Atnaujintas 2006 sausio 18 d.
Nr.5
(1405)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Į aplinką – pro fotoaparato ieškiklį

Bronius VERTELKA

Fotomenininkė Irena Giedraitienė
Panevėžio fotografijos galerijoje

40-oji personalinė Irenos Giedraitienės fotografijų paroda Panevėžio fotografijos galerijoje buvo jau penktoji Aukštaitijos sostinėje, kurioje aukštaitė pateikė 40 įvairiais metais darytų nuotraukų.

Pasaulinę šlovę pelniusi nuotrauka

Irena specialiai važiavo iš Kauno į Kretingą, kur vyko vestuvės. Tuokėsi du broliai. Irena draugavo su jų seserimi ir ši pakvietė ją ten fotografuoti. Be jos, tokį nekasdienį įvykį Kretingoje turėjo užfiksuoti dar keturi fotografai.

Sutuoktuvių iškilmės vyko Palangos bažnyčioje. Kurorto gyvenimas slinko į vakarą, todėl buvo suabejota, ar beverta kur nors eiti. Irena priminė, jog tokį tolimą kelią įveikė norėdama ant senojo Palangos tilto įamžinti jaunuosius. Saulė slėpėsi po debesimis, bet ji dar sugebėjo padaryti keturis kadrus. Iš vieno išėjo nebloga nuotrauka todėl, kad tuo metu pūstelėjo vėjas ir jaunieji neatsisuko į fotografą. Taip jie pasielgė paprašyti Irenos.

1975 metais Amsterdame (Olandija) turėjo įvykti pasaulinė fotožurnalistų kūrybos paroda. Fotomenininkas Aleksandras Macijauskas pasiūlė Irenai ten dalyvauti. Kadangi jiedu vienas nuo kito gyveno netoli, per vieną troleibuso stotelę, ši jam atnešė nuotraukos „Vestuvių vakarą“ du variantus, bet parodė prastesnį. Aleksandras nuotrauką paprašė įduoti į traukinį, kuris nuveš ją Vilniun, iš ten nugabens į Maskvą. Mat toje parodoje galėjo dalyvauti tiktai valstybės su savo kolekcijomis. Irena rytą nunešė pirmąjį nuotraukos variantą.

Vieną rytą ji išgirdo, kaip Maskvos radijas iškilmingai, tarsi būtų paleista kosminė raketa ar kosminis laivas, pranešinėja, jog pasaulinės fotožurnalistų parodos laimėtojais tapo Sovietų Sąjungos fotomenininkai.

Kur pradingo, iki šiol neaišku

Ta pati I.Giedraitienės nuotrauka „Vestuvių vakarą“ vėliau iš viso įvairiai buvo įvertinta apie dešimt kartų. O pasaulinėje fotožurnalistų parodoje ji gavo pirmąjį prizą „Aukso akis“ ir premiją „Bendrųjų įvykių“ kategorijoje. Toks apdovanojimas prilygo pasauliniam kino apdovanojimui „Oskaras“. Prizas atkeliavo į Kauną, bet devyni tūkstančiai dolerių Irenos nepasiekė. Bandė ji tuo domėtis, tačiau visur išgirdo, jog apie tai nieko nežinoma. Jai buvo keista: parodai nuotraukas siuntė iš Maskvos, bet kodėl apdovanojimas pasiekė Kauną? Iki šiol I. Giedraitienė jaučia skriaudą, kad negavo jai priklausančios premijos, tuo metu išties didelės pinigų sumos. Moteris nekėlė triukšmo vien dėl to, kad nenorėjo sukelti nepasitikėjimo lietuviais.

Vykstant parodai Čekoslovakijoje, I. Giedraitienės kūryba buvo įvertinta sidabro medaliu. Šis apdovanojimas irgi nepasiekė autorės. Kitas fotomenininkas, kartu su Irena dalyvavęs parodoje, tokį apdovanojimą gavo. Po dešimt metų vieno vakarėlio metu Kaune vienas garsus fotomenininkas I.Giedraitienei priminė: „Tu privalai ieškoti to, kas iš tiesų tau priklauso“. Bet moteris nedrįso to daryti.

Užfiksavo besibučiuojančius jaunuolius

Nors Irena nebuvo komjaunuolė ar partijos narė, tačiau ji kartu su Kauno „Žemprojekto“ instituto, kuriame išdirbo 29 metus, choru sugebėjo ištrūkti į turistinę kelione laivu Dunojaus upe. Tuo metu pasaulis sužinojo, jog sovietinė armija peržengė Čekoslovakijos sieną, todėl turistams neleido aplankyti Prahos. Tačiau jie apsilankė Bulgarijoje, Jugoslavijoje, Rumunijoje ir Vengrijoje. Kartą, valgydama garlaivyje, Irena pastebėjo, kaip du jaunuoliai, apgaubti rūko, bučiuojasi ant tilto. Metusi pusryčius, nubėgo pasiimti fotoaparato. Nuotrauka „Jis ir ji“ tarptautinėje parodoje, organizuotoje Vilniuje, turėjo pasisekimą. Tuo metu buvo neįprasta, kad du jauni žmonės taip atvirai elgtųsi.

Fotografuoti pradėjo Kaune

Į Panevėžį I. Giedraitienė grįžo prieš 11 metų. Prieš tai lygiai 40 metų savo gyvenimą buvo susiejusi su Kaunu. Ten studijavo Politechnikos institute, sukūrė šeimą, dirbo statybos inžiniere „Žemprojekto“ institute. Vienas draugas turėjo fotoaparatą ir jai parodė, kaip su juo elgtis. Parvykusi į gimtąjį Panevėžį, Irena nufotografavo savo tėvus. Paskui fotografavo augančias abi dukreles.

1966 metais Kauno „Žemprojekte“ buvo rengiama respublikinė fotografijos paroda. Tuo rūpinosi Vilius Jasinevičius, kuris dirbo elektriku vienoje grupėje su Irena, kartu buvo ir Kauno fotoklubo pirmininkas. Žiūrėdama, kaip dėliojamos nuotraukos, Irena išdrįso prisipažinti, kad ji irgi mėgsta fotografuoti. Parodos rengėjui atnešė dvi nuotraukas, kuriose buvo įamžintos jos dukros. Vėliau viena buvo išspausdinta knygoje „Lietuvos fotografija“. Irena Kaune išmoko savarankiškai daryti ir didelio formato nuotraukas.

Grįžo į gimtinę

Irena niekada nebuvo nutraukusi ryšių su Panevėžiu. Viena jos dukra gyveno pas senelius mieste prie Nevėžio. Pati, parvykusi į Panevėžį, rasdavo laiko pabendrauti su kolegomis fotomenininkais Petru Kaupeliu, Jonu Ambraška, Sergejumi Kašinu. 1984 metais surengė savo pirmąją personalinę kūrybos parodą gimtajame mieste. Susirgus mamai, visam laikui grįžo į Aukštaitijos sostinę. Čia kilo mintis išleisti savo nuotraukų knygą. Tokią idėją palaikė fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius. Parengė penkis projektus, bet turėjo praeiti nemažai laiko, kad atsirastų iš ko leisti knygą. Miesto meru tapus Vitui Matuzui, savivaldybėje buvo įsteigtas Laisvųjų menininkų rėmimo fondas. Jo pirmininkas buvo vicemeras Kastytis Vainauskas. Irena ypač dėkinga šiam žmogui, nes jo dėka buvo skirtos lėšos knygai. Ją maketavo ir leidybinį darbą atliko Irenos duktė Ina Adomaitienė, kuri yra baigusi Vilniaus dailės akademiją, be to, irgi fotografuoja. Tai buvo toks pirmas rimtas jaunosios menininkės darbas. I. Giedraitienės knyga „Fotografijos“ gana solidi. Joje įdėta ir jos anytos nuotrauka, kurią Irena mini su didele pagarba. Knygos pristatymas vyko šios vasaros pradžioje, Fotografijos galerijoje. Iškilmėse dalyvavo meras V.Matuzas. Į I.Giedraitienės jubiliejinę fotografijos parodą atėjo vicemerai K.Vainauskas ir Petras Luomanas.

Fotografas turi jausti

Spalį I.Giedraitienė pažymėjo savo 70 metų sukaktį. Ji ir dabar nesėdi namuose, aktyviai fotografuoja, netgi galvoja apie naują parodą ir apie antrosios fotografijų knygos išleidimą. Ne pagal metus judri panevėžietė džiaugėsi, jog atsiranda vis naujų fotografuoti mėgstančių žmonių, sugebančių įamžinti skubančio gyvenimo akimirkas. Viena geriausių fotomenininkių Lietuvoje teigė, jog fotografuojant privalu jausti, ką ir kaip fotografuoti. Moteris prisiminė, kaip vienas pradedantysis sugebėjo sublizgėti tarp fotografų, užfiksavęs gatvėje gulintį girtuoklį. Kitas išgarsėjo įamžinęs eismo taisyklių pažeidėją. Tačiau kaip menininkai jie liko nežinomi.

I.Giedraitienę labiau traukia nespalvotos nuotraukos. Fotomenininkė išsaugojo maždaug prieš pusšimtį metų darytų nuotraukų – ir jos gerai išsilaikė. Spalvotos nuotraukos nėra tokios ilgaamžės. Pavyko jai užfiksuoti momentą, kada Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas dalija Komuniją. Tačiau I.Giedraitienei drebėjo rankos, kai ji norėjo nufotografuoti europietiškiausiu žmogumi pripažintą Naujamiesčio kleboną kun. Algirdą Dauknį. „Pro fotoaparato ieškiklį aš žiūriu jau kaip menininkė“, – prisipažino I.Giedraitienė.

Panevėžys

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija