Bet ar visi ją mylime?

Prisimenu vaikystę. Mama grįžo iš bažnyčios suplėšyta skarele ir vienintelės geresnės palaidinės nuplėšta apykakle, bet linksma: „Mušėmės su lenkėmis... Jos norėjo lenkiškai giedoti, nors joms nepriklausė, todėl neleidom. Muštis jos pradėjo. Nepasidavėm. Mes giedojome lietuviškai“, – kalbėjo patenkinta lyg padariusi gerą darbą, kažką labai reikšminga atlikusi. Klausydami jos pasakojimo, ir mes buvome patenkinti, linksmi duota pamoka...


Kai nuvertėja žodis

Taip norisi pasigėrėti gražiu gyvenimu, bet ramybę drumsčia mintys. Kodėl taip gyvename? Iš dalies aišku: užmirštas padorumas, sąžiningumas (sąžiningumas pagal naujas taisykles). Ąžuolas, žąsis, sąžinė, ąsotis – šiuos žodžius įsidėmėjau pirmoje klasėje, viskas buvo tikra ir aišku. Pirmasis mokytojas buvo A.Marčiulaitis, kuris stengėsi ugdyti moralines vertybes, lygiai taip pat mokyti abėcėlės ir daugybos lentelės. Žiūrėjome į mokytoją ir tikėjome jo žodžiais. Sako, šiais laikais vaikai protingesni. Bet protas nėra svarbiausias dalykas, yra toks žodis „išmintis“. Žinoma, jos įgauname gyvendami. Išmintis padeda išlaikyti padorumą – ne apsimestinį, bet tikrą. Vadinasi, neskriausti, nemeluoti, neapgaudinėti, laikytis duoto žodžio. Kas šiandien laikosi žodžio? Kalbama, žadama daug, bet tai tušti žodžiai. Net mažuose dalykuose – paprašai grąžinti knygą, pažada, ir pamiršta.


Paaiškėjo…

Ačiū Seimo nariui B.Bradauskui, kad mūsų, lietuvių, kalbą praturtino nauju sąžiningumo sąvokos aiškinimu. Visiems tapo aišku, kad Lietuvoje sąžiningas gali būti tik turtuolis, o kiti, dabar vadinami „gatviniais“, „runkeliais“, yra tik menkystos. Vieni šį B.Bradausko pareiškimą pavadino akibrokštu Socialdemokratų partijai ir jos vadui A.Brazauskui, kiti tiesiai pasakė, kad tai dar viena kiaulystė, kurią gali iškrėsti ne kas kitas, o Seimo narys milijonierius, ir todėl jis turi būti „paaukštintas“, nes vykusiai išreklamavo socialdemokratines vertybes: socialinį teisingumą, solidarumą, partijos garbę, jos orumą ir, žinoma, sąžiningumą.


Apie medžioklę, tik ne raganų

Buvę draugai, dabar tapę ponais, vėl atgaivino savo pamėgtą posakį – „raganų medžioklė“. Iš kur jis atsirado, iš kokio sąvartyno ištrauktas? Juk Lietuvoje niekas eretikų ant laužo nedegino, jokių burtininkų nepersekiojo. Tiesa, prieš penkiasdešimt- šešiasdešimt metų pas mus vyko žiauri medžioklė ir su varovais, ir be varovų, bet medžiojo ne raganas, žvėris, o pačius geriausius, talentingiausius Lietuvos žmones. Medžiojo miškuose partizanus, kaimuose – dorus, darbščius ūkininkus, mokytojus, visus tuos, kurie mylėjo tėvynę, brangino jos laisvę. Buvo medžiojama visur. Eini rytą į mokyklą ir nežinai, ar iš jos grįši, ar nebūsi „sumedžiotas“. Tada visi medžiojamieji susigūžę tylėjome, bijodami žodį ištarti. Šiandien ta medžioklė beveik užmiršta. Nesuprantama, kodėl nei iš šio, nei iš to visas giesmininkų choras pragydo apie neegzistuojančią medžioklę. Juokinga, kad į šį chorą įsitraukė ir gerbiamas mūsų Prezidentas.


Dievas išklausė

Mes, grupelė Marijampolės rajono žmonių, ištisus trejus metus kasdien nuoširdžiai meldėmės, kad pagaliau žlugtų premjero Algirdo Brazausko kultas. Teisingai pasakyta Evangelijoje: jei kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Dievas mūsų maldų išklausė. Pagaliau pradėjo braškėti A.Brazausko kėdė.


Teismai išliko sovietiniai

Nebe reikalo susirūpino Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) dėl žiniasklaidoje skelbiamos informacijos apie Lietuvos teismus, kurie niekuo nesiskiria nuo buvusių sovietinių teismų. Taigi perskaitęs Algimanto Chmieliausko straipsnį „Kiek dar būsime raupsuotais? („Tremtinys“, 2005, Nr. 51) nutariau papasakoti apie savo gyvenimą.


Nežinomųjų vėlės

Ką tik praėjusios bolševikų okupacijos teroro šiurpus aidas tebesigirdi. Brauko per širdį dantytu pjūklu. Dažna lietuvio šeima užprašo egzekvijas saviesiems, žuvusiems kovoje už laisvę. Dar visai neseniai buvo taip žudyta, kad kaltojo žymės neliktų: skandinta, deginta, kišta į balas. Kamajų žydų baloje sugrūsta nemažai žuvusių partizanų. Sudegintas visas Kurkliečių kaimas (Rokiškio r.) su moterimis, senukais, mažais vaikeliais – juos čekistai įmetė į liepsnojantį pastatą.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija