Atnaujintas 2006 balandžio 26 d.
Nr.31
(1431)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Tas ne lietuvis, kurs Tėvynę bailiai, kaip kūdikis apleis…

Marija KINERTAITĖ-LAUGALIENĖ

Marija Kinertaitė 1940 metais

Rašau tai, kas netilpo mano knygoje – dienoraštyje „Jaunystė ir rezistencija“. Prisimenu jaunystę, kai Lietuvoje buvo miela, gera ir saugu gyventi. Visa tai noriu išlieti popieriaus lapuose.

Ech, jaunyste, tau neklupti –
Tau tik viesulais pranert!
Ech, valio, žalia jaunyste, –
Nenustovi žirgai čia.

Ona NAVICKAITĖ

(mirusi tremtyje)

1942 m. balandžio 5 d.

Šventų Velykų pirmoji diena. Visais keliais ir takeliais žmonės skuba į bažnyčią. Saulė dar nepakilo virš horizonto. Galingas varpų gaudesys virpina širdį – kėlės Kristus! Jis nugalėjo mirtį! Kelsis ir Lietuva iš negandų nakties!

Grįžę iš bažnyčios su broliuku ir tėveliais sėdome prie šventinio stalo.

1942 m. balandžio 9 d.

Pavasaris. Kelsis žemė iš žiemos miego. Sužaliuos laukai, pražys pirmosios gėlės. Bus gražu ir miela… Tik lietuvio širdis nesidžiaugs, kol žaizdos krūtinėj bus gyvos – gyvos mūsų tėvynės žaizdos.

1942 m. balandžio 25 d.

Mokytojų seminarijoje koncertas. Buvo nuostabu. Išėjome įgavę dvasios stiprybės ir vilties sugrįžti – be klastos, melo ir kraujo praliejimo

Jaunystė sukurta ne džiaugsmui –
Ne malonumams –
Ji sukurta tik heroizmui.

Paul Clandel

1942 m. gegužės 1 d.

Prasidėjo gegužinės pamaldos. Tai Švč. Mergelės Marijos mėnuo. Žmonės meldžiasi ir miestuose, ir kaimuose. Buvome vienuolyno bažnytėlėje miesto centre. Žmonių labai daug. Atėjome padėkoti už suteiktas malones, prašyti globos mūsų Tėvynei Lietuvai.

Kunigas Rakickas ragino mylėti Dievo Motiną Mariją. „Marija mūsų neapleis! Melskimės, ji išklausys mūsų maldas, mes vėl sulauksime savo tautos atgimimo, sulauksime Nepriklausomybės Lietuvai!“.

1942 m. gegužės 10 d.

Spauda pranešė, kad 1942 m. balandžio 27 d. mirė Kazys Binkis- „Atžalyno“ autorius. Tačiau jis nemirė, jis bus gyvas lietuvių širdyse! Faustas Kirša tarė atsisveikinimo žodį: „Kazimierai, brangus poete! Jautrus lietuvi! Tu atsiguli į mūsų brangią žemę, apdainuotą Lietuvos žemę. Tu atsiguli šalia vienaamžių savanorių, kurie prieš 24-erius metus kovojo ir žuvo. Tu atsiguli šalia veteranų ir kūrėjų, kurių vardai kiekvieno lietuvio atmintyje. Tu, Kazimierai Binki, savo pelenais dar stipriau lietuvį pašauki į tą rožėmis nusėtą kampelį ir visą Lietuvos žemę“.

Kiekvieną sekmadienį, 9 val. ryto, būname bažnyčioje, kur vyksta mokinių šv. Mišios drauge su kariuomenės pulku. Miela matyti kareivėlį lietuviška uniforma.

Nuotaika prislėgta… Mūsų jaunuolius, gimusius 1919-1922 m., šaukia registruotis – juos žada išvežti į Vokietiją.

1942 m. gegužės 31 d.

Skaisčiai nušvito saulė šį paskutinį mokslo metų sekmadienį. Pražydo baltos ievos mokyklos sodelyje. Gamta suruošė mums išleistuves… Moksleivių Mišioms visi susirinkome į parapijos bažnyčią. Mūsų kapelionas kunigas Mačys pasakė nepamirštamą pamokslą. Jo mintys giliai įstrigo mūsų širdyse. Šiandienos lietuvio dalią palygino su liaudies daina „Lakštingalėlė“. „Lietuvis tylėdamas kenčia skausmą, jis niekados nesiskundžia, tik užklaustas atsako kaip ta lakštingalėlė: kaip aš čiulbėsiu anksti rytelį, piemens išdraskė mano lizdelį, vanags išgaudė mažus vaikelius…“

Liūdime ir mes tylėdami, nes mūsų brangų lizdelį priešai negailestingai drasko… Ir nežinome, ar sulėksime, ar sugrįšime į savo mielą lizdelį. Ateitis tokia miglota — šv. Mišių pabaigoje sugiedojome Tautos himną. Kūnas nuėjo pagaugais… Dieve, gelbėk mūsų Lietuvą! O, Marija, tesužydi Tavo žemė laisvės žiedais!

Po pietų aktas. Ketvirtasis kursas išeina į gyvenimą. Seniūnas įteikia mums, jau ketvirtakursiams, statulėlę: žmogus rankoje neša deglą. Jo ranka peršauta kare, ir krūtinėje žaizda… Tai 1941 m. Lietuvoje Navickų Onutė deklamavo savo kūrybos eilėraštį.

Mes ne vergais išeisime į kelią
Ir ne vergų gyvenime sulenksime kelius…
Pro vargo sodžių, pro grytelę
Suokimą Laisvės aš girdžiu…“

Direktorius Antanas Vokietaitis ragino mus budėti Lietuvos sargyboje: „Mūsų ir taip jau mažai beliko, tad reikia daug stiprybės, kad išlaikytumėm savo Tautos kultūrą, kad iškovotumėm Lietuvai visišką Laisvę. Kurkime amžinąją ugnį prie Tėvynės aukuro, kad amžiais ji neužgestų!“

1942 m. birželio 8 d.

Mirė chirurgas Vladas Kuzma. Vėl netekome žymaus žmogaus – lietuvio. Trumpai iš spaudos: „Profesorius gimė 1892 m. Panemunėje. Vlado Kuzmos asmeny netekome ne tik gabiausio chirurgo, bet ir nepaprasto darbštumo ir pasiaukojimo mokslininko, žinomo net už Lietuvos ribų“.

1942 m. birželio 14 d.

Aplankiau savo gimtąjį kaimelį – Činėlius, tą gryčiūtę, kur gimiau, kur pirmą žingsnį žengiau, kur tiek mamytės lopšinių išdainuota… Čia neapsakomas gamtos grožis! Kalno papėdėj Siesarties upelis vingiuoja, vakarais medžių šakose lakštingalos suokia…

1942 m. birželio 17 d.

Buvau Želvoje. Aplankiau kapines. Čia tokia ramybė… Ant vieno paminklo užrašas: „Žuvome, kad būtume laisvi“. Šalia – aukštas smėlio kapas, kur palaidoti du partizanai, žuvę 1941 m. Jie krito nuo raudonųjų pavergėjų kulkos.

1942 m. gruodžio 13 d.

Sekmadienis. Mūsų poeto Maironio dešimties metų po mirties minėjimas. Apie jo gyvenimą ir veiklą kalbėjo gimnazijos direktorius Pranas Naujokaitis: (…) „Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės“.

Po kalbų ir pasisakymų gimnazistai suvaidino pagal Maironį gyvą paveikslą. Miškas. Tamsa. Kryžius. Prie kryžiaus rymo lietuvaitė tautiniais rūbais. Pakyla… Prie kito medžio rymojusi baltais drabužiais mergaitė deklamuoja: „Kur šiandieną jinai? Miega jos milžinai, po žemėmis jų ilsis krūtinės…“ Kai mergaitė nutyla, toli girdėti daina „Graži tu mano, brangi Tėvyne…“ Po to solo dainuoja muzikos mokyklos mokytojas Pranas Sližys: „Ten, kur Nemunas banguoja tarp kalnų, miškų, broliai vargdieniai dejuoja nuo senų laikų…“ Mokinys Vytautas Dovidonis deklamuoja: „Tas ne lietuvis, kurs Tėvynę bailiai, kaip kūdikis apleis…“ Po to choras – „Jau slavai sukilo…“ Ir dar daug dainuota, deklamuota…

Minėjimą baigėm Tautos himnu.

1942 m. gruodžio 21 d.

Ukmergėje atidaryta Žmuidzinavičiaus meno paroda. Kokie nuostabūs šio menininko paveikslai! Kaip vaizdžiai jis išreiškia Lietuvos gamtą! Rodos, ir aš su juo po pelkynus braidžiojau, kur pempės išbaidytos klykia, iš už krūmo, žiūrėk, briedis plačiaragis iššoka ir skrieja, net žemė dunda…

„Neklysiu pasakydamas, kad lietuvių kalba yra gražiausia, – sako Žmuidzinavičius, – na, kad ir tas žodis saulė. Tai tikrai saulė! Na, pavyzdžiui, „slonca“ – visai prastas dalykas!“

„Trakų pilis, – sako Jonynas, – yra gražiausia už visas kitas pilis. Ir kodėl? Gal todėl, kad ji mano Tėvynėj, kad aš myliu Lietuvą? O todėl, kad visur buvau, bet tokios niekur nemačiau. Mūsų tauta yra dvasiškai stipri. Ne ginklais! Tad saugokime savo dvasinį turtą ir neduokim jo plėšt atėjūnams“.

1942 m. Kūčios

Vakar išleido mus, mokinius, Kalėdų atostogų iki 1943 m. sausio 8 dienos. Trečios Kūčios pavergtoje Tėvynėje. Liūdna ir skaudu, kad daugel mūsų tautiečių vargsta Sibiro taigose, Vokietijoje išvežti darbams. Jie nejaučia to švento Vakaro.

1942 m. gruodžio 31 d.

Pusiau dvyliktą nakties Naujų metų sutikimas bažnyčioje. Kai varpų dūžiai skelbė atsisveikinimą su senaisiais metais ir įžengė 1943-ieji, gražių vilčių kupini, aš sustingau… Springau ašaromis… Nežinau, ar gaila buvo senųjų, atnešusių Lietuvai skausmo ir juodo vargo, ar… gaila Naujųjų, kurie pirmą žingsnį žengdami sukruvino savo baltą rūbą pasaulio krauju?

1943 m. sausio 1 d.

Žemė ir medžiai apgaubti baltu nuometu… Ore sukasi snaigės, lyg žydinčių sodų krintantys žiedai.

Skaitau vakar gautą Vyto Sinkevičiaus laišką iš Vokietijos.

„Maryte, ačiū už laišką ir ąžuolo lapą, kuris atėjo sveikutėlis. (…) Rašai, kad Tavo svajonė vaikščioti po kalnus. Ir mano buvo, kai kalnų nebuvau matęs. Dabar mielai mainyčiau kalnus į puikias lygumas. Į kalnus gražu pažiūrėti, bet ne juose gyventi. Tiesa, kalnų gėlės labai gražios. Kartais man atrodo, kad visas pasaulis yra sudėtas iš mažyčių rausvų žiedelių. (…) Jau vėlus vakaras. Lauke, girdžiu, stūgauja vėjas. Dar kartą žvelgiu į Tavo laišką. Dar kartą matau ąžuolo lapą, skaitau ant jo parašytus Tavo žodelius“.

Jaučiu jo ilgesį Lietuvos kraštui, kuriame gyveno visą jaunystę. O išvykti reikėjo, nes iš tėvų ir senelių paveldėjo vokiečių pilietybę.

1943 m. kovo 15 d.

Lietuvių kalbos pamoka. Sutrukdė įėję du vokiečiai civiliais drabužiais ir mūsų direktorius Vokietaitis užsirašė vaikinų skaičių. Pasižvalgė – ant sienos kabojo juodu kaspinu perrištas Vytis. Kitas sienas puošė mūsų klasės dailininko Jono Tumavičiaus piešti paveikslai ir Maironio „Tas ne lietuvis, kurs Tėvynę bailiai kaip kūdikis apleis“. Deja, nebuvo to, kurio jie tikėjosi…

1943 m. kovo 18 d.

Mus pasiekė bloga žinia. Kad Kaune ir kituose miestuose suimti žymūs žmonės, kaip įkaitai dėl jaunimo nestojimo į „savanorius“. Tai kunigai, vyskupai ir kiti autoritetingi žmonės. Baiminamės dėl mūsų kapeliono Valdemaro Cukuro, dėl direktoriaus Antano Vokietaičio.

Solveigos, kurią iš vokiečių kalbos išvertė mūsų kapelionas su Onute Navickaite, Solveigos daina – tai simbolis aukščiausios, kilniausios žemės mergaitės. Ji, ilgesiu nudažydama savo būtybę, yra lyg įžanga, preliudas į nesibaigiančią visos žmonijos dainą Amžinybėje:

Praeis žiema sustingus, pavasaris sugrįš, pavasaris sugrįš
Ir vasara baltutėse ramunėse numirs, ramunėse numirs.
Bet tu sugrįši čia vėl tikrai.

Vėl tikrai tu būsi su manim —-
Nes aš žadėjau laukti tavęs
Ištikimai tavęs —-
Te Dievas tave saugo, jei Saulę dar matai
Jei Saulę dar matai —-
Jei dar lenkies prieš Viešpatį –
Telaimina tave, telaimina tave…
Aš lauksiu sugrįžtant tavęs
Vėl namo — Ir gėlės sužydės —-
O jeigu lauki danguje manęs,
Tai ir tenai mes liksim amžinai.

1943 m. kovo 25 d.

„Tyloje kalba Kristus“, – tai pradžios mintis. Viešpatie, padėk mums atrasti kelią į Tave“. Mintys iš pamokslo: „Visas gyvenimas – Dievo ieškojimas“. „Rekolekcijos – pažinti Dievą savyje“, „Tik įsijungę į Dievo valią mes esame su Juo, per Jį ir Jame“, „Tu esi ne tik kūrinys ir krikščionis, tu esi ir tautietis – visos jėgos Tau, Tėvyne, Tavo, mano Bočių Žeme!“ „ „Kas eina prieš Dievo įsakymus, tas pjauna šaką, ant kurios pats sėdi, tas neria kilpą, tas žudo save pats savo rankomis“.

Antroji konferencija

„Tikrasis Žmogus yra žmogus, kuris meldžiasi“, „Žemėje stipriausias yra besimeldžiantis žmogus“, „Veidas – žmogaus sielos išdavikas“, „Atgaila atidaro mums vartus į Amžinybę“, „Išpažintis – tai nepasikalbėjimas su kunigu, bet per kunigą, kuris yra laidas į Dievą“, „Iš gėrio į blogį yra vienas žingsnis, iš blogio į gėrį – tūkstantis kilometrų“.

Paskutinė konferencija

Kapelionas savo malda į Mariją – į Aušros Vartų Mariją – baigė: „Netekome valstybės ne tik dėl priešo nedorybių, bet ir dėl savo kalčių“.

Visos seminarijos vardu mūsų klasės seniūnas Karolis Jočys padėkojo dvasios vadovui už tikrąją kelią, kuriuo per šias tris dienas jis vedė mus.

Eidama namo nejutau žemės po kojų… Pasijutau tokia galinga, pasiryžusi kopti į kalnų viršūnes, nesuklumpant pusiaukely nepasiekus tikslo.

Mes lenkiamės Tau, Šventasis Kryžiau,
Ir džiaugiamės, kad mūs gyveniman grįžai –
Nūnai nemirt, gyventi pasiryžę
Ir Lietuvai praskint naujus kelius.

Ona Navickaitė

Ukmergė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija