Atnaujintas 2006 kovo 24 d.
Nr.23
(1423)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vienų keikiamas, kitų šlovinamas

Petras KATINAS

Pirmasis ir paskutinis SSRS
prezidentas Michailas Gorbačiovas

Paskutinis SSKP centro komiteto gensekas ir pirmas bei paskutinis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas savo 75-mečio jubiliejų sutiko būdamas geros sveikatos ir, kaip teigiama, pakilios dvasinės būklės. Jis, kaip ir prieš keliolika metų, Vakaruose tebėra beveik kultinė figūra. Vakarų sostinėse, universitetuose, politikų susibūrimuose M.Gorbačiovas reguliariai skaito paskaitas, dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose forumuose. Tuo tarpu Rusijoje jo tėvynainiai, bent jau jų dauguma, vertina „perestrojkos“ sumanytoją gana neigiamai. Jis kaltinamas sugriovęs visus sovietinės epochos laimėjimus, kapituliacija Vakarams ir t.t. Tačiau, nepaisant įvairiausių buvusio SSRS prezidento vertinimų, vienas dalykas absoliučiai aiškus: Gorbačiovo vardas jau įrašytas ne tik į Rusijos, bet ir į pasaulio istoriją.

M.Gorbačiovo 75-mečio jubiliejui savo komentarus paskyrė labai artimas Kremliaus viršūnėms Tarptautinių tyrimų centro JAV ir Kanados instituto direktorius Anatolijus Utkinas. Pasak jo, atėjęs į valdžią M.Gorbačiovas padarė daugeliui didelį įspūdį: jaunas, energingas, pažangiai mąstantis. Nemažai mąstančių Rusijos ir Sovietų Sąjungos žmonių teigė, jog sovietinė liaudis nenusipelnė tokio vadovo. Pasak A.Utkino, M.Gorbačiovui daugeliu atveju labai nepasisekė. Pirmiausia, kad jo valdymo metais naftos kaina tebuvo tik 12 dolerių už barelį. Nepasisekė su Černobyliu. Nepasisekė, jog azerbaidžaniečiai ir armėnai pradėjo kruviną karą dėl Kalnų Karabacho. Toliau A.Utkinas teigia: „Ir vis dėlto nebuvo rimtų priežasčių M.Gorbačiovui vykdyti perestrojkos politiką tokiais būdais, kaip jis darė. Nebuvo priežasčių įstumti šalį į skolų duobę, pasiskolinant per šešerius metus 100 milijardų dolerių. Negalima pateisinti jo nuolaidų, kurias vykdė M.Gorbačiovas siekdamas nugriauti sieną tarp Rytų ir Vakarų. 1990 metais šalies vadovas, turėjęs didžiausią armiją pasaulyje, savo noru sunaikino daugiau kaip pusę įprastos ginkluotės, geriausius tankus ir lėktuvus. Dar anksčiau jis sunaikino geriausias SS-20 klasės raketas, nors amerikiečiai savo raketas sunaikino tik „popieriuje“. Du kartus sumažino sunkiųjų raketų SS-18 skaičių. Apskritai jo valdymo metais SSRS sunaikino kur kas daugiau raketų ir jų paleidimo aikštelių nei JAV.

Po M.Gorbačiovo ir R.Reigano susitikimo Reikjavike 1986 metais JAV valstybės sekretorius Šulcas prisipažino: „Jis dėjo dovanas prie mūsų kojų. Mes išrūkėme rusus iš jų urvų, ir jie darė vis daugiau nuolaidų“. O atsakymas į tas nuolaidas tebuvo tik aplodismentai. M.Gorbačiovui labai patiko pati derybų atmosfera – pokalbiai su Vakarų džentelmenais, jų šypsenos ir komplimentai, didžiulis žiniasklaidos dėmesys. Atrodo, jog jis pasijuto mesijum, tokiu arkangelu Gabrieliumi, nešančiu Vakarams gerąją naujieną. Jis nežinojo, kad už akių R.Reiganas sovietų lyderius vadino „laukiniais barškaliukų mėgėjais“, SSRS užsienio reikalų ministrui E.Ševardnadzei amerikiečiai padovanojo laikrodį ir fotelį. Per iškilmingus pietus E.Ševardnadzės garbei atvirai dainuodavo dainą „Džordžija mano širdyje“, taip turėdami galvoje ne tik savo valstiją, bet ir Gruziją.

Bzežinskis prisipažino: „Mes negalėjome suprasti, kad rusus galima nupirkti iškart pataikavimu, o vėliau pinigais“. M.Gorbačiovas naiviai tikėjo būsiant Europą nuo Vankuverio iki Vladivostoko. Bet argi jis paisė socialistinio lagerio šalių interesų? Varšuvos sutarties šalyse SSRS prarado ne tiktai tradicines rinkas, bet ir tą „saugumo pagalvę“, kuri skyrė mus nuo NATO. Dabar nuo NATO mus skiria tik valandos trukmės kelionė nuo Estijos sienos iki Peterburgo. Beje, kada Estija dar 1988 metais staiga paskelbė apie savo suverenitetą, daugelis laukė, kad M.Gorbačiovas pasiųs ten tankus. O jis, matyt, nusprendė, jog viskas „susigulės“ savaime. Vėliau apie savo nepriklausomybę paskelbė ir kitos respublikos. Vokietija laukė iš M.Gorbačiovo susijungimo. Ir jis nusivežė kanclerį Kolį į savo gimtąjį Stavropolį, pavedžiojo jo gatvėmis. Jie išgėrė, ir žiūrėdamas kancleriui į akis Gorbačiovas, SSKP gensekas, pasirašė dokumentą apie abiejų valstybių susijungimą. Kodėl SSRS pati sau sukūrė Europoje tokią galingą atsvarą? Ką gavo mainais? 100 milijonų markių kreditą. Nors vokiečiai už susijungimą būtų sutikę su viskuo. Pavyzdžiui, išstoti iš NATO ir tapti neutralia valstybe.

Beje, žodžiais JAV valstybės sekretorius Beikeris žadėjo Gorbačiovui, kad NATO nesiplės į Rytus. Kodėl gi gensekas nepareikalavo užfiksuoti šio pažado dokumentaliai, specialia sutartimi? Kodėl, dalydamas viską, kas buvo pasiekta krauju ir prakaitu, nepagalvojo, jog nuskriaudė ištisas sovietinių žmonių kartas? Atsakymas toks: Gorbačiovas nepažinojo Vakarų. O Vakarai, netikėdami jo kilniais motyvais, šaltakraujiškai jį išnaudojo“.

Aišku, taip vertina M.Gorbačiovą ne tik A.Utkinas, bet ir kiti rusų imperininkai. Tačiau Rusijoje yra ir kitokių jo veiklos vertinimų. Štai kaip M.Gorbačiovą vertina aktyviai reiškęsis „pirmojo šaukimo“ demokratas, dabar verslininkas, Ekonominės laisvės partijos lyderis Konstantinas Borovojus: „Gorbačiovas palikuonių bus pavadintas „šimtmečio žmogumi“, ir mes dar ateityje didžiuosimės, kad buvome jo amžininkai. 1985 metais jis turėjo pasirinkimą – paversti šalį į konclagerį arba netrukdyti įvykių eigai. Viešumas, laisvėjimas, „šaltojo karo“ su Vakarais pabaiga – visa tai jau buvo pribrendę seniai. Taip pat pribrendo ir reformų būtinybė. Įmonių rentabilumą bandė padidinti ir Kosyginas, bet iki Gorbačiovo tokie bandymai baigdavosi baudžiamosiomis akcijomis. Vienas iš mano draugų sėdėjo kalėjime aštuonerius metus tiktai už tai, jog sukūrė brigadą, stačiusią tvoras aplink gamyklas ir įmones. Ir mokėjo už darbą po 1000 rublių per mėnesį, kai tuo metu vidutinė sovietinė alga buvo 150 rublių.

Gorbačiovas paveldėjo šalį su neveikiančia valdymo sistema. Su nežmoniškai militarizuota ir neefektyvia ekonomika. Aš puikiai prisimenu, kaip Sverdlovske iki pat 1990 metų buvo gaminami tankai, kurie jau niekam nebuvo reikalingi. Pagaminti tankai išvažiuodavo pro vienerius vartus ir bemat sugrįždavo pro kitus – jau į utilizaciją.

Gorbačiovas kovojo su tokiu absurdu. Jis pasirinko neformalų kelią. Pirmiausia priėmęs įstatymą apie kooperatyvų veiklą. Tai buvo gana atsargus, bet visgi žingsnis į priekį, išlaisvinęs privačią iniciatyvą. Tiktai iš „Gorbačiovo milinės“ išaugo nemažai jaunų politikų. Liaudžiai leido dalyvauti mitinguose ir demonstracijose, leido važinėti į užsienį.

Smerkti Gorbačiovą už esą per dideles nuolaidas Vakarams irgi negalima. Vokietijos susivienijimas buvo neišvengiamas, o prekiauti vokiečių tautos laisve būtų labai nemoralu. Pagaliau nuo Kremliaus mažai kas ir priklausė – Berlyno siena griuvo prieš Kremliaus valią. Kaip ir Varšuvos blokas. Rytų Europos šalys pasirinko kitokį – laisvės kelią. Nebūtų buvę Gorbačiovo, šalis galėjo nusiristi iki Šiaurės Korėjos lygio – į diktatūrą ir badą. Galėjo pasukti ir kruvinuoju Rumunijos keliu. Ir galėjo kartą atsitikti, kad tokį vadovą būtų pakorę Raudonojoje aikštėje. Gorbačiovo nuopelnas pirmiausia tas, kad jis neleido griūvant SSRS didelio kraujo praliejimo. Ir vien už tai mes turime būti jam dėkingi“.

Reikėtų paminėti svarbiausius M.Gorbačiovo valdymo įvykius. 1985 metais išrinktas SSKP CK generaliniu sekretoriumi. 1986 m. – išvykimo ir atvykimo į SSRS liberalizavimas. 1988 m. – karas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho. 1989 m. – okupacinės sovietų kariuomenės išvedimas iš Afganistano ir pirmieji laisvi rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą. 1990 m. priimtas Spaudos įstatymas ir cenzūros panaikinimas. Svarbiausia – SSRS konstitucijos šeštojo straipsnio panaikinimas apie SSKP vienvaldystę. 1991 m. – komunistinis-revanšistinis GKČP pučas. Atsistatydinimas iš SSRS prezidento pareigų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija