| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Gyvenimas, vertas legendos Profesoriaus Juozo Kupčinsko 100-osioms gimimo metinėms Benjaminas ŽULYS
Kovo 25 dieną sukanka šimtas metų, kai gimė šviesaus atminimo medicinos profesorius Juozas Kupčinskas. Vienu kitu sakiniu, vaizdžiu apibendrinimu sunku, dargi neįmanoma pasakyti apie jo pašaukimą, nuveiktus mokslo, organizacinius darbus, tai irgi gal tik iš dalies perteikia ir bibliografinė informacija. Nes proto šviesa, širdies šiluma yra neaprėpiami. Apie tokį gyvenimą, kurį nuėjo profesorius, galima sakyti, kad mokslininkas buvęs viena iš Lietuvos medicinos mokslo, pedagogikos, klinicistikos kone legendų. Galima drąsiai teigti, kad J.Kupčinskas vienas žymiausių Lietuvos mokslininkų, mokslo organizatorių. Be to, jis buvęs ne vien mokslininkas, vadovas, bet ir kitus gerbiantis, mylintis, gelbstintis ir jiems nuoširdžiai padedantis žmogus. Apie visa tai liudija nuveikti darbai, kalba jaunesnieji profesoriaus kolegos, giminės, kiti žmonės, kurių ne vienas šiomis dienomis mini prof. J.Kupčinsko gimimo 100-ąsias metines. Aktyvumas nuo jaunų dienų Šia proga dera nors trumpai prisiminti prof. J.Kupčinsko gyvenimą. Apie tai kalbamės su šio garbiojo žmogaus sūnumis inžinieriumi, Lietuvos Seimo nariu, Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininku Rytu bei Kauno medicinos universiteto klinikų Gastroenterologijos klinikos vadovu hab. dr. profesoriumi Limu Kupčinskais. Skaitome kai kurių žmonių prisiminimus, žiūrime įsimintinas, jau istorines nuotraukas. Tad vienas kitas akcentas. J.Kupčinskas pirmasis Lietuvoje įdiegė ir aprašė, kaip naudoti elektrokardiografą, jo iniciatyva pradėtas naudoti skrandžio turinio tyrimas, bronchografija ir kt. Ypač reikšminga, kad profesorius sukūrė reumatologijos mokyklą, taip pat jo iniciatyva plėtojama alergologija, pradėti klinikiniai Lietuvos kurortų tyrimai. Jis buvo Vilniaus tuberkuliozės sanatorijos direktorius, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, Kauno medicinos instituto direktorius J.Kupčinskas gimė Vilkaviškio apskrityje, Paežerių valsčiuje, Parausių kaime, vidutiniųjų ūkininkų Kazio bei Katrės šeimoje. Plačioje giminėje buvo net keturi kunigai. Tėvas, gražiai vadintas tėtuku, buvęs darbštus, tvarkingas ūkininkas, mylėjo savo vaikus, jiems vienu ar kitu reikalu patardavo. Abu tėvai buvo tikintys žmonės, jie stengėsi išmokslinti savo atžalas. Tai jie padarė. Tik vyriausioji dukra Adelė liko ūkininkauti namuose ir nesiskųsdama padėjo po įvairias vietas išsibarsčiusiems dviem broliams bei dviem seserims. Baigęs gimnaziją, Juozas įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos-matematikos fakulteto biologijos skyrių. Mat nuo jaunumės ir visą tolesnį gyvenimą J.Kupčinską domino filosofijos mokslai. Bet netrukus jis perėjo į Medicinos fakulteto trečią kursą, nes suvokė, kad jo pašaukimas ir gyvenimo prasmė yra medicina. Gyvenimas patvirtino, kad tai buvo teisingas pasirinkimas. Universitete dėstė tokie mokslo šviesuoliai kaip profesoriai P.Avižonis, V.Kuzma, V.Lašas, P.Mažylis. Studentas Juozas ir toliau domėjosi psichologija bei filosofija, todėl dar lankydavo Teologijosfilosofijos fakultete skaitomas tos krypties paskaitas. Gavęs gydytojo diplomą, Medicinos fakulteto dekano prof. V. Lašo pasiūlymu J.Kupčinskas pasiliko dirbti universitete, o netrukus komandiruojamas vieneriems metams į pasitobulinimo kursus Paryžiuje, Sorbonos universitete. Čia jis sukaupė daug medžiagos būsimai mokslų daktaro disertacijai, ją jau Lietuvoje apgynė 1937 metais. Tai buvo pirmoji apginta disertacija ne vien iš reumatologijos, bet apskritai iš vidaus ligų srities. Tolesnis gyvenimas vėl vien aktyvi veikla. J.Kupčinskas suorganizavo naujus vidaus ligų skyrius naujose universiteto klinikose, išleido monografiją Apkrečiamos ligos. 1940 metais jis docentas, o po pusmečio profesorius. Tad sulaukęs 34 metų, J.Kupčinskas jau buvo plačiai žinomas ir pripažintas mokslininkas. Hitlerinės okupacijos metu J.Kupčinskas buvo pašalintas iš universiteto ir buvo priverstas išvykti dirbti į Vilniaus tuberkuliozės sanatoriją. Čia jis užsiėmė ne vien organizaciniu darbu, o ir sukaupė nemažai medžiagos apie tuberkuliozę, tyrimus apibendrino monografijoje Plaučių tuberkuliozė. Kaip pasakoja kai kurie jaunesnieji profesoriaus kolegos, ir tuomet nacių valdžia nepaliko jo ramybėje. Žandarai atkakliai ieškojo, ketino jį, kaip žinomą mediką, mobilizuoti į hitlerinę armiją. Profesoriui teko slapstytis. Žlugus hitlerinei okupacijai, J.Kupčinskas vėl Kaune, savajame universitete. Jis Vidaus ligų katedros vedėjas, universiteto prorektorius mokslo ir mokymo reikalams. 19471951 metais profesorius universiteto rektorius. O 1951 metais, universitetą organizavus į dvi aukštąsias mokyklas, jis tampa vienos iš jų Kauno medicinos instituto pirmuoju direktoriumi. Aišku, kokia buvo tikroji Vytauto Didžiojo universiteto reorganizacijos priežastis. Tada, sovietmečiu, Maskvoje buvo nuspręsta, kad tokiai mažai Lietuvos respublikai užtenka vieno universiteto Vilniuje. Mat ir Latvijoje, Estijoje, kitose mažesnėse respublikose dviejų universitetų nebuvo. Be abejo, sovietams kliudė ir Vytauto Didžiojo, feodalo ir užkariautojo, vardas, tad atsirado proga juo atsikratyti. Jaunesnieji profesoriaus kolegos prisimena, kad jis pirmas pokario metais iškėlė būtinybę ištirti Lietuvos kurortologiją, numatė sanatorinio kurortinio gydymo reikšmę reumatinių susirgimų gydymui. Būdamas patyręs klinicistas, jis pabrėždavo, kad, diagnozuojant sąnarių susirgimus, svarbu ne vien instrumentiniai ir laboratoriniai tyrimai, o ypač gydytojo praktinis patyrimas, aukšta kvalifikacija, profesinė etika. Būdamas pabrėžtinai darbštus, J.Kupčinskas vienas ir su bendradarbiais parašė septyniolika monografijų bei vadovėlių. Iš viso jis paliko per 300 mokslinių, apie 70 mokslo populiarinimo straipsnių iš reumatologijos, alergologijos, širdies ir kraujagyslių patologijos, virškinamojo trakto ir kitų sričių. Tai rodo, kad jis buvo labai plataus akiračio mokslininkas. Taip pat rašė gydytojo etikos, moralės, gyvenimo prasmės, jaunimo nusikalstamumo, girtavimo ir kitais klausimais. Jo rašiniai buvo publikuojami ir užsienio leidiniuose anglų, vokiečių, lenkų, rusų kalbomis (pats mokėjo kelias užsienio kalbas). Be to, jam vadovaujant, buvo apgintos 32 kandidatinės (dabar daktaro), 8ios daktaro (habilituoto daktaro) disertacijos, o 33 disertantams buvo oficialusis oponentas. Be to, dar pareigos keliose mokslo tarybose, komisijose, dalyvavimas dešimtyse tarptautinių, respublikinių mokslo konferencijų. Visa tai vieno žmogaus pečiams Prof. J.Kupčinsko mokinys prof. J.Danys prieš kurį laiką rašė, kad, gydydamas ligonius, profesorius griežtai laikydavosi principo: pirmiausia nepakenkti. Naujus, dažnai giriamus vaistus skirdavo labai atsargiai. Jis sakydavo, kad geriau ligonius gydyti vaistais, kurių veikimas gerai žinomas, kurie yra išbandyti laiko tėkmėje. Ir dažnai profesorius buvo teisus. Pasitaikė, kai išpopuliarinti nauji vaistai dėl savo kenksmingumo buvo uždrausti vartoti. Be to, prof. J.Kupčinskas reikalaudavo, kad kiekvienas medikas gilintų savo žinias, o kiekvienas katedros darbuotojas dirbtų mokslinį darbą. Kaip prisimena kai kurie profesorių pažinojusieji kolegos, jis apie žmogų nuomonę susidarydavo negreit ir neskubėdavo jos keisti. Kai tekdavo kurį nors darbuotoją įspėti, pasakyti jam ką nors nemalonaus, irgi neskubėjo, laukė, kol jis pats supras savo klaidą. Pasakyti griežtesnį žodį jam visada būdavo sunki pareiga. Toks pokalbis paprastai įvykdavo tarp keturių akių, dviese, kabinete, nežeminant darbuotojo kolegų, o ypač ligonių akyse. Jeigu po nemalonaus pokalbio tekdavo su tuo pačiu žmogumi spręsti kitus klausimus, kalbėdavo ramiai, dalykiškai, tarsi prieš tai nieko nebuvę. Iš kiekvieno mokslininko duoną pasirinkusio gydytojo J.Kupčinskas reikalaudavo labai daug. Antra vertus, jis siekė, kad tas sunkus darbas, kurį paprastai apvainikuodavo disertacija, nenukeliautų į archyvus, o būtų plačiai paskelbtas. Profesorius niekad nerūkė, o saikingą taurelę pakeldavo tik ypatingomis progomis, vėliau alkoholio visai atsisakė. Apie alkoholio žalą jis daug kartų kalbėjo, rašė. J.Kupčinskas sakė, kad kultūringi pasilinksminimai, išvykos į gamtą ir kitur kompensuoja įtempto darbo nepalankią įtaką nervų sistemai. Jis pats mėgdavo poilsiauti gamtoje, prie ežero. O dirbtinai sukeltas linksmumas ne atstato, o dar labiau išsekina dvasines ir fizines jėgas. Profesorius pastebėdavo, kad kai geria pensininkas, jis dažniausiai nukenčia pats, o kai girtuokliauja jaunimas kenkiama krašto ateičiai. J.Kupčinskas pabrėždavo, kad gydytojui būtini gilus mokslo pažinimas, meistriškas mokėjimas tas žinias pritaikyti praktinėje medicinoje ir aukšta moralė. O aukšta moralė esanti būtina, kad gydymo menas būtų naudojamas tik geriems tikslams. Jis domėjosi ne vien gydomąja, pedagogine, moksline, bet ir visuomenine jaunesniųjų kolegų veikla, jų pomėgiais. Labai mėgo gamtą, meną, poeziją, jam patiko K.Donelaičio, Maironio, S.Jesenino, A.Bloko, P.Širvio kūryba, pats jaunystėje rašęs eilėraščius, mėgino piešti. Ypač mėgo baletą, operą. Tyli muzika nuolat skambėdavo jo kabinete ir netrukdė įtemptai dirbti. Saugojo lietuviškumą, padėjo partizanams Sovietiniais metais, būdamas Medicinos instituto vadovu, profesorius stengėsi išlaikyti ikikarinę lietuviškąją profesūrą, į darbą priimdavo buvusius tremtinius, nepalikdamas vietos sovietinės valdžios brukamiems rusams, kurių ne vienas buvo atvykęs iš vadinamosios 16-osios lietuviškosios divizijos. Visa tai negalėjo likti nepastebėta sovietinių saugumiečių, instituto karinės katedros, kurioje dirbo rusai, specų. Ir vieną šaltą 1952 metų žiemos dieną aukštosios mokyklos vadovas prof. J.Kupčinskas kaip paprastas gydytojas išsiunčiamas į karinius manevrus, vadinamuosius sborus, prie Leningrado. Manevrai vyko šaltyje, kone karo sąlygomis, gyventi teko lauko palapinėse. Tie manevrai vyko kelis mėnesius ir pakirto profesoriaus sveikatą, jis sunkai susirgo. Gal J.Kupčinską siuntusieji tikėjosi, jog jis iš ten gyvas jau negrįš. Grįžo, gydėsi. Tiesa, kaip savo prisiminimuose rašė doc. Edvardas Gutmanas, vietiniai apsukruoliai pasiligojusį profesorių įstengė nustumti nuo rektoriaus pareigų. Negalima nutylėti ir tokių profesoriaus savybių, kaip lietuviškumo saugojimas. Jis netgi siekė gryninti lietuvių kalbą. Jo užrašuose yra likę pastabų apie kai kuriuos posakius, pavyzdžiui, užuot iššaukia turėtų būti sakoma sukelia, užuot skaitau manau ir kt. Dar mažiau kas žino, kad prof. J.Kupčinskas bendravo su lietuvių patriotais partizanais. Kuo tai grėsė, aiškinti nereikia. Jo sesuo Teofilė buvo partizanų ryšininkė. Kad tai ne gandai, byloja šiomis dienomis apie tai parašyti tų dienų liudytojų prisiminimai. Viename jų buvęs Tauro partizanų apygardos Žalgirio rinktinės 69-os kuopos Vatangų būrio kovotojas Vytautas Raibikis rašo, kad 1946 metų rudenį profesorius buvo kelioms dienoms atvykęs į savo tėviškę Parausių kaime. Apie tai tuoj sužinojo apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejas, Žalgirio rinktinės vadas Štrimas-Šturmas. Jie nutarė užeiti pas prof. J.Kupčinską pasikalbėti. Man su keletu kitų partizanų teko juos lydėti, o po to prie sodybos, kurioje vyko susitikimas, būti sargyboje, prisimena V.Raibikis. Pokalbis trukęs dvi tris valandas, bet apie ką buvo kalbama, vadai nepasakoję. Galima tik spėlioti, kad buvo kalbėta apie vaistų, kitų medikamentų tiekimą partizanams, konspiracijos priemones. Šiandien V.Raibikis yra Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Tauro apygardos vado pavaduotojas, LPTS Marijampolės skyriaus pirmininkas. O Birutė Šidlauskienė-Runaitė rašo apie profesoriaus seserį Teofilę Besasparienę-Kupčinskaitę, buvusią Tauro apygardos štabo ryšininkę. Ji štabo pavedimu palaikė ryšius su Kaunu, Marijampole, Kybartais, su partizanu Gediminu Vabalu leido pogrindinį partizanų laikraštį Laisvės žvalgas. Vietiniams stribams įtarus apie Teofilės veiklą, ji su motina pasitraukė į Kauną ir apsigyveno pas savo brolį Juozą. B. Šidlauskienė žinanti, kad pas jį Kaune ne kartą lankėsi Tauro apygardos vadai. Daryti žmonėms gera Niekam ne paslaptis, kad J.Kupčinskas buvo kompartijos narys. Kaip savo prisiminimuose rašė buvęs jo mokinys doc. E.Gutmanas, tais laikais buvo aišku: universiteto, kitos aukštosios mokyklos rektoriaus kėdėje turi sėdėti partinis žmogus, ir prof. J.Kupčinskas pasirinkęs