Atnaujintas 2006 sausio 18 d.
Nr.5
(1405)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Iššūkiai ir akibrokštai

Petras KATINAS

Jeigu nesėdi už grotų, o dar labiau prokurorų ir teisėjų esi paskelbtas nekaltas tarsi naujagimis, gali daryti ką tik užsimanai – tokia nuostata ir vadovaujasi valdančiosios daugumos ministrai ir kiti aukšti valdininkai. O toną tokiai pažiūrai davė pas Premjeras, kai iškilo klausimas dėl jo dabartinei žmonai priklausančio pervadinto „Draugystės“ viešbučio privatizavimo teisėtumo ir skaidrumo. Kaip ir buvo tikėtasi, sostinės prokuratūra, neva atlikusi tyrimą, nustatė, kad nei būdamas Prezidentu, nei vėliau A.Brazauskas nesikišo į šį reikalą, nors kai kurie liudytojai, pavyzdžiui, buvęs ekonomikos ministras J.Veselka, teigia visai kitaip. Taip pat buvęs LDDP premjeras A.Šleževičius ir LKP CK antrasis sekretorius N.Beriozovas leido suprasti, kad be tuometinio Prezidento šiame reikale neapsieita. Nesvarbu, kad nėra jokio raštiško dekreto ar įsakymo. Šioje kompanijoje visada galiojo ir tebegalioja telefoninė teisė. Pagaliau netgi Prezidentas, išgirdęs Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro R.Jancevičiaus pareiškimą, kad jokių įstatymų ir poįstatyminių aktų pažeidimų neaptikta nė viename iš trijų „Draugystės“ viešbučio privatizavimo etapų, todėl nėra prasmės kalbėti apie baudžiamąją atsakomybę, abejojo tokiu vertinimu. Pasak Prezidento, toks sprendimas neatsakė Lietuvos visuomenei į tuos klausimus, kurie buvo iškelti. Pagaliau kuo gi A.Brazauskas, turėdamas 19 nekilnojamojo turto objektų, yra blogesnis už V.Uspakichą, valdantį 18, ir jo pavaduotoją A.Bosą, turintį net 32 objektus. Kur jau čia sovietiniu raugu persisunkiusiems prokurorams susigaudyti... Tačiau ko norėti. Juk dar visai neseniai premjeras A.Brazauskas nustebino net visko mačiusius politologus ir žurnalistus pareiškęs, kad jis neatsako už savo vadovaujamų ministrų kabineto narių veiklą, nes, pasirodo, Vyriausybė yra koalicinė, todėl kiekvienas privalo pats atsakyti už savo darbus. Ir šunybes, žinoma. Bet kas gi pareikalaus iš jų atsakomybės? Negi aukščiausiuoju valdžios organu paskelbtas politbiuras – Politinė taryba? O gal jos sekretorius, nepaliečiamasis partinis kadras J.Bernatonis? Įdomu būtų, jeigu kokios nors bendrovės ar įmonės vadovas paskelbtų savo pavaldiniams – darykite, ką tiktai norite, aš čia niekuo dėtas. Visa bėda yra ta, kad faktiškai įsigaliojo kolektyvinė atsakomybė. Paprasčiau sakant, kai niekas už nieką neatsako. Tiesa, vienas iš socialdemokratų ideologų, paklaustas, kaip čia atsitiko, jog patyrę nomenklatūrininkai ir politinių žaidimų „didmeistriai“, kokiais dedasi socialdemokratai, susidėjo su politinių avantiūristų ir marginalų kompanija, pasivadinusia Darbo partija, išmąstė, kad socialdemokratai puikiai žinojo apie „darbiečių“ nemokšiškumą ir nesiskaitymą su priemonėmis ir, sudarydami koaliciją su jais, siekė „civilizuoti“ darbiečius. Tai yra, paversti juos bent jau panašius į normalią partiją. Kas išėjo iš tos civilizacijos, visi pamatė labai greitai. Civilizuojamieji „darbiečiai“ padarė taip, kad patys socialdemokratai su savo vadu tapo Darbo partijos įkaitais ir tarnais. Nes ta grupuotė ir pasivadino Darbo partija tiktai todėl, kad surastų darbą, ir pirmiausia valstybinėse institucijose, savo žmonėms. Kitų tikslų, tokių kaip tarnauti valstybei ir jos gerovei, ši kompanija neturi ir niekada neturėjo.

Todėl suprantama, kad dalis intelektualų, istorikų, politikų, kurie dar nepateko aukso veršio vergovėn, klausia: kurgi dingo tėvynės meilė? Niekur ji nedingo. Kas tėvynę mylėjo, tas ją tebemyli. Tiktai gaila, kad tiems tėvynės mylėtojams visos durys užtrenktos. O jeigu kuris per valdančiojo klano neapsižiūrėjimą ir pakliūva valstybės tarnybon, tai bemat iš jos išvaromas. Kiti, pavargę kovoti su vėjo malūnais ir puolę į nusivylimą, iškeliauja į geresnį pasaulį. Ir, žinoma, ne be visiškai sujaukusio sveikatos apsaugos sistemą sveikatos apsaugos ministro „darbiečio“ pagalbos. Dėl tų ministro Ž.Padaigos rekonstrukcijų ir racionalizacijų susirūpino net Prezidentas. Juk faktiškai daugeliui žmonių gydymas tapo neprieinama prabanga, vaistų kainos kyla tiesiog astronomiškai, o eilės poliklinikose ir gydymo įstaigose daugelį priveda prie infarkto. Visa šita vadinamoji reforma tėra skirta tiktai atskiram ne gydytojų, o prie sveikatos apsaugos viršūnių prisiplakusiam klanui.

Bet ką čia kalbėti apie ministro Ž.Padaigos ir jo bičiulių užmojus. Kur tik pažvelgsi, visur vyksta panašūs procesai. Antai Seimo Pirmininkas, paklaustas, kuo gi baigsis Seimo laikinosios komisijos, tiriančios buvusio EBSW koncerno veiklą ir kas padėjo jam apvogti vos ne pusę Lietuvos, darbas, taip ir neatsakė. Tradiciškai Seimo vadovas kalbėjo apie šį bei tą, tačiau leido suprasti, kad nieko iš šio komisijos darbo neišeis. Taigi šnipštas, kaip ir iš kitų panašių komisijų darbo, kurios kuriamos nežinia kam ar iš neturėjimo ką veikti. O dėl EBSW, tai juk pirmiausia į ją reikėjo pakviesti Premjerą ir buvusį ne paskutinį žmogų koncerne dabartinį vidaus reikalų ministrą „darbietį“ G.Furmanavičių, iki šiol žmonių, susijusių su šia kompanija, tebevadinamu „Furmos“ pravarde. A.Paulauskas sakė nežinąs, kokių tikslų siekia ta komisija... Kalbėdamas apie „darbiečių“ peršamą naują Informatikos ministeriją, prasitarė, kad ji neturi nieko bendra su jokios informacinės visuomenės kūrimu, o tik su pinigų skirstymu. Aišku, norėti kokios nors konkrečios pozicijos iš Seimo Pirmininko neverta. Jis pernelyg gerai įsisavino pokiliminius žaidimus ir išmoko savo pareiškimus sumaniai pridengti visiška migla. Kiti jo bičiuliai iš valdančiosios koalicijos dar nepasiekė tokios meistrystės. Štai „darbietis“ teisingumo ministras G.Bužinskas, aiškindamas, kodėl dabartinei valdžiai prireikė uždaryti KGB archyvus vos ne iki XXII amžiaus, atsakė, jog to nepadarius galėjo kilti pilietinis karas. Iš tiesų didesnės nesąmonės seniai neteko girdėti. Aišku, teisingumo ministras, kalbėdamas apie pilietinio karo pavojų ar kokią revoliuciją, pirmiausia turėjo galvoje „liaudies priešus landsbergininkus“. Juk „darbiečių“ neapykanta Tėvynės sąjungai liejasi per kraštus. Netgi didesnė nei „valstiečių“, nomenklatūrinių socdemų ar paksininkų.

Štai į tuos pastaruosius ir turėjo atkreipti dėmesį teisingumo ministras. Nes kaip tik tomis dienomis, kai sostinėje ir visoje Lietuvoje degė atminimo laužai, minint žuvusiuosius 1991 m. sausio 13-ąją, agresijos, įvykdytos prieš 15 metų, dieną vėl visi prisiminė tas dienas, kai viso pasaulio akivaizdoje laikėme patriotizmo ir pilietiškumo egzaminą, Konstitucijos pažeidėjas nušalintasis prezidentas R.Paksas sutarė su dar vienu politiniu avantiūristu, už kyšio prievartavimą patekusiu už grotų, buvusiu krašto apsaugos ministru A.Butkevičiumi. Abu pareiškė, kad pradeda Lietuvoje revoliuciją, o jai vadovauti R.Paksas skiria patį geriausią strategą. Esą tai jo pastangų dėka buvo sukelta „rožių“ revoliucija Gruzijoje, Kirgizijoje ir kitur. Štai kokiais asmenimis turėtų susidomėti teisingumo ministras. Argi raginimai kelti revoliuciją neverčia susimąstyti, kas gi stovi už tų „revoliucionierių“, kas juos finansuoja ir instruktuoja? Kaip ir A.Paulausko išmąstymas, kad vertėtų pagalvoti apie Liustracijos komisijos sudėties pakeitimą. Esą reikia ją... depolitizuoti. Kitaip tariant, valdantieji aiškiai nepatenkinti suaktyvėjusiu Liustracijos komisijos darbu. Nes jeigu taip tęsis ir toliau, tai į tos komisijos akiratį gali patekti kur kas stambesnės žuvys, dabar plaukiojančios drumstuose valdžios vandenyse, o ne vien smulkus kagėbistinis mailius.

Kalbėdami apie „revoliuciją“ tokie marginalai ir aiškiai priešiškų Lietuvai jėgų remiami R.Paksas, A.Butkevičius, V.Mazuronis bei panašūs žino, ką daro. Jausdami daugelio žmonių nepasitenkinimą „koalicinės“ valdžios išsidirbinėjimais, korupcija, šie asmenys nusprendė, jog reikia tuo pasinaudoti. Visa laimė, kad normalūs žmonės ir piliečiai niekada nestos po naujojo nacionalinio gelbėjimo komiteto vėliavomis, kaip nestojo ir prieš penkiolika metų. Piliečiai jau suvokia, jog valdžia ir Tėvynė – visiškai ne tas pats. Nes valdžia – tai drabužis, kurį anksčiau ar vėliau reikia pakeisti. O Tėvynė, kaip ir motina, yra amžina. Nesvarbu, kad tas dabartinės Lietuvos valdžios drabužis purvinas. Ir vis daugiau žmonių ima pagaliau suprasti, jog tą purviną drabužį atėjo metas keisti. Tai bus padaryta, tiktai ne tokių „revoliucionierių“ kaip Paksas su Butkevičiumi pagalba, o rinkimų keliu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija