Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Paskutinį tėvo Skelčio globėją palydėjus į Amžinybę...

A†A Edvardas Jurčiukonis (1919 10 13-2006 03 03)

Edvardas Jurčiukonis 2004 m. rugsėjo 22 d.

1934 metasi Vytėnuose buvo įkurtas pirmasis saleziečių centras Lietuvoje. Bet 1947 metais kun. Antanas Skeltys buvo priverstas juos palikti, nes jam grėsė suėmimas.

Nešdamas tremtinio kryžių tėvynėje, kun. A. Skeltys rado prieglobstį Dzūkijos sodžiuose. Slapstydamasis kunigas jautė valdžios slegiamų dzūkų vargus, stiprino jų dvasią. O už jo galvą buvo pažadėta 20 tūkst. rublių premija.

Kunigas stengėsi išlikti nepastebėtas, dažnai ieškodavo prieglobsčio vis kitur. Jis glaudėsi Viktorijos ir Simo Janavičių šeimoje Mikabalių kaime, Anelės ir Jono Valentų šeimoje, Degėsių kaime, pas Jurčiukonių šeimą Bagdanonių kaime, Marijos Vailionienės namelyje, pamiškėje prie Seirijų.

Visi vyresnės kartos Dzūkijos gyventojai, suteikę kunigui prieglobstį, jau iškeliavę į Amžinybę. O kovo 3 dieną iškeliavo į Amžinybę ir paskutinis kun. A.Skelčio globėjas Edvardas Jurčiukonis, kurio mamos Onos Jurčiukonienės sodyboje jis irgi kurį laiką gyveno ir broliškai bendravo su gerokai jaunesniu už save Edvardu.

Mano pažintis su E.Jurčiukoniu prasidėjo prieš 20 metų. 1986 metais keliavau su seserimi Stasele Dzūkijos keliais, norėdamas ten rasti savo dėdės kun. A.Skelčio pėdsakų.

Dar iš tolo pamatęs mus, maloniai besišypsantis Edvardas nusiėmė kepurę, pasveikino tarsi seniai pažįstamus artimus asmenis. Ir kiek daug tuomet iš jo sužinojau apie kun. A.Skelčio Dzūkijoje praleistus metus. Kiek daug sunkiai suprantamų nuotykių jis papasakojo apie kun. A.Skeltį, kurį tremtyje lydėjo Dievo globa.

Štai kartą stribai Jurčiukonių name vykdė paiešką; pašvietę su žibintu pamatė tik veltinius, o atidžiau nepastebėjo, kad ant krosnies sėdėjo ieškomasis kun. A. Skeltys, kalbantis rožinį ir nuleidęs žemyn kojas, apautas veltiniais... Ir ta vadinama „stebuklinga šieno kupeta“, kurioje užsnūdęs kun. A. Skeltys praleido visą pusdienį taip ir neaplankęs kaimynų, kuomet visame kaime siautėjo stribai, ieškodami to didžiojo nusikaltėlio ir galbūt tikėdamiesi gauti pažadėtus 20 tūkstančių. O grįžusį atgal pas Jurčiukonius savo globotinį kun. A.Skeltį, šeimininkai sutiko su nuostaba ir dideliu džiaugsmu tardami: „Tėveli, Jus turbūt dangus saugoja“... Į tai kun. A. Skeltys su dėkingumo šypsena atsakęs, kad „Dievulis, matyt, man pavydi dar didesnio kryželio...“ Ir šis Janavičių sodžiuje įvykis kaip įtakingai liudija Dievo Apvaizdos globą. Ir vėl stribų paieška buvo nesėkminga; kai radę prie šulinio sėdintį neišvaizdų su barzda ir storais akinių stiklais senelį, rišantį šluotas, net neįtarė, kad čia yra tas pats „nusikaltėlis“, kurio taip intensyviai vis ieškoma...

Kun. A.Skeltys, prisiglaudęs Jurčiukonių šeimoje, artimai bendravo su Edvardu, juodu vis eidavo pasivaikščioti į sodžių, kunigas jam papasakodavo apie Italiją, studijų metus, ypač apie kun. J.Bosko sekėjo kelią.

Kun. A.Skeltys buvo davęs Edvardui lotynų kalbos gramatiką, kad jis pramoktų šią kalbą. Šį vadovėlį jis perleido jaunuoliui Sigitui Tamkevičiui, kuriam vaikystėje irgi teko pažinti kun. A.Skeltį, besislapstantį Dzūkijoje.

Jaunasis E.Jurčiukonis mokėsi Seirijų mokykloje ir Lazdijų gimnazijoje, o 1960–1966 metais neakivaizdiniu būdu tęsė studijas Kauno Mičiurino sodininkystės-daržininkystės technikume ir įgijo sodininko specialybę. Gal dėl to jis labai mylėjo gamtą ir ypač gyvūnus. Jurčiukonių sodžių puošia nacionalinių paukščių - gandrų šeimynėlė, dūzgia darbščios bitelės, o kiek įvairių vaismedžių kasmet duoda gausų derlių dideliame sode: obuolių, kriaušių, slyvų.

Edvardas apsisprendė kurti šeimą. Susipažinęs artimiau su iš Šlavantų parapijos kilusia Onute Rinkevičiūte, 1960 m. birželio 19 d. Šlavantų parapijos bažnyčioje jiedu priėmė Santuokos sakramentą. Juos per Šv. Antano atlaidus sutuokė Šlavantų Viešpaties Apsireiškimo Švč. M. Marijai parapijos klebonas kun. Jonas Baranauskas (dabar Vilkaviškio Katedros kanauninkas). Onutės ir Edvardo šeimoje užaugo penki vaikai: dukros Laimutė ir Onutė, sūnūs Steponas, Antanas ir Viktoras. Sulaukė šešių vaikaičių.

Edvardas šeimoje buvo pavyzdingas, darbštus, ypač dvasingas tėvas. Jis buvo kaip kunigas šeimoje. Didelį dvasingumo pavyzdį E.Jurčiukonis perteikė ir vaikams. Ir šeimos gyvenime teko visko patirti, pakako rūpesčių su gausia šeimyna. Visus vaikus jis stengėsi išleisti į mokslus, bet ypač siekė, kad dvasiniai dalykai jiems būtų svarbiausi. Visą savo gyvenimą nuo jaunystės dienų jis buvo uolus pirmųjų mėnesio penktadienių ir šeštadienių lankytojas, išklausydavo šv. Mišias, priimdavo sakramentus. Šiai dvasingumo praktikai negalėjo niekas sutrukdyti; nei oro sąlygos, tolimas atstumas, nei neatidėliotini darbai. Per mūsų tautos globėjo Šv. Kazimiero šventę, kovo 4-ąją, būtinai dalyvaudavo šv. Mišiose. O sekmadienio šventimas, dalyvaujant šv. Mišių aukoje ir nedirbant darbų, jam buvo pats didžiausias dvasinis įsipareigojimas. Net ir sauso šieno neleisdavo grėbti, sakydamas, kad Dievas davė lietaus, duos ir gerą orą jam išdžiovinti. To paties reikalavo ir iš savo vaikų.

Edvardas daug skaitė, ypač religinio turinio knygų, buvo gerai susipažinęs su Šventuoju Raštu, prisimindavo jo citatas. Edvardo religingumas, dvasinis uolumas ir pareigingumas pasireiškė visur. Neramiais 1950–1951 metais Seirijuose vis nebūdavo kunigų. Dzūkai sekmadieniais gausiai susirinkdavo į bažnyčią, kad ir nebūdavo kunigo. Ant altoriaus padėdavo arnotą, uždegdavo žvakes. Edvardas, kaip dvasinis vadovas, kalbėdavo rožinį, litanijas ir kitas maldas. Dar daugelį metų Edvardas vadovavo rožinio maldoms bažnyčioje.

Savo lėšomis ir iniciatyva Seirijų bažnyčiai padovanojo procesijų vėliavą su Marijos Krikščionių Pagalbos ir šv. kun. J.Bosko atvaizdais. Daug metų giedojo bažnyčios chore. Buvo suorganizavęs maldininkų būrelį pašaukimams į kunigystę išmelsti, nustatytomis dienomis du kartus per mėnesį ta intencija buvo privalu dalyvauti šv. Mišiose ir priimti šv. Komuniją.

Atgimimo pradžioje organizavo maldingas eisenas į Kryžių šventovę, esančią 10 km už Seirijų, Sekminių švenčių metu. Ir čia vadovavo giedotojams, maldoms ir kryžių kelių apmąstymams. Aplinkiniuose kaimuose per laidotuves giedojo rožinį ir kitas giesmes.

Edvardas ypač pasižymėjo labdaringumu: skyrė aukas kunigų seminarijai, bažnyčių statybai ir remontams. Skaitė religinio turinio knygas ir spaudą, ją platino ir skatino kitus skaityti. („XXI amžių“, „Saleziečių žinias“, „Artumą“ ir kt.).

Viešpats Edvardą pašaukė į Amžinybę pirmąjį mėnesio penktadienį, kovo 3 dieną, o amžino poilsio atgulė Viešpaties dieną – sekmadienį.

Mūsų bendravimas nenutrūko iki paskutiniųjų jo gyvenimo metų. Kasmet jį aplankydavau, pasveikindavau gimimo ir vardo dienos proga spalio 13-ąją. Ir vis išgirsdavau naujų jo prisiminimų, stebino jo išmintis.

Jis troško, kad bent vienas jo sūnus taptų kunigu. Šia intencija pats melsdavosi, skatino šeimos narius, giminaičius ir kaimo žmones vienytis maldose. Ir jauniausias sūnus Viktoras, baigęs Kaune technikos mokyklą, apsisprendė stoti į kunigų seminariją. Viktoras, besimokydamas kunigų seminarijoje, jautė dvasinę tėvo paramą. Į kai kuriuos klausimus jis sulaukdavo atsakymų iš savo dvasingo tėvelio. Tėviška širdis dėkojo Dievui ir džiaugėsi jo kunigystės šventimų ir primicijų dieną.

Tėvo maldos lydėjo sūnų kunigą ir toliau. Tik skaudi ir nelemta sūnaus Viktoro netektis ypač sužeidė jo ir visų kitų artimųjų širdis. Po šios netekties Edvardo sveikata ypač pablogėjo. Sutriko atmintis, širdies veikla... Edvardas nepajėgė susitaikyti su ta netektimi.

E.Jurčiukonis ne kartą dalyvavo minint kun. A.Skelčio sukaktis, buvo nuvykęs į jo gimtinę Griškabūdį, aplankė kunigo kapą. Prisidėjo įamžinant kunigo atminimą. Buvo rėmėjas statant koplytstulpį kun. A.Skelčio gimtinėje.

Šių metų vasario mėnesį paskutinį kartą teko aplankyti jau negaluojantį Edvardą po kun. J.Zdebskio 20-ųjų žūties metinių paminėjimo.

Kovo 5 dieną Seirijuose įvyko E.Jurčiukonio laidotuvės. Šv. Mišias aukojo buvęs Šventežerio klebonas kun. J.Baliūnas (dabartinis Prienų klebonas), Šventežerio klebonas kun. J.Fakėjavas ir Liškiavos klebonas kan. V.Zubavičius, kuris ir vadovavo šv. Mišioms. Įvadinėje šv. Mišių dalyje jis ypač išryškino dvasines Edvardo savybes, pamaldumą, Dievo, tėvynės ir artimo meilę, prašė už jį melstis.

Prasmingų minčių per pamokslą išsakė Leipalingio klebonas kun. Jonas Alesius. Jam teko dar jaunystėje artimai pažinti Edvardą, kuris jį sužavėjo savo pamaldumu bei uolumu. Jis palygino jį su šv. Kazimieru, kuris kitados melsdavosi suklupęs prie uždarytų Vilniaus Katedros durų... Kun. J.Alesius kvietė melstis ne tik už Edvardą, bet ir už jo sūnų Viktorą.

Šių eilučių autoriui teko tarti paskutinį atsisveikinimo žodį prie kapo duobės. Šeimos atžalynui - vaikams ir vaikaičiams – priminta, kokio didelio turto jie netekę. Ir palinkėta išsaugoti pačią didžiausią jo dovaną - tikėjimą.

Jautrų padėkos žodį kunigams ir laidotuvių dalyviams tarė sūnus Antanas, tėviškės židinio saugotojas. Jis ypač buvo dėkingas savo tėveliui už aukos meilę šeimai, už dvasingumo pavyzdį ir jo įdiegimą vaikų širdyse, už bendrą maldą šeimoje ir dvasinių vertybių branginimą bei išsaugojimą, nepaisant laiko dvasios ir neigiamos įtakos aplinkoje.

Stanislovas Eugenijus Poniškaitis

© 2006 „XXI amžius“