teisingą kelią. O tas kelias teikti žmonėms kuo daugiau naudos, nors ir nepalankios aplinkybės. Kai Medicinos instituto partiniai lyderiai nutarė susidoroti su profesoriumi Tadu Ivanausku už jo reakcingas pažiūras, prof. J.Kupčinskas viešame mokslinės tarybos posėdyje jį užstojo. O kai instituto partorgas atėjo pas prof. J.Kupčinską, sakydamas, kad jis paspaustų katedros darbuotojus stoti į partiją, profesorius griežtai atsisakęs tai daryti, motyvuodamas, kad stojimas į partiją esąs kiekvieno asmeninis reikalas, ir jokios prievartos čia negali būti. O buvo tokių vedėjų, kurie visus katedros dėstytojus varyte suvarydavo į partiją, duodami suprasti, kad kitaip jie gali būti atleisti. Kai kurie vedėjai savo iniciatyva visą katedrą apkabinėdavo partinių vadų portretais, šūkiais, partijos nutarimus įtraukdavo į egzaminų bilietus, įrodinėdavo, kad tikintysis negali būti geras gydytojas, ir tokį per egzaminus sukirsdavo, rašė doc. E.Gutmanas. Beje, yra žinių, kad prieš stodamas į partiją J.Kupčinskas apie tą galimą žingsnį informavo apygardos partizanų vadovybę. Ji profesoriaus ketinimą aptarė, kaip žinoma, jam neprieštaravo. Pas prof. J.Kupčinską į egzaminą studentai eidavo be baimės, nes žinojo, kad jų žinios bus įvertintos objektyviai. Profesorius nei studentų, nei dėstytojų neskirstydavo į geruosius ir bloguosius. Privilegijuotųjų nebuvo. Jis mielai lankydavosi studentų vakarėliuose, nors partinis prodekanas studentų sambūriams nepritardavo. Bet nešvariomis intrigomis sutrukdoma prof. J.Kupčinskui tapti SSRS Mokslų akademijos akademiku, negavo jis ir Lietuvos MA akademiko vardo. Pagaliau buvo kirstas paskutinis, mirtinas smūgis jo vadovaujamai Fakultetinės terapijos katedrai neužteko vietos Klinikose, ji buvo perkelta į eilinę ligoninę Vilijampolėje. Šio smūgio profesorius jau nebepakėlė Į Amžinybę jis išėjo 1971 metų sausį, nesulaukęs nė 65 metų. Ilsisi Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Užtat džiugina ir kelia pagarbą jo nuveikti darbai. Būdamas Aukštybėse jis gali džiaugtis savo sūnumis, marčiomis, vaikaičiais, kurie eina žinių siekimo, doros ir meilės Dievui bei žmonėms keliu. Profesoriaus žmona ir ištikimoji draugė gydytoja Sofija buvo tikra, pasiaukojanti jaukaus šeimos židinio kurstytoja, saugotoja bei globėja. Ir dabar ji tokia išlikusi, gyvena tame pačiame name Kaune, K.Donelaičio gatvėje, kur prabėgo daug jaukių ir prasmingų gyvenimo metų su šviesaus proto ir sąžinės žmogumi, vaikais. Šie namai ir dabar mena profesoriaus balsą, jo žodžius, žingsnių aidą. Ponia Sofija būdama aštuoniasdešimties metų dar dirbo savo pamėgtą gydytojos darbą, ir dėl jos darbo niekas priekaištų neturėjo. Dabar galima pasidžiaugti savo vaikais, vaikaičiais, provaikaičiais, pasigėrėti pavasariais ir gerais žmonėmis. Kovo 27 dieną 13.30 val. Kaune, Petrašiūnų kapinėse, bus pagerbtas prof. J.Kupčinsko atminimas, skirtas jo gimimo 100-osioms metinėms. Tą pačią dieną, 15 val., Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje bus atidaryta prof. J.Kupčinsko atminimui skirta paroda.
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |