Atnaujintas 2006 vasario 1 d.
Nr.9
(1409)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Labdaros ieškotojai, nežeminkite laisvės kovotojų!

2005 metais „Valstiečių laikraštyje“ Kovo 11-osios Akto signataras rašytojas K.Saja net trijuose rašiniuose užsipuldinėjo ir bandė mokyti Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vadovus, kaip reikėtų dalyti išeivijos lietuvių labdarą. Kita vertus, rašytojas pristato Romą Kaunietį ir vadina jį Aukštaitijos Daukantu, pastačiusiu bene gražiausią paminklą Lietuvos partizanams, nes parašė keturis tomus „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“. Esą Čikagoje esančiam Lietuvos partizanų globos fondui šis žmogus galėtų būti geriausias ekspertas skirstant į Lietuvą siunčiamus pinigus, ir kad tai būtų tiesiausias bei skaidriausias šelpimo kelias.

Siekdamas įgyvendinti „trumpiausio kelio“ projektą, rašytojas paprašo R.Kaunietį sudaryti 50-60 nuo bolševikų okupacijos nukentėjusių žmonių sąrašą ir jiems išdalyti išeivijos lietuvių A. ir M.Kiršonių palikimo lėšas. R.Kaunietis remtinų kandidatų sąrašą sudarė, bet atsisakė pinigų dalintojo misijos, tokioje saviveikloje matydamas blogas pasekmes. 2005 metų vasarį Kiršonių palikimo pinigai buvo pervesti Lietuvos partizanų globos fondui Čikagoje, kuris remtinų partizanų sąrašus gauna iš Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) vadovybės.

K.Saja ir vėl, jau kitaip, nusprendė prisidėti prie Fondo pinigų dalybų. Jis 2005 metais „Valstiečių laikraštyje“ apie LLKS vadovą J.Čeponį rašė: „Joks kagėbistas šiuo metu negalėtų tiek pakenkti Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio prestižui, kaip sklindančios kalbos apie šio Sąjūdžio abejotino sąžiningumo dabartinius vadus“.

Paskaičius pretenzingus K.Sajos rašinius iškyla klausimas: kodėl autorius prieš rašydamas nebandė susitikti su LLKS vadovais ir išsiaiškinti spaudoje viešinamus klausimus? Ko pritrūko: drąsos, geros valios ar įsitikinimo savo teisumu?

2005 m. rugsėjo 13 d. K.Saja oficialiai buvo pakviestas į LLKS Tarybos posėdį Kaune. Į posėdį rašytojas neatvyko, bet „Valstiečių laikraštyje“ (2005 m., Nr. 94) vėl kėlė pretenzijas LLK Sąjūdžiui, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai ir Lietuvos partizanų globos fondui. „Ar dar reikia sakyti, kad mano prašomos ataskaitos (paprasčiausios kopijos) apie paskirstytas testamentines Kiršonių lėšas iki šiol negavau“. Sunku suprasti, kodėl su partizaniniu judėjimu jokio ryšio neturintis K.Saja taip labai nori prisidėti prie LPG fondo lėšų skirstymo, jeigu pagal to fondo nuostatus rėmimo adresatas yra Lietuvos laisvės kovų sąjūdis; jo nariai – partizanai, ryšininkai bei jų šeimų nariai. Kodėl Fondo vadovybė turėtų vadovautis pašalinio asmens nurodymais, ignoruodama ar apeidama LLK Sąjūdžio teisėtai išrinktą vadovybę, turinčią Etikos bei Revizijos komisijas? Ir iš viso, jeigu sovietų okupacijos metais K.Saja nebuvo partizanų ar disidentų gynėjas, kodėl dabar imasi jam nepriklausančių pareigų skirstant svetimą labdarą?

Nekorektiškai K.Saja pasielgė laikraštyje paskelbdamas kažkokio asmens privatų laišką apie tai, kad „R.Kaunietis sovietinės okupacijos laikotarpiu buvęs užverbuotas KGB agentas, slapyvarde Juodasis Voras“. Nors prie to nepatikrinto laiško buvo nuoroda, kad jis neskelbtinas, rašytojas vis dėlto jo ištrauką paskelbė, tuo išviešindamas nepagrįstus įtarinėjimus. Šiuo klausimu LLK Sąjūdžio vadovybė pareiškia, kad jokių dokumentų apie R.Kauniečio bendradarbiavimą su KGB neturi. Jeigu kas nors tokius gandus skleidžia, ypač spaudoje, tas turėtų atsakyti asmeniškai.

Kaip rodo faktai, tokius gandus ar kalbas spaudoje uoliausiai skleidžia pats rašytojas K.Saja, neva besirūpinantis partizanų prestižu. Ta proga dėl prestižo norėtųsi jam priminti, kad Lietuvos laisvės kovų sąjūdis prestižo turi tiek, kiek jo savo krauju nusipelnė kruvinose kovose su okupantais, ir jokie dabartiniai svetimų pinigų dalytojai ar pavyduoliai to prestižo sumažinti negali.

Lietuvos partizanų globos fondo atstovas P.Pečiulaitis
ir kiti LLKS nariai

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija