Atnaujintas 2006 kovo 22 d.
Nr.22
(1422)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Fortūnos šypsnys su autoironijos atspalviu

Teodoras ČIAPAS

Lenkija 1938 m. kovo 22 d. įteikė ultimatumą savo bendros istorijos dalininkei ir kūrėjai Lietuvos Respublikai. Tai buvo grasinimas panaudoti karinę jėgą, jei nebus atkurti diplomatiniai santykiai. Toks aktas liudijo, kad jau nebuvo likę nė šešėlio „Abiejų tautų valstybės“ dvasios. Bendra Lenkijos-Lietuvos valstybė po Liublino unijos formaliai gyvavo iki Trečiojo padalijimo. Tais laikais niekam nekilo abejonių, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, o visas kraštas – etninė lietuvių žemė. Po Pirmojo pasaulinio karo atsikūrusi Lenkija formaliai pripažino Lietuvos nepriklausomybę, tačiau ginklo jėga atplėšė trečdalį teritorijos, kurios lietuviams tuomet nepavyko apginti. Istorikas Adolfas Šapoka rašė: „Santarvės valstybės tada dar labai nepasitikėjo Lietuva ir bijojo, kad silpna mažytė valstybė sudarysianti tik geras sąlygas bolševizmui plisti“.

Ultimatumo formuluotė slėpė tikrąjį Varšuvos siekį – Lietuva turėjo visiems laikams atsižadėti teisių į savo istorinę sostinę ir etnines žemes. Ultimatumas buvo priimtas itin sunkios geopolitinės situacijos sąlygomis. Ginkluoto konflikto atveju Lietuva nebūtų sulaukusi jokios konkrečios paramos nė iš vieno didžiojo kaimyno, apskritai iš niekieno. Po diplomatinių santykių atkūrimo visose Lietuvos mokyklose buvo nutrauktas pamokų pradžios ritualas. O ritualo būta tokio: prieš pirmą pamoką – malda, o ją sukalbėjus, visi mokiniai kartu su mokytoju sušukdavo: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ Toks viešo požiūrio į Vilniaus krašto likimą „pataisymas“ skaudžiai žeidė visų sąmoningų piliečių patriotinius jausmus. Tačiau anaiptol neužgesino vilties atgauti senąją istorinę sostinę. Lietuva savo teisių į Vilnių ir etnines žemes niekada neatsisakė.

Miuncheno 1938 metų susitarimu Didžioji Britanija, Prancūzija ir Italija atidavė nepriklausomos Čekoslovakijos likimą Vokietijai, kurią valdė diktatorinis nacionalsocialistų režimas. Pasmerktosios šalies prazidentas Emilis Hacha 1939 m. kovo 14 d. pasidavė kategoriškam Hitlerio reikalavimui ir pasirašė savo krašto kapituliacijos aktą. Agresoriaus propaganda skelbė, kad Vokietijos vermachtas peržengė sieną „siekdamas užtikrinti rimtį, tvarką ir taiką šioje Vidurio Europos dalyje“.

Po lenkų ultimatumo praslinkus metams, 1939 m. kovo 17 d. Vokietijos reichas paskelbė ultimatumą Lietuvai ir reikalavo perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai. Nacionalsocialistinė vokiečių darbo partija, vadovaujama Hitlerio, atvirai skelbė revanšo ir Trečiojo reicho kūrimo planus. Kaimynių valstybių teritorijų grobimas buvo sudėtinė to plano dalis. Fiureris mėgo savo ir jo vadovaujamos darbo partijos laimėjimus pažymėti pompastiškai ir būtinai demonstruodamas karinę galią. Hitleris atvyko į Klaipėdą 1939 m. kovo 29 d. kreiseriu „Deutschland“, kurį lydėjo 40 laivų. Klaipėda nieko panašaus iki tol nebuvo regėjusi. Uostamiesčio Teatro aikštėje buvo surengtas triukšmingas paradas. Fiureris pasakė kalbą.

Šis militaristinis raumenų demonstravimas buvo skirtas anaiptol ne Lietuvai, o didžiosioms Europos valstybėms. Konfliktinė situacija Europoje brendo ne metais, o savaitėmis. Prieš 87 metus Lietuva pati viena savo gyvybinių interesų apginti neturėjo galimybės. Iš Klaipėdos krašto pasitraukė per 18 tūkst. lietuvių.

Šios trys kovo datos išryškina diktatorinių režimų agresyvią prigimtį. Antrosios Lietuvos Respublikos ginkluoto neutraliteto politika nebuvo patikimas ir pakankamas nacionalinio saugumo garantas. Buvo aišku, kad atremti diktatorinių režimų valdomų didžiųjų kaimynių agresijos nepavyktų. Tačiau Lietuvos vidaus politika buvo išmintingai orientuota ekonomikos plėtros, taip pat pilietinės visuomenės ugdymo ir stiprinimo kryptimi. Du dešimtmečiai laisvo ir nepriklausomo gyvenimo sukaupė milžinišką tautinės-pilietinės savimonės potencialą. Nors būta daug itin žiaurių genocido akcijų, naikinusių tautą per pusamžį trukusią okupaciją, Kremliui nepavyko šio potencialo sunaikinti iki pašaknų. Galinga taiki Sąjūdžio revoliucija buvo pats tikrasis tautos valios pasireiškimas – 1990 m. kovo 11-ąją buvo atkurta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė.

Iš esmės naują nacionalinio saugumo politikos pradžią žymi 2004 m. kovo 29-oji, kai Lietuva buvo priimta į NATO. Tai išskirtinės reikšmės, lemtingas tautai ir valstybei istorinis įvykis. Atsivėrė saugios gerovės galimybės. Europos tautos – didelės ir mažos – pirmą kartą žmonijos istorijoje susivokė ieškoti taikaus sambūvio sąlygų. Šiam bandymui – jau per pusšimtį metų. Lietuva priimta į Europos laisvės ir saugumo dinaminę erdvę, gebančią reaguoti į politikos pokyčius regiono geopolitinėje aplinkoje ir globaliniu mastu.

Šį faktą galima vertinti kaip Fortūnos šypsnį (su autoironijos atspalviu!) tėvynei ir Lietuvos draugams – dabar kartu su lenkais ir vokiečiais siekiame tų pačių tikslų. Tik gerokai apmaudu, kad Rytų kaimynai – rusai – taip ilgai prie demokratijos slenksčio trypinėja.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija