Atnaujintas 2006 kovo 22 d.
Nr.22
(1422)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Buvo pavyzdys ne tik savo tautai

Buvęs Estijos prezidentas
Lenartas Meris

Estijai gedint savo laisvės šauklio ir prezidento Lenarto Merio, pokomunistinės Rytų ir Vidurio Europos politikos apžvalgininkai, taip pat ir didieji Vakarų laikraščiai pripažįsta, jog ne tik Estija, bet ir pasaulis prarado vieną iškiliausių asmenybių. Iš visų pokomunistinių šalių prezidentų, velionis L.Meris buvo visa galva aukštesnis ne tik už buvusius kitus dviejų Baltijos valstybių, atkūrusių nepriklausomybę, prezidentus – Lietuvos – A.Brazauską ir Latvijos – G.Ulmanį. Jam prilygo nebent Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas ir Lenkijos – Lechas Valensa. Tiesa, pastarasis, nors ir nepasižymėjęs didele erudicija, bet subūręs „Solidarumą“, iš esmės pajudino sovietinės imperijos pamatus. L.Meris tai darė kitaip nei L.Valensa. Tai ir suprantama. Apie jokį panašų reiškinį kaip „Solidarumas“ okupuotoje Estijoje negalėjo būti ir kalbos. Todėl velionis prezidentas ėmėsi kitos, pirmiausia kultūrinės ir gamtosauginės, veiklos.

Savo kultūrine veikla, savo knygomis apie mažų Sibiro tautelių gyvenimą ir kultūrą L.Meris kartu kėlė mažos estų tautos kultūrinį savitumą, jos kalbos išsaugojimą komunistinio režimo ir okupacijos sąlygomis. Maskva ir vietiniai kolaborantai L.Merio asmenyje iškart įžiūrėjo pavojų, kuris kelia grėsmę vadinamajam „proletariniam internacionalizmui“ ir rusinimui. Tad nors Tartu universiteto Istorijos fakultetą jis baigė su pagyrimu, jam neleido darbuotis istorijos baruose. Teko dirbti seniausiame garsiajame „Vanemuine“ teatre dramaturgu, vėliau režisuoti spektaklius Estijos radijo teatre. Beveik ketvirtį amžiaus L.Meris paskyrė kelionėms po atokiausius Sovietų Sąjungos kampelius. Ypač jis domėjosi mažomis Sibiro tautelėmis, sielojosi dėl jų išlikimo baisiame „tautų draugystės“ katile. Jo kelionių rezultatas – parašytos knygos sukėlė didžiulį susidomėjimą ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir užsienyje. Ypač Suomijoje ir Vengrijoje. Šios knygos prasiveržė pro geležinę uždangą ir buvo išverstos net į 12 pasaulio kalbų. Tačiau, skirtingai nei kitų sovietinių rašytojų disidentų, KGB nesugebėjo jo įkišti į kalėjimą ar psichiatrijos ligoninę bei išvaryti iš SSRS, kaip tai padarė su A.Solženicynu ir kitais. Mat L.Meris savo knygose sugebėjo pateikti medžiagą taip, kad negalėjo prisikabinti net aršiausi sovietiniai cenzoriai. Juk, šiaip ar taip, šiose knygose apie Sovietų Sąjungos Tolimuosius Rytus, Šiaurę, Vidurinę Aziją buvo aprašomos ten gyvenančių tautų problemos ir jų išlikimo galimybės. Žymiausios jo kelionių apybraižų bei eseistinės knygos: „Trys baidarės žaliame vandenyje“, „Šiaurės pašvaistės vartai“, „Ieškant prarastos šypsenos“, „Artėjantys krantai“. Tačiau labiausiai Sovietų Sąjungoje ir užsienyje L.Merį išgarsino jo eseistinė knyga „Sidabrinė baltuma“ (1976 m.), kurioje, remiantis moksliniais ir istoriniais faktais, kalbama apie senąją Estijos, netgi jos priešistorinę, praeitį, finų-ugrų pasaulėjautą. Jo filmas „Paukščių Tako vėjai“, sukurtas su Suomijos ir Vengrijos kinematografininkais, buvo uždraustas Sovietų Sąjungoje, bet Niujorko festivalyje pelnė sidabro medalį.

Tik stebėtis reikia velionio L.Merio darbštumu. Jis, puikiai mokėdamas kelias užsienio kalbas, į estų kalbą išvertė Grehemo Greno kūrinius. L.Meris taip pat išvertė ir A.Solženicyno veikalus. Netgi nepriklausomos Estijos nedraugai pripažįsta, kad L.Meris savo kūryba labai padėjo estų tautai išsaugoti savo ypatingą savitumą, kultūrą sovietinio komunistinio režimo metais. Iš tiesų tai buvo didelė asmenybė, visas savo jėgas ir sugebėjimus bei visą gyvenimą paskyrusi savo tautai ir jos žmonėms. Atrodo, geriausiai estų tautos netektį įvertino Tėvynės sąjungos partijos lyderis Tonis Lukas, pareiškęs, kad pasaulis neteko iškiliausio esto, kuris vadovavosi tuo, jog maža tauta pirmiausia turi būti didi savo kultūra ir turi išsaugoti bei puoselėti savo kalbą. Paties l.Merio kalba buvo nepaprastai grakšti ir tiksli. Kaip pabrėžė T.Lukas, paties prezidento mirtis minint Estų kalbos dieną yra simboliška ir įpareigoja visus estus amžinai saugoti gimtosios kalbos grožį ir savitumą.

Pranešama, kad palydėti L.Merį į paskutinę kelionę kovo 26 dieną atvyks ne tik Lietuvos ir Latvijos prezidentai V.Adamkus ir V.Vykė-Freiberga, bet ir Norvegijos karalius Haroldas, ir galbūt Didžiosios Britanijos sosto įpėdinis princas Čarlzas bei buvęs JAV prezidentas Džordžas Bušas vyresnysis. Visa tai rodo, kad L.Meris savo veikla, pasiaukojimu nusipelnė viso pasaulio pagarbą ir įrodė, jog ir mažoje tautoje gimsta tikri lyderiai, patriotai, nesitaikstantys su savo tautiečių paniekinimu.

Visa estų tauta dėkinga velioniui prezidentui už tai, kad jis vienas pirmųjų stojo kelti Estijos nepriklausomybės atkūrimo klausimą apsnūdusiuose Vakaruose. Jo garsioji kalba „Ar estai turi vilties“, pasakyta prasidėjus M.Gorbačiovo „perestrojkai“ Sovietų Sąjungoje, kai buvo sumanyta pradėti masiškai eksploatuoti fosforitų telkinius Estijoje, kas galėjo paversti Estiją dykuma, sulaukė didelio atgarsio ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir Vakaruose. Jau 1988 metais L.Merio iniciatyva buvo įsteigtas Estijos institutas, kurio pagrindinis uždavinys buvo plėtoti ryšius su Vakarais. Šio instituto filialai bemat atsirado Londone, Paryžiuje, Helsinkyje, Stokholme, Kopenhagoje, Bonoje ir tapo faktiškomis dar pavergtos Estijos atstovybėmis. Jie po nepriklausomybės atkūrimo automatiškai tapo oficialiomis Estijos ambasadomis. Ne be reikalo 1998 metais L.Meriui buvo suteiktas „Metų europiečio“ vardas. Todėl teisus dabartinis Estijos prezidentas Arnoldas Riuitelis pareiškęs, jog iš gyvenimo išėjo ne tik politikas, bet ir labai įžvalgus žmogus, palikęs didžiulį palikimą ir priesakus savo valstybei ir Estijos žmonėms.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija