Atnaujintas 2006 balandžio 7 d.
Nr.27
(1427)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lietuva prie politinės bedugnės krašto

Prieš Vasario 16-ąją nomenklatūros įvykdytas Lietuvos patrioto Algirdo Petrusevičiaus areštas, pasirodo, esąs per mažas akibrokštas tautai, ir tai yra nepakankamas tik jiems vieniems demokratijos suteiktų laisvių ir teisių demonstravimas. Prie žemgrobių, pajūrių, pamarių, paežerių, gamtos ir archeologijos draustinių, Turniškių negaliųjų „teisiškai“ įvykdytų tautos turtų nusavinimo atvejų, be mažiausio gėdos jausmo Kovo 11-osios išvakarėse nutarta pademonstruoti tautai, kaip suįžūlėjusi ir jokių padorumo normų nevaržoma, nebaudžiama buvusioji nomenklatūra skina nesunokusios demokratijos vaisius, gink Dieve, kad net mažiausio jų nepaliktų, anot „angelų sargų“, kokiam nors 1989-ųjų išsišokėliui, išdrįsusiam ginti savo tautos laisvę ir nepriklausomybę ir, pasirodo, taip išdrįsusiam drumsti tada buvusį ramų okupantų sergėtojų gyvenimo būdą. O jeigu toks ir šiandien pareikalaus pirma įrodyti sugebėjimą dirbti, o tik po to reikalauti atlygio? Pasirodo, jog ir nepriklausomoje Lietuvoje šie „angelai sargai“ be mažiausio gėdos ir savigarbos jausmo drįsta tautos jiems skirtus pinigus, nuolat aimanuodami apie jų stygį, kažkokios AB valdomi, neteisėtai naudoti nomenklatūros ir, kas gali paneigti, KGB rezervininkų valdomų struktūrų narių apsaugai. Tai bent! Kaimo seneliams, okupacijos metais juos maitinusiems savo grublėtomis rankomis išaugintu grūdu, apginti nuo žudikų, teigia, neturį lėšų. Kur nomenklatūros įžūlumo ribos? Kada šis klausimas iš retorinio bus realiai perkeltas į teisinį? Šiandien galimas vienintelis įmanomas atsakas. Į gilų ežerą įmetus didelį akmenį galimas tiktai didelis „pliumt“. Tokiu „pliumpt“ pasibaigė visos „teisėsaugininkų“ sukeltos audros. Pasekmių – jokių. Pasirodo, viskas „teisėta“. Įdomu, ar daug pasaulyje yra valstybių, kuriose vyksta įstatymais įteisintos vagystės?

Kovo 11-osios šešioliktųjų metinių minėjimas Seime tapo jeigu ne gedulo, tai tik lyg ką gimusios, vis dar lopšyje prigludusios, nomenklatūros įrankiu buvusios, tokia ir likusios, teisinės institucijos liūliavimu. Paklausti, kodėl ji nepajėgia ar nenori praskleisti nevaldomos valstybės priežasčių skraistę ar bent pasiūlyti sprendimą, kam ji tokia esanti reikalinga, nebandė nė vienas tautos išrinktasis.

Labai šauniai, lyg grindų mazgote per nomenklatūros nosį brūkštelėjo Baltijos TV. Pasibaigus iškilmingam Kovo 11-osios minėjimui ir iki Baltijos šalių vėliavų pakėlimo ceremonijos likus vos keletui minučių, LTV „iškilmingai“ paskelbė, kad „Always kalba tavo kūno kalba“, Baltijos TV išdidžiai pranešė, kad reklama netrukdys nepertraukiamai transliuoti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 16-ųjų metinių renginių. Stebėtina, kad „visuomeninėje“ televizijoje privalėjusi gimti iniciatyva gimė privačioje televizijoje. Taigi kas ir kam šiuo atveju nušluostė nosį?

Vargu ar reikėtų ieškoti daugiau pavyzdžių, įrodančių nežabotą nomenklatūros siautėjimą. Nusišluostę savo nosis ir skreplius nudrėbę ant tautos veido, nomenklatūrininkai vis dar išlieka „švarūs“. Ar ilgai po Lietuvą dar klaidžios komunizmo šmėkla? Tai pagrindinis klausimas, į kurį prieš kitus rinkimus į Seimą turėtų atsakyti juos laimėti norinti partija. Laimės partija, kuri savo programoje numatys ir pajėgs įrodyti rinkėjui, jog jau pirmaisiais po rinkimų metais surengs komunizmo teismą ir įtikins rinkėją, kad niekada ir niekur VRM pulkų nepanaudos savo tikslams, ir žaibiškai reorganizuos visas, be išimties, teisėsaugos institucijas.

Šiandien, jeigu Lietuvos Respublikoje dar veikia kokie nors teisės aktai, partija ir Vyriausybė skubos tvarka privalo savo piliečiams atsakyti: ar buvusių nomenklatūrininkų „teisiškai“ įkurtų AB (ar kokių nors kitų privačių „organų“) akcininkai turi teisę VRM pulkams įsakyti šaudyti, kankinti ir naudoti kitas iš komunistines praeities paveldėtas žmogaus orumą žeminančias priemones; ar dar įmanomos veikos Lietuvos Respublikos piliečiams „dingti be žinios“; ar įmanoma, kad kiti, tarkim, Lietuvos kariuomenės ar Lietuvos šaulių sąjungos padaliniai taptų kokiu nors būdu susieti ir pavaldūs nomenklatūrininkų klanui? Ar MGB, NKVD, KGB ir kitų buvusių sovietmečio struktūrų rezervas daro įtaką šiam vyksmui? Tauta turi teisę tai žinoti. Kokių postūmių mums dar trūksta, kad suprastume, jog „partija ir vyriausybė“, nesidrovėdama, „nežinant“ Premjerui, priartino Lietuvą prie tautai pavojingos politinės bedugnės krašto?!

Algimantas Kojelis

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija