Atnaujintas 2006 gegužės 5 d.
Nr.34
(1434)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Viešpatie, leisk man šį kartą apsirikti!

Vaikytam ir gaudytam, vėtytam ir mėtytam, sekiotam ir medžiotam žvirbliui du vienas paskui kitą vienareikšmiai įvykiai svieste išsviedžia mažiausiai porą klausimų. Dėsningumo raiška? Ir – „Qui prodest“? Dar romėnų laikais tą patį klausimą žvirbliai čirškėjo: „Kam tai naudinga?“

Praėjusių metų pati reikšmingiausia kalėdinė kiaulystė buvo Aukščiausiojo Teismo skambus antausis Trečiosios Respublikos Konstituciniam Teismui. Faktas vienas, o verdiktai vienas kitam diametraliai priešingi valstybės prestižui išskirtinės svarbos byloje. Kam buvo naudinga, o gal ir labai labai reikalinga parodyti visai Europai ir pasauliui, kad nepriklausomos Lietuvos Temidė apšlubo dešine koja?

Daugelis Respublikos piliečių, kurie domisi praėjusio amžiaus tėvynės istorija, seniai žino (dažnas iš asmeninės patirties), jog Kremliui visada buvo naudinga ir labai reikalinga, kad Lietuvoje nuolatos būtų suirutės požymių, sumaiščių, nepasitenkinimo, provokacijų. Rytuose dar gajos imperinės ambicijos, o kadaise laikinai užgrobtos svetimos teritorijos tebelaikomos tik trumpam ištrūkusiu teisėtu „deržavos“ (rus. didvalstybė) grobiu. „Artimojo užsienio“ specialiųjų tarnybų tikslas išlieka toks pat, bet veiklos scenarijai perrašomi pagal susiklosčiusią padėtį ar taisomi atsižvelgiant į rengiamos provokacijos pobūdį ir būtinai su alternatyviniais variantais. Stengiamasi, kad sumaiščių niekada netrūktų, kad jų būtų kuo daugiau ir kuo įvairesnių, turinčių potekstę – „prie ruso buvo geriau“.

Trečiosios Respublikos metais ne kartą buvo įsitikinta, kad šalį sukrečiančioms provokacijoms buvo sunaudojamos juokingai menkos sumos. Iš poros tūkstančių kadrinių KGB karininkų, likusių Lietuvoje, nė vienas nebuvo nuteistas už genocido ir karo nusikaltimus. Jie sparčiai sulindo į priedangos firmas ir jaučiasi kaip blusos meškos ausy – saugu ir šilta. Dalis jų demokratišku būdu įsitaisė aukštuose valdžios postuose. Nepamiršta okupanto klasika – „buvusių čekistų nebūna“.

Per šimtą tūkstančių skirtingos kvalifikacijos KGB agentų, bildukų ir šnipelių tebėra mūsų visuomenėje. Juos turėtume laikyti totalitarinio represinio režimo aukomis, nes tik nežymi dalis jų tarnavo okupantui „iš idėjos“. Tokia mūsų posovietinės visuomenės tikrovė: gausoka teisinio nihilizmo, dažnokai privatūs (klano) interesai nustelbia valstybinį ir visuomeninį interesą, nestinga provokacijų, „tautos gelbėtojų“, pseudopatriotizmo. Tačiau valstybininkų padėti pamatai išlieka ir atsiranda pakankamai jėgų tęsti valstybės atkuriamąjį darbą stiprinant nacionalinį saugumą, keliant ekonomiką. Tik nepakankamai geri rezultatai pilietinės visuomenės ugdymo srityje.

Panašiai mąstančių Respublikos parlamente nestinga. Norėčiau tikėti, kad Seimo opozijoje kitaip mąstančių nėra. Kada opozicijos vadovybė inicijavo Seimo pirmininko Artūro Paulausko nušalinimą, kada su stebinančiu entuziazmu ir skuba ši iniciatyva buvo palaikyta absoliučios daugumos seimūnų, vienu metu iškilo tolydžio pasipildanti rikiuotė klausimų.

Nejau dešinieji, kairieji, darbiečiai ir visi kiti buvo taip stipriai paveikti žiniasklaidos išgarsintos netvarkos Seimo kanceliarijoje, kad vieningai ryžosi atsisakyti Seimo Pirmininko paslaugų?

Nejau tikra, tariama ar išpūsta netvarka raštinėje galėjo užgožti opius ir svarbius valstybės reikalus?

Tikriausiai perversmo iniciatoriai sėkmės atveju buvo numatę prastumti (nerandu tinkamesnio žodžio) savo kandidatą į vakuojančią vietą ir po to iš esmės pagerinti kanceliarijos darbą?

Nejaugi opozicija tikėjosi po pergalingos Seimo Pirmininko atstatydinimo procedūros sulaukti realios paramos iš valdančiosios daugumos?

Nejaugi perversmo iniciatoriai neįžvelgė, kad sukelta valstybės valdymo sistemoje sumaištis gali sukurti nepalankią atmosferą dabar Vilniuje vykstančiam aukščiausiojo lygio susitikimui, kuriame dalyvauja Baltijos ir Juodosios jūros regiono valstybių vadovai, NATO ir Europos Sąjungos atstovai?

Ar buvo aptarta, padiskutuota, kaip pasikeis Lietuvos diplomatijos galimybės dalykiškai aptarti po Europos Sąjungos ir NATO plėtros įvykusius pokyčius ir demokratijos įtvirtinimo regione perspektyvas, Vakarų demokratijų vaidmenį šiame procese ir, žinoma, pateikti, paaiškinti ir apginti ne klano, ne „vokelio“ principo šalininkų, o Lietuvos valstybės interesus?

Ar buvo aptartos ir numatytos naujos kandidatūros (sėkmės atveju – nuvertus Seimo Pirmininką) į užsienio reikalų bei socialinės apsaugos ir darbo ministrų postus? Kas jie – opozicijos ar Seimo daugumos atstovai? Ši aplinkybė sukėlė daug pagrįsto nerimo Respublikos Prezidentui ir Premjerui – juk vidury brastos arkliai nekeičiami.

Ar naujokai gebės perimti per kelias dienas milžinišką įdirbį, ypač ženklų užsienio politikos srityje?

Ar buvo diskutuota, kokią įtaką turės esminės permainos Seime ir Vyriausybėje euro įvedimo reikalams?

Tai tik dalis klausimų, į kuriuos dažnas dešiniosios orientacijos pilietis neranda patenkinamo atsakymo.

O gal apskritai nebuvo net mėginta daryti įžvalgų, pasvarstyti visus už ir visus prieš dar nepaskelbus apie opozicijos iniciatyvą nušalinti Seimo Pirmininką? Juk tiek buities reikaluose, tiek politikoje pasitaiko atvejų, kai nėra jokio priimtino pasirinkimo ir tenka rinktis mažesniąją blogybę. Ar į šią dažnai pasikartojančią realiją buvo numota ranka?

Ir gręžia smegenis įkyrus įtarimas, kad mūsų rinktieji seimūnai neieškojo atsakymo į šiuos elementarius kiekvienam politikui klausimus. Kam tada buvo naudingas perversmas Seime? Valstybei, demokratijai stiprinti, kokiai nors politinei jėgai ar paprasčiausiai – „artimajam užsieniui“, kas nekelia jokių abejonių? O gal Seimo Pirmininko nuvertimo iniciatyva buvo tik neatsakingas mėginimas pagąsdinti, imituojant politinę veiklą, ar (ne)sąmoninga parama „darbiečiams“?

Galiausiai pats nemaloniausias klausimas sau pačiam: nejaugi visa tai dar viena, ne mažiau skaudi ir vėl aukštosios valdžios surengta velykinė kiaulystė? Viešpatie, leisk man spėti ir apsirikti...

Edmundas SIMANAITIS

Jonava

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija