|
Brangiausiam žmogui
Jau seniai užaugome, pačios esame mamos. Tai ir kiekvienas ištartas vaiko žodis ar tylus žvilgsnis išduoda slapčiausias jo mintis ir prašymus. Ritomės viena paskui kitą. Tik metai kiti skyrė mus, keturias dukreles. Lipome ir išlipome iš vystyklų, šliaužtinių, drebančiom kojytėm žengėm pirmuosius žingsnius. Po to ėjom vis drąsiau, nugalėdamos baimę ir suteikdamos tėveliams ir sau didžiulį džiaugsmą. Tas mūsų vaikiškas verksmas, kartais nei iš šio, nei iš to, tos užgaidos ir sukiojimasis įsikibus į šiltą Mamytės sijoną pamažu nutolo. Takeliuose, numintuose į Garliavos pirmąją vidurinę mokyklą, tarsi įsispaudė keturių pavyzdingų mokinių pėdos.
Apglėbtos šiltu Mamytės sparnu, jaukioje namų gūžtoje subrendome, sutvirtėjome ir
palikome namų slenkstį. Tik jauniausioji, pagrandukė, liko šeimininkauti ir užvaduoti mūsų Mamytę. Mūsų brangiausio žmogaus, Mamytės, sukietėjusios ir nuo darbų sugrubusios rankos, dar žydintis, tačiau mažytėmis raukšlelėmis paženklintas veidas ir sidabro gijomis nusėti plaukai liudija mums, dukroms, kaip tiesiai ir drąsiai Ji ėjo per aukščiausius gyvenimo kalnus, kiek daug atrado savyje jėgų ir užsispyrimo įveikiant net ir sunkiausias kliūtis.
Kaip pilnas gyvybės gėlės žiedas Jūs, Mamyte, nešate ir toliau sėjate gerumą, šilumą, dalijate savo anūkams šypsenas, nuo kurių darosi šilčiau ir mums. Jūs - mūsų brangiausias žmogus. Jūs dovanojote mums gyvybę, suteikėte didžiausią džiaugsmą ir laimę gyventi šioje žemėje.
Zita OSTERIENĖ
© 2006 XXI amžius
|