|
Skudurinis radijas
Sena moterytė eina į bažnyčią kiekvieną sekmadienį. Sakysit, taip ir turi elgtis tikra katalikė. Nemanau, kad ji tikra katalikė, greičiau ją pletkininke pavadintum, nes nesustodama visus apšneka: šita moteris vakar girta šlitinėjo, šitoji visai nežiūri savo vaikų, o šito vyro neseniai mirusi žmona, ir jau begėdis kitą turi. O šita moteris metė savo vyrą ir su kitu gyvena, anas vyras jau su kita moterim vaikštinėja.
Ir ko eiti į bažnyčią, jei ne melstis, o visus apkalbėti terūpi. Toji moteris turi net pravardę skudurinis radijas.
Kad ir kas būtų, mes neturime teisės žmogaus apkalbinėti už akių. Jei kas nepatinka, tai sakyk, rėžk tiesiai žmogui į akis. Gal ir lengviausia kitą apšnekėti, apjuodinti, tiesiog purvais apdrabstyti nei ant savęs šapelį pamatyti.
Viena moteris pasakoja, kad jai gyvenime nuolat nesiseka, persekioja nelaimės. Visai neseniai, prieš dvejus metus, ji palaidojo dukrą, kuri sirgo sunkia liga. Sėdime prie mirusios paveikslo, o senutė motina, užuot meldusis, užuot pasakiusi ką nors gera, apkalba vos ne kiekvieną žmogų. Neištvėriau ir pakilau eiti pro duris, o išeidama pasakiau, kad kiekviename žmoguje ieškotų gėrio, grožio ir jokiu būdu nesmerktų, nejuodintų.
Ji nutilo, susimąstė ir nepratarė man nė žodžio.
Ieva S.
Akmenė
© 2006 XXI amžius
|