Atnaujintas 2006 vasario 3 d.
Nr.10
(1410)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Pakylėjimas aukščiau kasdienybės

Rimtis – tariama, rimtis – tik regimybė. Iš tikrųjų viskas juda, kruta, skrieja, ateina ir nueina, gimsta ir miršta. Ir kiekviename judesyje galime įžvelgti tam tikrą periodišką kartojimąsi – ritmą. Ritmiškai keičiasi metų laikai, dieną keičia naktis, ritmiškai plaka širdis. Ritmiškai darbą keičia poilsis, kuris reikalingas atstatyti galias naujam veiksmui, naujam darbui. Tas poilsis yra natūrali ritmo periodo dalis, todėl, tarkim, atokvėpio valandėlė, naktinis poilsis ar išeiginė diena nelaikoma švente. Šventė turi kitokią prasmę, ji yra aukščiau kasdienybės, švenčių ritmas kitoks.

Kaip byloja Senasis Testamentas, po šeštosios pasaulio kūrimo dienos Dievas matė, kad visa, kas sukurta, yra gera. Septintą dieną Jis nieko nekūrė. Taigi Dievas gėrėjosi, globojo sukurtąjį pasaulį, šventė pasaulio sukūrimo šventę.

Kaip Dievo paveikslas ir panašumas, žmogus taip pat kuria, dirba, savo kūriniais ar nuveiktais darbais gėrisi, džiaugiasi, iš jų semiasi įkvėpimo naujiems darbams. Žmogus švenčia. Būdamas tautos, valstybės, bažnytinės ar kitokios bendruomenės narys, žmogus švenčia tautos, valstybės, Bažnyčios ar kitokias šventes. Ir jis nėra pasyvus švenčių dalyvis: jis malda, giesme ar daina bei kitokiais pagarbos bei padėkos ženklais save šventėje įprasmina, ją pašventina, randa savo dvasiai reikalingo peno. Taigi šventė, jei ji deramai švenčiama, žmogų taurina, ugdo. Šventes galima skirstyti į religines ir pasaulietiškas. Religinės šventės mini didžiuosius žmonijos išganymo įvykius: Kalėdas, Velykas, Sekmines bei kitas, Bažnyčios paskelbtas privalomomis. Pasaulietiškos šventės mini svarbius tautos, valstybės ar žmonijos įvykius.

Švenčių šventimo būdai priklauso nuo jų intencijos, motyvo, bet labiau – nuo švenčiančiųjų vidinės kultūros, vertybinės orientacijos, šventimo prasmės suvokimo. Pažymėtina, kad religinių švenčių šventimas seka tradiciją, pasižymi pastovumu, dvasingumu, emocijų santūrumu, kuriuos palaiko ir puoselėja tikinčiųjų bendruomenė.

Nuo seno žmogus žemę šventa vadino, ją mylėjo, su ja dvasingai bendravo. Iš vaikystės prisimenu, kaip tėvas, pradėdamas sėją, prieš berdamas pirmąją grūdų saują, peržegnodavo, palaimindavo dirvą; žemė atsidėkodavo, ir kasdienės duonos keturiolikos asmenų šeimai niekad netrūko. Lauko darbams užteko šiokiadienių (sekmadieniai buvo švenčiami), nepritrūkdavo laiko ar palankaus oro derliui nuimti. Ir dabar šventinami paminklai, prieš pradedant statybą šventinamas kertinis akmuo, šventinamos naujos patalpos, naujas laivas ir net automobilis. Taip dvasinami medžiaginio pasaulio ir žmogaus santykiai. Deja, jie dabar kinta nudvasinimo link, pašventinimas, tapęs trumpalaike apeiga, pamirštamas, tolesnis bendravimas su pašventintu objektu tampa vien utilitarus; nebekeliama kepurė einant pro pakelės kryžių, įėjus į šventintą būstą neištariama „Garbė Jėzui Kristui“, prieš valgį ir po valgio neliko maldos. Dėl nudvasinto darbo, ūkininkavimo ir vartojimo neliko tikro švenčių šventimo.

Pats darbas yra iš dvasios, o ne iš materijos kilęs aktas. Tačiau žmogaus ir materijos santykių perversmą padariusi techninė revoliucija, mašinos žmogų nušalino ne tik nuo prisilietimo prie medžiagos, fizinio darbo, bet ir nuo mąstymo, prisilietimo mintimis prie darbo. Nudvasinto ūkininkavimo ir tokio pat vartojimo pasekmės kraupios: daugėja „gyvenamosios aplinkos“ gamtos mažinimo sąskaita, jau pastebimi klimato pokyčiai, žemė nebeduoda sveiko vaisiaus, trūksta švaraus vandens ir oro. O šių dienų žmogus (istoriko pavadintas pilvažmogiu) reikalauja daugiau turtų, pinigų, malonumų. Ir vartoja, vartoja netausodamas, be saiko, be „gana“ ar „pakaks“.

Nudvasintas darbas, ūkininkavimas ir vartojimas iškraipė švenčių šventimą, jų prasmę bei paskirtį. Iš nebemokėjimo švęsti šventimas dažnai paverčiamas besaikiu pirkimu, hedonistinių poreikių tenkinimu, valgymu (persivalgymu), svaigalų gėrimu (persigėrimu), šėlsmu, siautėjimu, dažnai pasibaigiančiu muštynėmis ar net nužudymais. Siekdami sau populiarumo, šventinių viešų renginių organizatoriai švaisto mokesčių mokėtojų pinigus fejerverkams, šūviams, dūmams, nuo kurių išprotėję šunys palieka šeimininkus, paukščiai apleidžia parkus ir gojelius, kenčia ligoniai ir senyvo amžiaus žmonės. Tolstant nuo dvasingo, santūraus švenčių šventimo, kai kurioms šventėms jau randami pakaitalai (Helovynas, Valentinas), kurpiamos netradicinės apeigos. Taigi vietoj pilkos kasdienybės, užuot pakilus virš jos, šventės daugeliui tampa nuopuoliu ar net tikrųjų vertybių išniekinimu.

Religines šventes švęsti tikinčiuosius įpareigoja trečiasis Dievo bei pirmasis Bažnyčios įsakymai. Netikinčiųjų pagarba bei pakantumas tikintiesiems juos įpareigoja gerbti religines šventes. Tautos ir valstybės šventes privalome švęsti visi, jei lietuviais esame gimę, jei esame Tėvynės patriotai, tikri valstybės piliečiai. Šventes turime švęsti taip, kad pasisemtume dvasiai reikalingo peno.

Algimantas Zolubas

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija