Atnaujintas 2006 kovo 10 d.
Nr.20
(1420)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Diktatoriaus dukters odisėja

Petras KATINAS

Josifas Stalinas su dukra
Svetlana 1935 metais

Stalino dukra
Svetlana Alilujeva dabar

Pasak Rusijos laikraščio „Novaja gazeta“ politikos apžvalgininkės Jevgenijos Krasnikovos, šiuo metu pasaulyje yra tiktai vienintelis gyvas žmogus, kuris jaučia kruviniausiam pasaulio diktatoriui Stalinui žmogiškus jausmus. Tai Stalino dukra Svetlana Alilujeva, kurios 80 metų jubiliejų prisiminė kai kurie Vakarų šalių laikraščiai. Na, o žmonės, kurie iki šiol meldžiasi šiam kruvinajam stabui, nieko nenori girdėti apie milijonus žmonių, nukankintų lageriuose, o apie viduramžiškus kankinimus Solovkuose ir Lubiankoje dedasi nieko negirdėję ir vadina tai Rusijos priešų prasimanymais. O pati S.Alilujeva ne kartą pareiškė, kad jos jausmai savo tėvui labai sudėtingi ir prieštaraujantys. Vienoje savo knygoje ji rašė: „Jis suteikė savo vardą visai kruvinajai savo vienvaldystės sistemai. Žinojo, ką daro, nes nebuvo nei pamišėlis, nei klystantis savo įsitikinimuose. Viską jis darė šaltakraujiškai apgalvojęs, tvirtino savo kruviną valdžią, nes labiausiai už viską pasaulyje bijojo tą valdžią prarasti. Visas jo gyvenimas buvo paskirtas savo varžovams ir priešininkams naikinti“.

Svetlana gimė 1926 m. vasario 28 d. Jai buvo septyneri ar aštuoneri metai, kai savo tėvo kabinete vasarnamyje netikėtai aptiko knygos „Jėzaus gyvenimas“ kelis tomus. Mergaitė buvo itin sukrėsta: juk jai nuo pat gimimo buvo brukamas sovietinis „mokslinis“ ateizmas. Svetlana paklausė tėvo, kodėl jis savo bibliotekoje laiko knygas apie Dievą, „juk Jo nėra ir niekada nebuvo“. Kaip rašo S.Alilujeva, Stalinas paglostė jai galvą ir pasakė: „Tu žinok, Jėzus tikrai buvo“. Ir pradėjo pasakoti Jėzaus gyvenimo istoriją. Dukrai tai padarė neišdildomą įspūdį, nes jos mama buvo uždraudusi auklėms ir tarnaitėms netgi minėti Dievo vardą.

Kaip rašo vienas amerikiečių žurnalistas, tai, kas teko šios moters daliai, pakaktų kelioms senovės graikų tragedijoms. Ji išgyveno savo mylimos motinos mirtį, kuri, pagal oficialią versiją, nusišovė, o kitų teigimu, ją nužudė pats Stalinas. Brolis Jakovas karo metu pakliuvo į vokiečių nelaisvę, ir Stalinas jį atsisakė iškeisti mainais į feldmaršalą Paulių, pareikšdamas, kad feldmaršalų nekeičia į eilinius. Jakovas žuvo bandydamas pabėgti iš belaisvių stovyklos. Kitas brolis Vasilijus po tėvo mirties atsidūrė net kalėjime, vėliau prasigėrė ir žuvo Kazanėje motociklo avarijoje. Tiesa, buvo rašoma, kad Vasilijus buvo nužudytas, nes pernelyg daug žinojo apie savo tėvo bendražygius ir jų kruvinus darbus. Svetlana matė, kaip nuolat kažkur dingdavo buvę bičiuliai bei giminaičiai. Dukters nuostabą, kur dingo giminės ir draugai, tėvas greitai paaiškino: „Jie pernelyg daug plepėjo, per daug žinojo. O jeigu bandysi juos ginti, ir tave pasodinsiu“.

Oficialiai Svetlana buvo ištekėjusi penkis kartus. Tarp jos vyrų buvo paprastas milicininkas Grigorijus Morozovas, Kremliaus „elito“ atstovas budelio ir Stalino pakaliko Andrejaus Ždanovo sūnus Jurijus Ždanovas, Stalino represijų auka Džonridas Svanidzė, Indijos komunistas Radža Bridžas Singhas bei amerikiečių architektas Viljamas Pitersas.

Svetlana buvo labai emocinga ir greitai susižavinti moteris. Žinant jos tėvo įpročius nuolat įsimylinčią Alilujevą, jos mylimuosius ištikdavo tragiška lemtis. Taip atsitiko žinomam 40-mečiui kino dramaturgui Aleksejui Kapleriui, kurį Svetlana įsimylėjo būdama šešiolikos metų. Stalinas įsakė bemat areštuoti jį ir vėliau išsiuntė į tolimą Sibiro kaimą be teisės net pasirodyti Maskvoje ir kituose miestuose. Tačiau kruvinasis Josifas mylėjo Svetlaną labiau nei kitus savo vaikus – sūnus Jakovą ir Vasilijų. Vaikystėje ir jaunystėje Stalinas dažnai atleisdavo daugelį jos kaprizų bei išdaigų, ko niekad nesulaukdavo jos broliai. Tiesa, vėliau santykiai su tėvu ėmė šaltėti. Pirmą kartą Stalinas griežtai pasipriešino dukters norui mokytis Maskvos universiteto Filosofijos fakultete. Tėvas griežtai įsakė jai stoti į istorijos fakultetą. Kad ir kaip būtų keista, Stalinas neprieštaravo jos santuokai su paprastu milicininku G.Morozovu 1944 metais. Tačiau jau 1947-aisiais jis netikėtai sulaužė šeimyninį dukros gyvenimą. Stalino įsakymu vyresnysis sūnus Vasilijus paėmė sesers pasą ir iš Civilinės metrikacijos skyriaus grįžo su „švariu“ pasu be jokio antspaudo apie santuoką su G.Morozovu. Nepraėjus metams, Svetlana ištekėjo už SSKP politbiuro nario, artimiausio Stalino pakaliko A.Ždanovo sūnaus Jurijaus. Tiksliau, buvo priverstinai ištekinta. Ši santuoka be jokios meilės, o tik dėl tėvo išskaičiavimo, negalėjo būti laiminga. Tuoj po dukters Katios gimimo 1951 metais S.Alilujeva ir J.Ždanovas oficialiai išsiskyrė.

Tuo metu pats Stalinas jau buvo tikras ligonis, tiesiog apsėstas persekiojimo manijos ir nekentė visų, be išimties, savo bendražygių, giminių, net ir savo vaikų. Todėl ir į Svetlanos skyrybas su J.Ždanovu nekreipė dėmesio. Po Stalino mirties visi Kremliaus valdovo padlaižiai bemat nusigręžė nuo jo dukters. Jai prasidėjo paprasto sovietinio piliečio gyvenimas, o po XX SSKP suvažiavimo, nuvainikavus „asmenybės kultą“, S.Alilujeva neteko ir paskutiniųjų lengvatų. Tuo metu įvyko ir trečiosios Svetlanos vedybos. Ji ištekėjo už buvusio politinio kalinio Dž.Svanidzės. Tačiau iškart po vedybų jis nusivylė savo žmona, nes Maskvoje visi kalbėjo apie Svetlanos nuotykius su kitais vyrais. Po dvejų metų ir ši santuoka iširo.

Savo kitą meilę S.Alilujeva sutiko 1962 metais, kai jai jau buvo 35 metai. Indijos komunistas R.Singhas, kurį įsimylėjo Svetlana, buvo už ją vyresnis 15 metų. Šis garsios indų giminės atstovas atsisakė visų savo privilegijų tėvynėje ir tapo komunistu dogmatiku. Į Sovietų Sąjungą jis buvo atvykęs gydytis Kuncevo uždaroje ligoninėje ir susipažino bei susituokė su S.Alilujeva. R.Singho liga pasirodė neišgydoma, ir jis mirė ant Svetlanos rankų 1967 metais.

Tuometinė SSRS valdžia leido S.Alilujevai išvykti į Indiją įvykdyti paskutiniosios vyro valios – pagal Indijos papročius išbarstyti jo pelenus ant gimtosios žemės. Praėjus vos keliolikai dienų, Maskvoje kilo neregėtas skandalas. Aukšti KGB generolai ir partiniai veikėjai neteko antpečių ir postų, kad pražiopsojo S.Alilujevą, kuri Delyje atvyko į JAV ambasadą ir pasiprašė politinio prieglobsčio Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iš pradžių Amerikoje Svetlana gyveno tiesiog karališkai. Vien tik už savo memuarus ji gavo apie du milijonus dolerių honoraro. Ją kviesdavo į pobūvius iškiliausi JAV politiniai ir finansiniai veikėjai. O 1971 metais Svetlana ištekėjo už amerikiečių architekto V.Piterso. Pastarasis pasirodė esąs tikras sukčius. Jis vėjais paleido Svetlanos milijonus bei visą turtą ir, palikęs ją be nieko, pametė. S.Alilujevos bandymas sugrįžti gyventi į tėvynę „perestrojkos“ metais baigėsi nesėkmingai. Jos vaikai Josifas ir Jekaterina po motinos pabėgimo į JAV nepriėmė ir laikė ją išdavike. Todėl 1988 metais S.Alilujeva kreipėsi į M.Gorbačiovą, prašydama vėl ją išleisti į Ameriką. M.Gorbačiovas leido jai išvykti. Po to S.Alilujeva ne kartą kėlėsi iš šalies į šalį, iš miesto į miestą, o dabar ji kukliai gyvena mažame Amerikos miestelyje Viskonsino valstijoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija