Atnaujintas 2006 sausio 18 d.
Nr.5
(1405)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Popiežius akcentuoja ištikimybę „taikos misijai“

Mindaugas BUIKA

Tradiciniame naujametiniame susitikime su prie Šventojo Sosto akredituotų diplomatų korpusu popiežius Benediktas XVI toliau vystė tiesos siekimo tarptautinėje politikoje temą, kuri vyravo ir ankstesniame jo pareiškime pasaulinei Taikos dienai (2006 m. sausio 1-ajai). Sausio 9 dieną kalbėdamas diplomatams Šventasis Tėvas vėl analizavo sudėtingą padėtį Šventojoje Žemėje, priminė civilizacijos sandūros pavojus, apgailestavo dėl religijos laisvės stygiaus tokiose šalyse kaip Kinija, pasmerkė prekybą ginklas ir žmonėmis. Diplomatams jis linkėjo didesnio atkaklumo ir pasiaukojimo siekiant „įveikti kliūtis, užtveriančias kelią veiksmingiems ir žmogaus orumą atitinkantiems sprendimams“.

Atsakydamas į diplomatinio korpuso dekano San Marino ambasadoriaus Džiovanio Galasio sveikinimą, Benediktas XVI patvirtino, kad didžioji politika nėra svetima Katalikų Bažnyčiai dėl aiškių karitatyvinių paskatų: ji yra „solidari su kiekviena kančia, su kiekviena viltimi ir kiekviena pastanga, lydinčia žmogaus kelią“. Tokia taip pat yra moralios politikos, ypač diplomatijos, „taikos misija“, kurią įgyvendinant Šventasis Tėvas pastebi daugybės žmonių „drąsias ir atkaklias pastangas“ ir jas „broliškai padrąsina“.

Teisingumas reikalauja derinti teisėtus interesus

Popiežiaus įsitikinimu, taikos, įtvirtinimo tarp tautų ir žmonių procese „įsipareigojant tiesai“ yra svarbūs trys esminiai elementai – teisingumas, laisvė ir atleidimas, kuriuos jis išsamiau aptaria. Kalbėdamas apie teisingumą Benediktas XVI primena skaudžią melo politikoje problemą, kuri žmonijos istoriją paženklino tragedijomis. „Melas dažnai apsimeta tiesa, tačiau iš tikrųjų jis visada yra selektyvus ir tendencingas, orientuotas į manipuliaciją žmonėmis ir galiausiai į jų pavergimą, – sakė Šventasis Tėvas. – Praeities, ir ne tik praeities, politinės sistemos tą puikiai liudija“.

Visai kitaip yra su tiesos paieška tarptautiniuose santykiuose, kada subtiliai atsižvelgiama į nuomonių skirtumus, stengiamasi konsensusu suderinti teisėtus interesus, prisilaikant padorumo ir tarptautinės teisės reikalavimų. „Ta pati tiesos paieška taip pat verčia (...) ryžtingai patvirtinti tai, kas bendra, kas priklauso pačiai žmogaus prigimčiai, visoms tautoms ir kultūroms, ir tai turi būti lygiai taip pat gerbiama“. Taigi tautų įvairovę ir lygybę Popiežius vadina „papildančiais aspektais“, ir tik atsižvelgimas į juos garantuoja teisingumą, leidžiantį „užgesinti nesutarimus, laiduoti tvirtą ir patvarų tarpusavio supratimą“.

Tokį teisingumo ir tiesos kriterijų Benediktas XVI pirmiausia siūlo daug iškentėjusiai Šventajai Žemei, kurioje padėtis ypač šių, 2006 metų pradžioje yra labai nestabili tiek dėl politinių sukrėtimų sukėlusios Izraelio premjero Arielio Šarono sunkios ligos, tiek ir dėl kontroversijų, susijusių su sausio pabaigoje numatytais rinkimais Palestiniečių savivaldoje, kai laukiama galimo radikaliųjų sustiprėjimo. Tačiau taikos procesui alternatyvos nėra, ir jo sėkmę turi lemti taikios Izraelio valstybės egzistencijos garantavimas bei galimybių užtikrinimas Palestinos arabams plėtoti savo demokratines institucijas laisvės ir klestėjimo ženklinamai ateičiai.

Beje, savo naujametinėje kalboje diplomatams Šventasis Tėvas nurodė tik kelių šalių pavadinimus ir pirmenybę teikė plataus masto apibendrinimams. Tačiau Šventąją Žemę, „kurioje yra gimęs Jėzus Kristus, Taikos Kunigaikštis“, jis paminėjo netgi du kartus, tuo apibrėždamas ypatingą Katalikų Bažnyčios suinteresuotumą sprendžiant joje iškilusią krizę. O platesnio pasaulinio aspekto, ypač vadinamojo „civilizacijų susidūrimo“, plotmėje, tai čia didžiausias pavojus glūdi tarptautiniame terorizme. Šio blogio atžvilgiu popiežius Benediktas XVI lieka kategoriškas ir pareiškia, kad su teroristais negali būti jokios kalbos apie kokį nors „interesų derinimą“. Jo įsitikinimu, „jokiomis aplinkybėmis negalima pateisinti šios nusikalstamos veiklos, kuri užtraukia negarbę jos vykdytojams ir yra dar atmestinesnė, kad ji dangstosi religija, gryną Dievo tiesą sumenkindama iki pačių teroristų aklumo ir moralinio iškrypimo“.

Diplomatija turi tarnauti taikiam sambūviui

Šis Šventojo Tėvo tariamas bekompromisiškumas leido Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadoriui Vatikane Frensiui Runiui neseniai viename interviu katalikų žiniasklaidai konstatuoti, jog Vatikanas yra svarbus „strateginis partneris“ kovoje prieš terorizmą, kuriam dažniausiai šiuo metu priklauso islamo radikalūs elementai. Kita vertus, Popiežiaus žvilgsnis į skirtingų civilizacijų bendravimą nėra neigiamas, ypač įvertinant istorinę praeitį. „Praėjusių amžių raidoje kultūriniai mainai tarp judaizmo ir helenizmo, tarp romėnų, germanų ir slavų pasaulių, taip pat tarp arabų ir europiečių pasaulių praturtino kultūrą ir skatino bendrąjį mokslų bei civilizacijų vystymąsi, – kalbėjo diplomatams Šventasis Tėvas. – Taip turėtų būti ir šiandien – ir dar didesne apimtimi, nes mainų ir abipusio supratimo galimybės šiandien daug palankesnės“.

Tuose mainuose svarbų vaidmenį turi vaidinti spauda ir kitos šiuolaikinės informacijos priemonės, taip pat universitetų bei regioninių kultūros centrų aktyvesnis bendradarbiavimas. Šioje civilizacijų suartėjimo plotmėje, popiežiaus Benedikto XVI įsitikinimu, galėtų prasmingai dalyvauti ir diplomatai, tiek dvišale, tiek daugiašale bendryste skatindami tolerantišką skirtingų tautų sambūvį. Čia verta priminti, kad Šventasis Sostas palaiko tvirtus diplomatinius santykius ambasadų (nunciatūrų) lygiu su 174 pasaulio valstybėmis. Su Rusijos Federacija bei Palestinos išlaisvinimo organizacija Vatikano diplomatiniai ryšiai taip pat yra oficialūs, tačiau žemesnio specialiųjų atstovų lygio. Savo diplomatinius atstovus prie Šventojo Sosto taip pat turi Europos Sąjunga ir Maltos ordinas, kurie yra suverenūs tarptautinės teisės objektai.

Vatikano diplomatinių santykių plėtra ypač ryški buvo praėjusio pontifikato laikotarpiu, kai popiežius Jonas Paulius II buvo išrinktas į šv. Petro sostą 1978 metais. Tada Šventasis Sostas turėjo užmezgęs diplomatinius santykius tik su 85 pasaulio šalimis. Taigi per vėlesnius beveik 26 jo Bažnyčios valdymo metus Vatikano diplomatinių ryšių mastas išaugo daugiau nei dvigubai. Čia, žinoma, pasitarnavo įvykusios didžiosios politinės permainos, ypač sovietinio komunizmo sistemos žlugimas. Tačiau ir su kai kuriomis Vakarų šalimis Šventasis Sostas diplomatinius santykius užmezgė palyginti neseniai – pavyzdžiui, su Danija – tik 1982 metais, su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis – 1984-aisiais.

Tarp nedaugelio šalių, su kuriomis Šventasis Sostas dar neturi diplomatinių santykių, daugiausia yra komunistų valdomos šalys (Kinija, Vietnamas, Šiaurės Korėja), taip pat islamiškosios valstybės. Savo pirmajame susitikime su prie Vatikano akredituotų diplomatų korpusu pernai gegužės 12 dieną popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad Vatikanas turi toliau plėsti savo diplomatinį atstovavimą tuo pasitarnaudamas tautų bendrystei ir taikos stiprinimui pasaulyje.

Svarbu pripažinti klaidas ir atsiverti atleidimui

Kitas punktas, kurį popiežius Benediktas XVI savo kalboje diplomatams iškėlė pagrįsdamas tiesos politikoje poreikį, yra „teisė į laisvę“, nes tik laisvėje yra įmanoma visiškai tiesą pažinti, įvertinti ir įtvirtinti. Be abejonės, pirmiausia čia kalbama apie pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimą „tiek viešajame ir privačiame gyvenime, tiek ekonominiuose ir politiniuose, tiek ir kultūriniuose bei religiniuose santykiuose“, kam yra įpareigota kiekviena valstybinė valdžia.

Šiuo atžvilgiu Šventasis Tėvas aštrią kritiką nukreipė į tuos režimus, kurie varžo ypač Bažnyčiai aktualią religijos laisvę. Su dideliu apgailestavimu jis pastebėjo, jog „kai kuriose valstybėse, tarp jų tose, kurios gali pasigirti daugiaamžėmis kultūros tradicijomis, ši laisvė, užuot buvusi garantuota, rimtai pažeidžiama, dažniausiai mažumų atžvilgiu“. Nors Popiežius tiesiogiai neįvardijo valstybių, kurias turėjo omenyje, tačiau apžvalgininkai beveik vieningai teigė, kad ši kritika pirmiausia skirta Kinijos ir kitiems komunistiniams režimams, kurie labiausiai varžo su ateistine valdžia nenorinčių kolaboruoti religinių mažumų veikimą. Nurodęs pagrindinį tarptautinės teisės dokumentą – Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Šventasis Tėvas tvirtino, kad religijos laisvė yra svarbiausia, nes „ji susijusi su didžiausiu žmogaus santykiu – santykiu su Dievu“.

Kalbėdamas apie trečiąjį įsipareigojimo tiesai aspektą, būtent apie „atleidimą ir susitaikinimą“, popiežius Benediktas XVI netiesiogiai atsakė į priekaištus tų Vakarų sekuliaristų, kurie kaltina religijas, taip pat ir katalikybę dėl įtampos ir konfliktų visuomenėje skatinimo. Pripažinęs, kad praeityje dėl skirtingų įsitikinimų „būta smurtinių susidūrimų, socialinių ir politinių konfliktų ir net religinių karų“, Šventasis Tėvas pažymėjo, jog visos tų neramumų priežastys mažai ką bendra turi su tikrąja tiesa bei religija. Jis taip pat priminė, jog „Katalikų Bažnyčia smerkia dideles klaidas, praeityje padarytas jos narių bei institucijų, ir nesvyruodama prašo atleidimo, jo reikalauja jos pačios įsipareigojimas tiesai“.

Popiežius priminė žinomus jo pirmtako Jono Pauliaus II žodžius, jog „nėra taikos be teisingumo, ir nėra teisingumo be atleidimo“, ir kvietė neatidėliotinai spręsti tebevykstančius skaudžius ir brolžudiškus konfliktus Artimuosiuose Rytuose (ypač didžiųjų civilizacijų lopšyje Irake) ir Afrikoje (Didžiųjų ežerų regione ir Darfure). „Pralietas kraujas šaukiasi ne tik kraujo, bet reikalauja pagarbos gyvybei ir taikai“, – sakė Benediktas XVI ir paragino konfliktuojančias puses drąsiai pripažinti savo klaidas ir nebijoti „atsiverti atleidimui“. Šiame taikos kelyje turi aktyviai veikti derybose tarpininkaujantys diplomatai bei tarptautinės organizacijos, pirmiausia daugiau kaip 190 valstybių narių turinti Jungtinių Tautų Organizacija.

Gyvenimas turi atitikti tiesą apie žmogų ir jo orumą

Šventasis Tėvas taip pat pažymėjo, kad įsipareigojimas taikai turi skatinti naudingų tarptautinių santykių dinamikos kūrimą, kuri atitiktų tiesą apie žmogų ir jo orumą. „Štai kodėl negalima kalbėti apie taiką ten, kur žmogus neturi būtinų priemonių oriam gyvenimui“, – aiškino popiežius Benediktas XVI, primindamas šimtus milijonų badaujančių žmonių bei gausius ir visko stokojančius pabėgėlius. Čia galima priminti šv. Kalėdų išvakarėse Vatikane paskelbtą metinę ataskaitą „Erodos: nekaltųjų žudymas tęsiasi“, kurioje pateikti sukrečiantys duomenys apie vaikų išnaudojimą pasaulyje. „Daugelio išnaudojimo formų šaknys glūdi fakte, jog vargingiausiose šalyse daugiau kaip 50 milijonų vaikų nėra net įregistruoti, jog jie buvo gimę“, – teigiama pranešime.

Be to, apie 20 milijonų vaikų gyvena ir bręsta pabėgėlių stovyklose, daugiau kaip 120 milijonų vadinamųjų „gatvės vaikų“ neturi prieglobsčio – ši problema ypač ryški Lotynų Amerikos miestuose – ir dažniausiai jie įsitraukia į nusikaltėlių grupes. Kasmet dėl bado čia miršta vienuolika milijonų vaikų, nesulaukusių nė penkerių metų. Nusikalstama prekyba vaikais ir paaugliais iki 18 metų kasmet atneša 1,2 milijardų dolerių pelną. Ataskaitoje teigiama, jog keturi milijonai mergaičių buvo nelegaliai nupirktos ir parduotos prievartinei santuokai, prostitucijai arba į vergiją.

„Negalima užmiršti prekybos žmonėmis rykštės, kuri tebelieka mūsų laikų gėda“, – kalbėjo Šventasis Tėvas diplomatams. Jis pabrėžė, kad skurdo problemas ir kitas „humanitarines nelaimes“ galėtų padėti išspręsti didesnis turtingų šalių dosnumas ir kad šios atsakomybės neturi vengti nė viena klestinti valstybė. Ypač rimtu „iššūkiu žmogiškajai sąžinei“ lieka didžiulės lėšos, skiriamos ginkluotei, kurios 2004 metais pasaulyje persirito per vieną trilijoną dolerių. „Remiantis turimais duomenimis, galima teigti, jog nesuskaičiuojamai vargšų armijai iš skurdo ištrūkti užtektų mažiau negu pusės milžiniškų sumų, pasaulyje skiriamų ginklams“, – sakė Popiežius.

Kaip tik šiuos Šventojo Tėvo žodžius pacitavo Vatikano nuncijus Jungtinėse Tautose arkivyskupas Čelestinas Miljorė sausio 10 dieną Niujorke kalbėdamas apie poreikį riboti prekybą ne tik stambiaisiais, bet ir smulkiaisiais šaunamaisiais ginklais. Priminęs statistinius duomenis, jog šiuo metu pasaulyje cirkuliuoja daugiau kaip 600 milijonų smulkiųjų ir lengvųjų ginklų, jis nurodė, kad praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje iš 49 didelių konfliktų 47 buvo sukelti naudojant būtent šio tipo ginkluotę. Smulkiaisiais šaunamaisiais ginklais kasmet nužudoma daugiau kaip pusė milijono žmonių – 300 tūkst. ginkluotuose konfliktuose ir 200 tūkst. vykdant kriminalinius nusikaltimus.

Baigdamas savo apžvalginį pranešimą diplomatams popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad, skelbdama ir liudydama taiką, Bažnyčia „visada gyvena tiesa“, kuri yra Jėzus Kristus. Jis pacitavo didžiojo Bažnyčios tėvo šv.Augustino žodžius: „Tiesa tikrai ištryško iš žemės. Kristus, kuris yra pasakęs: „Aš esu Tiesa“, gimė iš Mergelės“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija