Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Popiežius ragino jėzuitus likti ištikimus savo paveldui

Mindaugas BUIKA

Šv. Ignacas Lojola

Šv. Pranciškus Ksaveras

Palaimintasis Petras Faberis

Sveikindamas jėzuitus, didžiausią Katalikų Bažnyčios vyrų vienuoliją, jubiliejinių metų celebravimo proga, popiežius Benediktas XVI ragino juos likti ištikimus savo įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos dvasiniam paveldui. Šventasis Tėvas taip kalbėjo balandžio 22 dieną į Vatikano baziliką susirinkusiems aštuoniems tūkstančiams Jėzaus Draugijos narių, jų bendradarbių ir draugų. Prieš susitikimą buvo aukojamos šv. Mišios, kurioms vadovavo Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas.

Ši piligrimystė prie apaštalo šv. Petro kapo buvo svarbi dalis šiais, 2006, metais jėzuitų bendruomenėje minimo trigubo jubiliejaus: vienuolijos įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos (1491-1556) mirties 450-ųjų metinių ir jo artimiausių bendražygių šv. Pranciškaus Ksavero (1506-1552) bei palaimintojo Petro Faberio (1506-1546) gimimo 500-ųjų metinių paminėjimas. Minėto liturginio renginio data buvo parinkta neatsitiktinai – kaip tik balandžio 22 dieną prieš 465 metus naujosios vienuolijos iniciatoriai Romos šv. Pauliaus bazilikoje davė amžinuosius įžadus nerukus po to, kai Societatis Jesu regulą patvirtino tuometinis popiežius Paulius III.

Įspūdingas apaštalinės veiklos mastas

„Šis jūsų apsilankymas suteikia man progą kartu su jumis padėkoti Viešpačiui už jūsų Draugijos iš Jo gautą dovaną – nepaprasto šventumo ir išskirtinio apaštalinio uolumo vyrus, tokius kaip šv. Ignacas Lojola, šv. Pranciškus Ksaveras ir palaimintasis Petras Faberis“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI į Šv. Petro baziliką susirinkusiems jėzuitams ir jų draugams. Kadangi minėti daug nusipelnę Bažnyčiai asmenys yra vienuolijos tėvai ir kūrėjai, todėl visiškai teisinga šiuos XXI a. pradžios metus skirti jų prisiminimui ir jų palikimo analizei, kad tėvų ir kūrėjų paveldu toliau vadovautųsi šių dienų jėzuitai savo dvasiniame kelyje ir „apaštaliniame veikime“, pripažino Šventasis Tėvas.

1556 m. liepos 31 d. miręs ir 1622 m. kovo 12 d. popiežiaus Grigaliaus XV kanonizuotas šv. Ignacas Lojola, „pirmiausia buvo Dievo žmogus, kuris savo gyvenime svarbiausią vietą“ teikė Dievui, visiškai atsidėdamas tarnystei dėl didesnės Viešpaties garbės, pažymėjo Benediktas XVI. Jis taip pat atkreipė dėmesį į sektiną Jėzaus Draugijos steigėjo didelį pamaldumą, „kurio pagrindas ir kulminacija buvo kasdienis Eucharistijos šventimas“. Ir kaip tik jo sekėjai niekada neturi prarasti ar užmiršti šio brangaus paveldo šiandieninio pavojingo ir apgaulingo sekuliarizmo audrose.

„Kaip Dievo žmogus, šv. Ignacas buvo ištikimas Bažnyčios tarnas, joje jis matė ir rado Viešpaties sužadėtinę ir krikščionių motiną“, – toliau aiškino Šventasis Tėvas. Toks troškimas tarnauti Bažnyčiai kaip galima naudingiau ir efektyviau paskatino jėzuitų vienuolijos įkūrėją, be pagrindinių neturto, skaistumo ir klusnumo įžadų, Jėzaus Draugijos nariams įvesti ir ketvirtąjį – besąlygiškos ištikimybės Popiežiui įžadą, kurį jis apibrėžė kaip „mūsų pirmąjį ir principinį pagrindą“. Tai priminęs popiežius Benediktas XVI teigė, kad „šis bažnytinis bruožas“ su būdingu uolumu atsiliepti į Bažnyčios gyvenimo aktualijas tarp vienuolijos narių ir visoje jos apaštalinėje veikloje liko ryškus per visus Jėzaus Draugijos egzistencijos šimtmečius iki šių dienų.

Atkreipdami dėmesį į Jėzus Draugijos išsiugdytą stiprų intelektualinį branduolį ir organizuotumą bei pasirengimą misijoms pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis, popiežiai visada patikėdavo jėzuitams reikšmingas Bažnyčios plėtros užduotis tiek tolimiausiuose žemės kampeliuose, tiek ir katalikybės centre Romoje. Veikdami 112 pasaulio šalių ir užimdami vyraujančias pozicijas katalikiškojo švietimo ir mokslo, žiniasklaidos ir socialinių darbų srityse, jėzuitai iki šiol vadovauja daugiau kaip 500 pradinių ir vidurinių mokyklų, daugiau kaip 120 kolegijų ir universitetų, apie 40 technikos mokyklų, 55 seminarijoms, dešimtims leidyklų, laikraščių, žurnalų ir kitų žiniasklaidos institucijų, šimtams socialinio teisingumo, paramos vargšams ir pabėgėliams projektų.

Taip pat ir pačioje Romoje jėzuitai vadovauja Katalikų Bažnyčios geriausiam Popiežiškajam Grigaliaus universitetui, Popiežiškajam Biblijos institutui, Popiežiškajam Rytų institutui, vienam didžiausių pasaulyje daugybe kalbų laidas transliuojančiam Vatikano radijui, taip pat įtakingam dvisavaitiniam žurnalui „La Civilta Cattolica“, kuris yra seniausias italų periodinis leidinys. Būdamas žymus teologas ir iki šiol žiniasklaidoje bendradarbiaujantis popiežius Benediktas XVI labai vertina šią Jėzaus Draugijos narių veiklą, ką patvirtino jo vasario 17 dienos susitikimas su „La Civilta Cattolica“ redakcijos darbuotojais, kovo 3 dienos vizitas į Vatikano radiją, buvusio Biblijos instituto rektoriaus tėvo Albero Vanua, SJ, pakėlimas kardinolu kovo 24-osios konsistorijoje.

Savo kalboje į Vatikano baziliką susirinkusiems jėzuitams iškeldamas jų tolesnės veiklos pagrindinius uždavinius, popiežius Benediktas XVI pažymėjo, jog toliau yra svarbu darbuotis „teologijos ir filosofijos srityse, kurios yra tradicinės terpės Jėzaus Draugijos apaštaliniam veikimui“. Šventasis Tėvas taip pat priminė, kad reikia vesti dialogą su šiuolaikine kultūra, kuri nors ir yra padariusi didžiulę pažangą mokslo srityse, tačiau vis dar stipriai paženklinta pozityvizmo ir materializmo, tai yra pasenusių, iš XIX a. antrosios pusės atkeliavusių pažiūrų.

Iškilūs ir sektini pavyzdžiai

Popiežius nurodė, kad, siekiant atnaujinti kultūrą Evangelijos įkvėptomis vertybėmis, yra reikalingas intensyvus dvasinis pasirengimas ir aukšto lygio bendrasis išsilavinimas. Dėl šios priežasties šv. Ignacas visada reikalaudavo, kad Jėzaus Draugijos jaunieji nariai išeitų daugelį metų trunkančią ir gilią teologinių, filosofinių ir mokslinių studijų programą. „Turint omenyje šiuolaikinės kultūros vis didėjantį sudėtingumą ir platumą, būtų gerai, kad ši tradicija ir toliau būtų išlaikoma ir stiprinama“, – sakė Benediktas XVI. Jis taip pat paragino jėzuitus toliau aktyviai veikti visų jaunų žmonių švietimo ir kultūrinio ugdymo srityse ir priminė šv. Ignaco kolegijų steigimo iniciatyvą, kuri davė impulsą garsiosios jėzuitų švietimo ir mokslo sistemos plėtotei Europos šalyse ir visame pasaulyje. „Tęskite, brangūs jėzuitai, šį svarbų apaštalavimą ir išlaikykite nepakeitę savo kūrėjo dvasios“, – kvietė Šventasis Tėvas.

Kalbėdamas apie kitus du jubiliatus, jis atkreipė dėmesį, kad 1506 m. balandžio 7 d. gimęs šv. Pranciškus Ksaveras buvo artimiausias šv. Ignaco Lojolos bendrininkas tiek pirmajame Jėzaus Draugijos kūrimo etape, – nuo bendraminčių susibūrimo Paryžiuje 1534 metais iki vienuolijos regulos patvirtinimo Romoje 1540-aisiais, – tiek karštu troškimu skelbti Evangeliją jos nepažinusiems ar ją ignoravusiems žmonėms. Ši abiejų žymiausių jėzuitų bendrystė paženklinta tuo aspektu, kad šv. Pranciškus Ksaveras buvo kanonizuotas tą pačią dieną, kaip ir šv. Ignacas Lojola – 1622 m. kovo 12 d.

Pagarsėjęs kaip didysis Azijos misionierius, šv. Pranciškus Ksaveras be atilsio platino tikėjimą ir steigė krikščionių bendruomenes Indijoje, Indonezijoje, Malaizijoje, Japonijoje ir mirė pakeliui į galutinį savojo apaštalavimo tikslą – Kiniją 1552 m. gruodžio 3 d. Popiežiaus Pijaus XI paskelbtas dangiškuoju katalikų misionieriumi, šv. Pranciškus Ksaveras išvystė naują misijų koncepciją, pagal kurią misionieriai turi integruotis į gyvenamąją aplinką, išmokti vietinę kalbą, pažinti ir gerbti nacionalinę kultūrą, padėti vietiniams gyventojams spręsti švietimo ir socialines problemas. Jo apaštalavimas Rytuose truko tik dešimt metų, tačiau buvo toks vaisingas, kad nuostabiai paveikė visą Jėzaus Draugijos gyvenimą ir skatino gausius misijų pašaukimus, kalbėjo popiežius Benediktas XVI. Jis linkėjo jėzuitams tęsti misijos darbus didžiosiose Azijos šalyse, kur krikščionybės plėtros galimybės yra tikrai didelės.

Jeigu šv. Pranciškus Ksaveras įspūdingai skleidė tikėjimą Tolimuosiuose Rytuose, tai jo ir šv. Ignaco Lojolos studijų Paryžiuje draugas bei bendramintis 1506 m. balandžio 13 d. gimęs palaimintasis Petras Faberis (Pjeras Favras) daugiausia veikė Europoje, kurios krikščionių gyvenime tuo metu vyko didelės permainos dėl reformacijos idėjų plitimo. Ypač intensyviai jis darbavosi Vokietijoje, kur popiežiaus Pauliaus III įgaliotas dalyvavo susitikimuose su reformacijos lyderiais siekdamas katalikų ir protestantų susitaikinimo. „Šis išskirtinis klusnumo Popiežiui „misijose“ įžado reiškimo būdas tapo sektinu pavyzdžiu visiems būsimiems jėzuitams“, – teigė Benediktas XVI savo kalboje Jėzaus Draugijos nariams.

Jis taip pat pabrėžė palaimintojo P.Faberio, kuris mirė palyginti jaunas, sulaukęs vos 40-ies (1546 m. rugpjūčio 1 d), „žmogišką nuosaikumą, jautrumą, gilų vidinį gyvenimą“, kas traukė prie jo kitus žmones, ypač jaunimą ir taip skatino juos įsitraukti į Jėzaus Draugijos gretas. Teigiama, kad pirmasis Vokietijos jėzuitas šv. Petras Kanizijus, kuris po šv. Bonifaco laikomas šios šalies „antruoju apaštalu“, kaip tik už savąjį pašaukimą buvo dėkingas P.Faberiui, popiežiaus Pijaus IX beatifikuotam 1872 m. rugsėjo 5 d.

Svarbus atsinaujinimo metas

Baigdamas savo kalbą, popiežius Benediktas XVI priminė šv. Ignaco ir jo draugų 1541 m. balandžio 22 d. Romos šv. Pauliaus bazilikoje duotus iškilmingus įžadus prie Švč. Mergelės Marijos paveikslo, meldė Dievo Motinos globos Jėzaus Draugijai, „kad kiekvienas iš jos narių savyje laikytų Nukryžiuotojo Kristaus „atvaizdą“ ir taip dalyvautų Jo prisikėlime“. Vienuolijos generalinis vyresnysis tėvas P.Kolvenbachas savo ruožtu dėkojo Šventajam Tėvui už jo meilę ir pasitikėjimą Jėzaus Draugija bei pagerbimą trijų pirmųjų jėzuitų, kuriuos vienuolijos nariai toliau laiko savo vadovais „dvasinėje kelionėje ir apaštalinėje veikloje, net jeigu laikai ir aplinkybės, kuriuose gyvename ir dirbame, radikaliai pasikeitė“.

Gruodžio mėnesį pradedant celebruoti jubiliejinius metus tėvas P.Kolvenbachas savo laiške vienuolijos nariams pabrėžė, kad šis trijų didžiųjų jėzuitų minėjimo laikas „kviečia mus iš naujo patikrinti ir suintensyvinti mūsų ištikimybę Viešpaties pašaukimui“. Šventasis Ignacas Lojola, šventasis Pranciškus Ksaveras ir palaimintasis Petras Faberis šį pašaukimą pirmieji priėmė ir kūrybingai juo sekė bei įgyvendino savojo gyvenimo metu. „Tai ir mums, jų bendrininkams trečiajame tūkstantmetyje, lieka nuolatiniu iššūkiu“, – pabrėžė Jėzaus Draugijos vadovas. Šis veiklos etapas jėzuitams yra nelengvas išbandymas, nes jie, kaip ir kitos katalikų vienuolijos, patiria pašaukimų krizę.

Jėzaus Draugijos generalinio sekretoriato Romoje duomenimis, 2006 metų pradžioje vienuolija turėjo19564 narius, tai yra per vienerius metus jų skaičius sumažėjo 286. Vatikano statistikos žinyne teigiama, kad 1966 metų pradžioje pasaulyje buvo 36038 jėzuitai, taigi jų skaičius per pastaruosius keturis dešimtmečius, praėjusius po II Vatikano Susirinkimo, sumažėjo kone dvigubai. Naujos jėgos į Jėzaus Draugiją įsilieja dėl pašaukimų gausos Trečiajame pasaulyje, ypač Indijoje, tačiau kol kas tai negali atsverti esamos pašaukimų krizės Vakaruose.

Šis ir daugelis kitų su jėzuitų vienuolijos veikla susijusių klausimų bus svarstomi 2008 metų pradžioje Romoje įvyksiančioje generalinėje kongregacijoje, apie kurios sušaukimą tėvas P.Kolvenbachas laišku paskelbė vasario mėnesį. Skirtingai nuo kitų katalikų vienuolijų, kurios savo generalines kapitulas rengia reguliariai, Jėzaus Draugijos konstitucijoje to nėra numatyta. Jėzuitų vienuolijoje generalinės kongregacijos šaukiamos dėl dviejų tikslų – naujo generalinio vyresniojo rinkimų (jis renkamas visam gyvenimui, tačiau gali būti perrinktas dėl sunkios ligos ar paties atsistatydinimo) bei svarbių klausimų svarstymo, kurių negalima išspręsti įprasto valdymo procedūromis.

Tėvas P.Kolvenbachas jėzuitų vienuolijos vadovu buvo išrinktas 1983 metų generalinėje kongregacijoje po to, kai ankstesnis generalinis vyresnysis tėvas Pedras Arupė atsistatydino dėl sunkios ligos, nes negalėjo eiti savo pareigų. Kita Jėzaus Draugijos generalinė kongregacija buvo sušaukta 1995 metais; joje buvo svarstomi esminiai vienuolijos gyvenimo klausimai. Tėvas P.Kolvenbachas, kuriam 2008-aisiais sukaks 80 metų, taip pat pageidavo atsistatydinti ir nori, kad būsimojoje 35-ojoje generalinėje kongregacijoje būtų išrinktas jo įpėdinis. Laiške generalinis vyresnysis pabrėžia, kad sprendimą dėl naujos kongregacijos sušaukimo priėmė gavęs popiežiaus Benedikto XVI sutikimą ir išklausęs savo padėjėjų nuomones bei turėdamas viltį, kad pasirengimuose bus vadovaujamasi troškimu naudingai pasitarnauti dėl didesnės Viešpaties garbės.

© 2006 „XXI amžius“