Atnaujintas 2006 balandžio 5 d.
Nr.26
(1426)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Moralės ir teisės sankirtos istorijos tėkmėje

Statutas (arba įstatai) ir programa yra svarbiausieji kiekvienos politinės partijos dokumentai, kuriais vadovaudamiesi partijos nariai veikia partijoje. Programos atspindi to laikotarpio valstybės problematiką, aktualijas ir partijų pozicijas valstybinės ar vietinės reikšmės reikaluose. Politinės partijos statutas – tai vidaus tvarką ir principus reglamentuojantis dokumentas. Tai lyg veidrodis, į kurį pažvelgęs gali pamatyti politinės partijos vidų. Ne tik pamatyti, bet ir palyginti skirtingais Lietuvos istorijos laikotarpiais veikusios kurios nors partijos statutą bei, svarbiausia, išsiaiškinti, ar pokyčiai yra pozityvūs.

Kas būdinga prieškario Lietuvoje, emigracijoje ir Nepriklausomoje Lietuvoje veikusių partijų statutams? Ar teisinės taisyklės, iki maksimumo numatančios visas galimas politinės partijos vidaus gyvenimo taisykles ir sprendimų normas, ar tiesiog kompetencijų pasiskirstymas ir funkcijų apibrėžimas, nesigilinant į galimas vidaus gyvenimo situacijas? Panagrinėkime vienos seniausių, tradicinių politinių partijų – Lietuvos krikščionių demokratų partijos (toliau – LKDP) – statutą, kurios veiklą galima padalyti į tris etapus.

I etapas – prieškario Lietuva. LKDP 1920 metais pasitvirtino savo partijos statutą, kuriame yra apibrėžiamos narių teisės ir pareigos, partijos organizacinė struktūra, kompetencijų ribos. Statute didžiausias dėmesys skiriamas kiekvieno struktūrinio padalinio funkcijoms ir kompetencijai nustatyti. Viena įdomesnių statuto nuostatų yra draudimas rajoniniams biurams (dabartiniai partijų skyriai) be centro komiteto žinios daryti viešus politinius pareiškimus ar akcijas, išskyrus tuos atvejus, kai nėra galimybių susisiekti su centro komitetu. Šia nuostata suformuojama centrinių partijos organų teisė vadovauti ir priimti politinius sprendimus. Šiame partijos statute tai yra vienintelė netiesioginė nuostata, kuria nusakomos centrinių partijų struktūrų funkcijos ir kompetencijos. Atrodo, kad partijos vadovai taip puikiai suvokė savo funkcijas ir atsakomybes bei kompetencijų ribas, kad net nematė reikalo įrašyti tai į partijos statutą. Statute visiškai neskiriama dėmesio įvairių sprendimų priėmimo, rinkimų organizavimo, posėdžių teisėtumo klausimams. Gilinantis į šį statutą tampa akivaizdu, jog pagrindinis partijos statuto tikslas – žemesnių partijos organų sklandi ir organizuota veikla.

II etapas – veikla emigracijoje. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, pirmiau Vokietijoje, vėliau Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo atkurta LKDP veikla. Emigracijoje veikianti Krikščionių demokratų sąjunga 1956 metais patvirtino savo statutą, skirtą tremties laikui. Keletas naujovių, būdingų šiam partijos statutui: įvadinėje dalyje suformuluoti partijos veiklos tikslai ir uždaviniai bei gana išsamiai nustatomos kiekvieno partijos organo (ir vadovaujančių) funkcijos ir kompetencijos.

Kokia tvarka emigracijoje veikusioje partijoje buvo priimami įvairūs nutarimai, vykdomi rinkimai? Visame sąjungos statute tam skiriamas tik vienas punktas: „Sąjungos konferencijos ir visų jos padalinių daromi nutarimai ir vykdomi rinkimai paprasta dalyvaujančių balsų dauguma“.

III etapas – veikla nepriklausomoje Lietuvoje. 1989 m. vasario 16 d. atsikūrusios Lietuvos krikščionių demokratų partijos statutas atspindi pokyčius, įsigalėjusius teisėje. 1993 metais LKDP statute įteisintos svarbių ir mažiau svarbių sprendimų priėmimo taisyklės: „Partijos statutas ir programa priimami ar keičiami ir partijos vadovaujantys organai renkami ar tvirtinami dviejų trečdalių balsų dauguma. Kiti konferencijos sprendimai priimami paprasta balsų dauguma“. Įvairiems sprendimams priimti pradedama naudoti paprastoji arba absoliuti balsų dauguma. Pradėta reglamentuoti ir partijos organų posėdžių teisėtumas: „posėdžiai teisėti, jeigu posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai posėdžio dalyvių.

Vėlesniuose LKDP statutuose atsiranda ir daugiau teisinių ribojimų: kokiais atvejais ir kokia balsų dauguma galima pareikšti nepasitikėjimą partijos pareigūnais, kelti klausimą dėl atstatydinimo ir nušalinti jį iš pareigų ir kt.

Nauja ir tai, kad kiekvienas valdymo organas savo darbe privalo vadovautis savo darbo reglamentu. Atsiranda dar vienas papildomas partijos dokumentas – darbo reglamentas, kuris yra privalomas beveik visiems partijos valdymo organams.

Koks yra visų šių teisinių veiklos ribojimų tikslas? Užtikrinti, kad svarbiausi partijos sprendimai, rinkimai į vadovaujančius organus būtų priimami ne paprasta posėdyje dalyvaujančiųjų balsų dauguma, o absoliučia. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad posėdžio dalyvių skaičius, pagal statutą, irgi privalo būti du trečdaliai iš visų turėjusių dalyvauti skaičiaus. Didesnis partijos sprendimą palaikančiųjų skaičius tarsi padidina to sprendimo svarbą. Tas pats turėtų būti pasakytina ir apie asmenis, kurie yra renkami į centrinius valdymo organus. Jeigu partijos pirmininkas, tarybos, valdybos nariai išrenkami absoliučia balsų dauguma – jie turi žymiai didesnį pasitikėjimą nei rinktieji paprasta balsų dauguma. Absoliuti dauguma – tai tarsi kartelė, kurios negalėtų peržengti netinkami partijos nariai, pro kurią negalėtų „praeiti“ abejotini partijos politiniai sprendimai. Taigi atrodytų, kad visi pokyčiai yra pozityvūs. Tik ar tai pasiteisino?

Ar šiais teisiniais apribojimais mes nepergudravome savęs pačių, o eiliniai partijos nariai netapo partijos vadovų įkaitais? Įkaitais, kurie netiesiogiai yra įteisinti pagal partijos statutą. Tai geriausiai atskleidžia 2004 metų situacija LKD partijos viduje, kai paprastoji dauguma partijos konferencijos delegatų pasisakė už partijos pirmininko atstatydinimą, bet pirmininkas ir toliau liko savo pareigose, nes to reikalavo tik paprastoji konferencijos dauguma, o ne du trečdaliai. Taigi teisiniai niuansai daugumai konferencijos delegatų neleido atstatydinti pasitikėjimą praradusį pirmininką.

Kaip tokius klausimus sprendė prieškario Lietuvoje, emigracijoje veikusios krikščionių demokratų partijos? Kodėl tų laikotarpių partijos statutuose partijos sprendimai nebuvo klasifikuojami į svarbius ir mažiau svarbius? Negi niekas tiesiog nesugalvojo vienų sprendimų priėmimui reikalauti paprastos daugumos, o kitų – absoliučios? Gal to nereikėjo, nes partijos vadovai savo veiklą suvokė kaip pareigą, o ne privilegiją? Tai ypač akivaizdu partijai veikiant emigracijoje.

Tad kas toliau? Kaip daugumai partijos narių netapti partijos vadovų įkaitais? Pirmiausia šią dilemą ėmėsi spręsti tie, kurie pirmieji nuo jos ir nukentėjo – Lietuvos krikščionys demokratai (LKD). 2005 m. birželio 11 d. konferencijoje priėmė naują partijos statutą ir LKD nario etikos kodeksą, kuriame apibrėžiamos LKD nario elgesio, veiklos normos, apimančios tiek partinę, tiek privačią partijos nario veiklą. Pagrindinis šio etikos kodekso principas – LKD narys pats atsakingas už partijos įvaizdį visuomenėje, todėl, būdamas partijos dalimi, privalo ir tinkamai elgtis. Šiame dokumente nėra nieko nauja, nieko, kuo nesivadovautų krikščioniškai, dorai gyvenantis žmogus. Ar toks etikos kodeksas yra būtinas? Akivaizdu, kad tai yra dar vienas teisinis dokumentas, kuriuo yra drausminami nariai ir bandoma užtikrinti darnią partijos veiklą.

Tik ar to užteks? Manau, į tai bus galima atsakyti tik po keliolikos metų. Tai, jog ir Lietuvos Respublikos Seimas jau keletą metų bando priimti politiko etikos kodeksą, rodo, kad krikščionys demokratai, į partijos statutą įtraukę nario etikos kodeksą, pasielgė brandžiai. Tikėtina, jog etikos kodekso nuostatos bus ne tik užrašytos, bet ir įgyvendinamos.

Kęstutis Salickas,
istorikas, LKD Valdybos narys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija