Atnaujintas 2006 vasario 8 d.
Nr.11
(1411)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Budėjęs Tėvynės sargyboje

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Petronėlė ir Jeronimas Cicėnai

J.Cicėno mylimosios – žmona
Petronėlė ir duktė Raminta,
kurioms dedikuota knyga
„Vilnius tarp audrų“

Švenčionijos klubo nariai
ir parapijiečiai po šv. Mišių
už J.Cicėno vėlę kartu
su klebonu kun. Jonu Kardeliu
prie Gedžiūnėlių bažnyčios

Jeronimo Cicėno gimtasis
namas Garšvinės vienkiemyje
(Ignalinos r.)
D.MINKAUSKIENĖS nuotraukos

„Spauda man per srauni tėkmė ir per vaizdi: viskas, rodos, įdomu, dairykis kairėn ar dešinėn, visur akis traukia, o kartais, ir ne vien sapne, regėti laikraščių komplektai, nepanaudotų rankraščių ir užrašų pluošteliai, kvepia šviežias spaustuvės dažas ir nuo laiko pageltęs popierius…“ Tai Jeronimo Cicėno (1909 07 24-1987 10 21), žurnalisto ir rašytojo, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Lietuvos rašytojų draugijos nario, Vilniaus krašto visuomenės veikėjo, žodžiai, liudijantys, kad rašymas jam buvo gyvenimo būdas, didžioji aistra, deginusi jį iš vidaus nuo pat pirmųjų publikacijų Vilniaus lietuvių spaudoje 1925-1926 metais, dar tebesimokant Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, iki pat dalyvavimo JAV lietuvių spaudoje, kol rankos pajėgė laikyti plunksnakotį; rašymas buvo jo stichija, išguldymas popieriaus lape to, ką pats matė, išgyveno, ką girdėjo pasakojant kitus, ką perskaitė senose knygose…

J.Cicėnas yra autorius šešių knygų ir begalės straipsnių, paskelbtų spaudoje. Žmonos Petronėlės liudijimu, po mirties neskelbtų rankraščių neliko – viskas išspausdinta. Iš šio gausaus palikimo savo ypatingu svoriu išsiskiria jo knyga „Vilnius tarp audrų“, išleista 1953 metais Čikagoje, perleista 1993 metais Vilniuje Mokslo ir enciklopedijų leidyklos. Tas svoris – ne vien per tris šimtus puslapių knygos apimtis, bet nesenstantis liudijimas apie dvidešimt metų trukusią Vilniaus ir Vilniaus krašto, trečdalio Lietuvos teritorijos, Lenkijos okupaciją, 1939 m. rugsėjo 19 d.-1939 m. spalio 28 d. laikotarpį, kai sovietų kariuomenė buvo okupavusi Vilnių, ir 1939 m. spalio 28 d.-1940 m. birželio 15 d., kai Vilnius ir nedidelė Vilniaus krašto dalis buvo grąžinta Lietuvai. Visų aprašomų įvykių liudytojas – pats autorius, stovėjęs Tėvynės sargyboje nuo pat sąmoningo gyvenimo pradžios.

Savomis akimis matyti, kas vyksta, dar ne viskas. Knygoje daug pavardžių, faktų, skaičių, paimtų iš istorinių šaltinių, taip pat aprašymų spaudoje. Naudotasi turtingu, patikimu archyvu.

„Negalime jos ramiai ir šaltai skaityti, nes per krūtinę pradeda bėgioti tam tikra jausminė srovelė. Tai apima žmogų graudumas ir liūdesys dėl tautiečių kančių ir vargų lenkų okupacijoje, tai pasipiktinimas okupantų brutalumu ir nesiskaitymu su pagrindinėmis žmogaus ir piliečio teisėmis, tai vėl nauja srovelė – pasigrožėjimas ir net pasididžiavimas Vilniaus krašto lietuviais, kad jie taip atkakliai ir kietai kovojo už savo teises prieš prievartą ir neteisybes“, – pastebėjo žurnalistas Balys Dundulis, J.Cicėno bendražygis tėvynėje ir svetur.

Tuometinė Lenkijos vadovybė, klastingai sulaužiusi 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartį, vadovaujant generolui L.Želigovskiui (maršalo J.Pilsudskio pavedimas), praėjus vos parai po sutarties pasirašymo, užgrobė Vilnių. Du dešimtmečius trukusios aneksijos nepripažino nei Lietuva, nei okupuoto krašto lietuviai, kurie, anot žurnalisto Petro Viščinio, „buvo visaip engiami, persekiojami, tiesiog naikinami, nutautinami“. „Jautriai, kaleidoskopiškai pavaizduota, faktais, datom, statistika paremta, pavardėmis išmarginta bei nuotraukomis pailiustruota Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuvių gyvenimo kronika, charakteristika bei golgota lenkų okupacijos metais“, – tai Gražutės Šlapelytės-Sirutienės pastebėjimas, perskaičius knygą. Vilniaus lietuviai tą golgotą kentė be jokio nuolankumo. Jie kūrė lietuviškas mokyklas, steigė lietuviškus laikraščius, būrėsi į organizacijas, ėjo į susirinkimus. Viename jų išrinko Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą (LVLK), kuris iš okupacinės valdžios reikalavo vietos tautų ir jų kalbų lygybės, žodžio, spaudos, susirinkimų laisvės. Nepriklausomos Lietuvos parama savo okupuotiems broliams buvo jaučiama visą laiką. Užgrūdinti kovų prieš caro patvaldystę Petras Vileišis, Jonas Jablonskis, Maironis, A.Jakštas-Dambrauskas, Vaižgantas, Pranas Mašiotas ir kiti atsišaukimais kvietė prabusti pasaulio sąžinę. „Ei, pasauli! Mes be Vilniaus nenurimsim…“ – ši poeto ir dramaturgo Petro Vaičiūno, 1928 metais išleidusio patriotiniais motyvais ataustą poezijos knygą „Amžiais už Vilnių dės galvą lietuvis“, eilėraščio eilutė tapo dažnų pokalbių tema ten, kur tik susiburdavo mūsų tautiečiai.

Ankstyvesnius lietuvius lenkų valdžia prievarta trėmė į Lietuvą, kai kurie patys, neapsikentę persekiojimų, slapta pereidavo demarkacinę liniją ir įsitraukdavo į prasmingą kuriamąjį darbą nepriklausomoje tėvynėje. Tuo tarpu LVL komiteto nuostata visą laiką buvo ta pati: likti Vilniuje, rūpintis lietuvybės židiniais, su kitomis Vilniaus krašto tautomis stoti prie bendro darbo, kelti politinę ir kultūrinę plačiųjų masių sąmonę, padėti žmonėms susiprasti ir pajusti okupuoto Vilniaus reikalų bendrumą su visa Lietuva. J.Cicėnas tai nuostatai pakluso. Lietuvybę jis puoselėjo dirbdamas mokytoju Trakų ir Vilniaus mokytojų seminarijose, taip pat Aukštojoje politinių mokslų mokykloje Vilniuje, eidamas Vilniaus liaudies universiteto inspektoriaus mokslo reikalams pareigas, dirbdamas Vilniaus radiofono literatūros ir vaikams skirtų valandėlių redaktoriumi, bendradarbiaudamas spaudoje. Jis buvo „Vilniaus žodžio“ literatūros skyriaus redaktorius, „Kūrybos ir kritikos“ redaktorius, „Nowe slowo“ redakcijos narys, „Vilniaus balso“ redakcijos narys.

Inteligentų pastangos pasiekė tolimiausius kaimus. Uždarius lietuviškas mokyklas, valstiečiai į lenkiškąsias neleido savo vaikų. Jie taip pat drąsiai reikalavo lietuviškų pamaldų bažnyčiose.

Taip plačiai aptarėme J.Cicėno knygą „Vilnius tarp audrų“ todėl, kad, anot žurnalisto P.Viščinio, „naujoms mūsų tautos kartoms tą Lietuvos istorijos laikotarpį būtinai reikia geriau pažinti ir iš jo pasimokyti, kad ateityje netektų patirti tokių ar panašių smūgių. Istorijos faktų priminimas ir pažinimas yra ne kerštas, o tiesos sakymas“.

Dabar atidžiau pažvelkime į J.Cicėno asmenybę, prisiminkime jo gyvenimo kelią.

Būsimasis kūrėjas gimė Garšvinės vienkiemyje (Dūkšto vls.), ūkininkų šeimoje, kurioje augo trys sūnūs ir duktė. Jeronimas – jauniausias. Kai jam buvo dešimt metų, mirė tėvas. Motina buvo energinga ir sumani moteris. Visus tris sūnus leido į mokslą. Motinai tvarkytis ūkyje padėjo dukra. Daugiausia mokslo pasiekė Jeronimas. Jis baigė lietuvišką Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje ir Vilniaus Stepono Batoro universitetą, studijoms pasirinkęs visuotinę istoriją, literatūrą ir etnologiją. Studijavo tai, prie ko linko širdis. Pasak jo bičiulio B.Dundulio, Jeronimas turėjo guvų protą, lakią fantaziją, buvo lyriškos prigimties žmogus, greitai orientavosi įvairiose situacijose, sugebėjo kritiškai ir blaiviai vertinti praeities ir gyvenamojo laikotarpio įvykius, kalbėjo ir rašė savo gimtojo krašto vaizdinga liaudies kalba. Jį pažinojusieji pabrėžia nepaprastą kuklumą. Tuo įsitikinome ir patys, skaitydami knygą „Vilnius tarp audrų“. Kantriai kentęs visą lenkų okupacijos laikotarpį, jis taip pat patyrė daugybę nuoskaudų. Tačiau apie skaudžius asmeninius patyrimus – nė žodžio. Jokių autobiografijų niekada nerašė.

Tie, kurie pažinojo J.Cicėną, prisimena jį buvus stiprų, atletišką, aukštą vyrą, dailaus apskrito veido, visuomet gyvų ir žvalių akių, iš kurių kartais sklisdavo sarkastiškos kibirkštėlės.

Vedė Jeronimas, būdamas nebe pirmos jaunystės, per 1940-ųjų Kalėdas. Jo išrinktoji Petrutė, išsimokslinusi, inteligentiška moteris, suprato savo vyro idealus, buvo jo ramstis visose gyvenimo negandose, padėjėja darbuose. J.Cicėno rankraščiai buvo sunkiai įskaitomi. Petronėlė juos su meile perrašinėjo rašomąja mašinėle. Kūrybingo darbo Lietuvoje šeimai buvo atseikėta tik ketveri metai. Kadangi „pirmieji“ bolševikai jų šeimą buvo įtraukę į išvežamų žmonių sąrašus, artėjant frontui likti tėvynėje buvo pavojinga. Traukėsi visa šeima su maža dukryte Raminta ant rankų. Kaip ir kiti karo pabėgėliai, apsistojo Vokietijoje. Prieglobstį rado Haffkrugo ir Izzehoe likimo broliams skirtose stovyklose. J.Cicėnas be darbo gyventi negalėjo. Jis ir čia daug rašė, redagavo savaitraščius „Kelyje tėvynėn“, „Akiratyje“.

1949 metais Cicėnų šeima persikėlė į JAV. Apsistojo Omahos apylinkėse, skerdyklų krašte. Duoną pelnytis Jeronimui ir Petronėlei teko dirbant fizinį darbą skerdyklose. Pasirinkimo nebuvo. Po darbo imdavosi pamėgtos žurnalistikos. Rašė „Nemunui“, Čikagoje leidžiamoms „Naujienoms“, savo aktualiais straipsniais užpildydavo visą laikraščio skiltį, pavadintą „Vilnius tarp audrų“.

Pamažu šeima įsikūrė, nusipirko namelį, kaupė biblioteką. Tačiau ir vėl teko keltis kitur, nes užsidarė skerdykla. Apsistojo Sioux City. Ir vėl darbas skerdykloje, tvankiose ir drėgnose patalpose, greitai pasireiškė pirmieji negalavimo požymiai. Manoma, kad nepalankios darbo sąlygos priartino sunkią, nepagydomą Parkinsono ligą, užsitęsusią net 21 metus. Ištikimoji žmona Petronėlė rūpestingai jį slaugė. Buvo laikas, kai nebepajėgė išlipti iš lovos, kai reikėjo tarsi kūdikį maitinti šaukšteliu. „Jeronimas buvo puikus vyras, įdomus ir linksmas gyvenimo draugas, mylintis ir be galo rūpestingas tėvas. Užauginom dukterį Ramintą ir sūnų Edvydą. Abu vaikai baigė aukštąjį mokslą“, – taip apie savo vyrą atsiliepė P.Cicėnienė. Laiške bičiulei Danutei Minkauskienei į Lietuvą ji rašė: „Darbas mūsų nesužlugdė. Darbas padėjo atgauti pasitikėjimą rytojaus diena. Šventai tikėjome, kad Lietuva vėl bus laisva, ir tas tikėjimas mums teikė jėgų. Prisimenu, kaip penktadienio vakarais, po dešimties valandų fizinio darbo, rinkdavomės parapijos salėje choro repeticijoms. Tai buvo Omahoj. Ten vietinis lietuvis kunigas J.Jusevičius su meile ir pasišventimu subūrė arti 500 naujai atvykusių prieglobsčio ieškoti lietuvių. Ir mūsų šeima ten atsidūrė. Lietuvybė klestėjo. Rudeniop mūsų choras jau pasirodė per miesto televiziją. Mes jau buvom ambasadoriai savo pavergtam kraštui. Tokiu momentu užmiršti sunkų, neįprastą darbą ir jautiesi kenčiančios tėvynės dalelyte, jos gyvu liudininku. Ta dvasia mes visi gyvenome ir auginome savo vaikus. Gaila, kad taip ilgai užtruko skaudi okupacija ir taip daug pareikalavo aukų“.

1995 metais P.Cicėnienė lankėsi Lietuvoje, pamatė vyro tėviškę, buvo nuoširdžiai globojama Švenčionijos klubo narių, daug ir įdomiai pasakojo apie savo šeimos gyvenimą svetur, apie darbštų Lietuvos reikalams pasiaukojusį gyvenimo draugą.

1999 m. liepos 24 d. J.Cicėnui būtų sukakę 90 metų. Šią sukaktį paminėjo Švenčionijos klubas. Gedžiūnėlių Švč. M.Marijos Sopulingosios bažnytėlėje Kazitiškio klebonas kun. Jonas Kardelis už Jeronimo ir jo artimųjų vėles aukojo šv. Mišias. Po pamaldų ant Jeronimo tėvų kapų buvo padėta gėlių, uždegtos žvakutės. Ant išlikusio gimtojo namo sienos pritvirtinta memorialinė lenta, kurią pašventino kun. J.Kardelis.

Apie J.Cicėną parašyta bostoniškėje „Lietuvių enciklopedijoje“. Nepamiršo jo ir naujai leidžiama „Visuotinė lietuvių enciklopedija“. Sovietmečiu J.Cicėno vardas niekur nebuvo minimas. 2007 metais sueis 20 metų nuo J.Cicėno mirties, 2009-aisiais – gimimo šimtosios metinės. Tai itin svarbios datos, kurių paminėjimui privalome rengtis jau dabar.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija