|
Rusifikacija ir jos pasekmės Lietuvai
Petras KATINAS
Šiemet sukanka dvi apvalios datos. Tai 50 metų nuo garsiojo N.Chruščiovo pranešimo SSKP suvažiavime dėl Stalino asmenybės kulto ir 27-eri metai nuo oficialiai paskelbto masinio Sovietų Sąjungos tautų rusinimo, pavadinto tautų susiliejimo ir dviejų gimtųjų kalbų programa. Įdomu, kad apie šiuos istorinius jubiliejus Rusijoje nebuvo net prisiminta. Tai ir suprantama. Stalinizmas atgyja visomis formomis, rusų kalba vėl skelbiama kaip didžioji ir galingoji kalba (velikij i mogučyj russkij jazyk). Rusinimo kampanija prasidėjo 1978 metais, kai SSKP CK priėmė nemažai nutarimų dėl internacionalizmo, kurie iki šiol nepaskelbti. Kiti nutarimai tuo klausimu buvo skirti tiktai tarnybiniam naudojimui. Užtat 1979 m. gegužės 22-24 d. Taškente, pirmininkaujant Uzbekijos KP CK pirmajam sekretoriui ir rašytojui Š.Rašidovui, įvyko sąjunginė mokslinė-teorinė konferencija Rusų kalba SSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba. Šioje mokslinėje konferencijoje priimtos rekomendacijos skelbia:
Ikimokyklinių įstaigų auklėtojams, vykdant Auklėjimo
vaikų darželiuose programas, plėsti rusų kalbos politiką; tam išnaudoti
įvairias jų veiklos galimybes, įvairias jų veiklos rūšis pratybas,
žaidimus, darbą bei kasdieninį bendravimą rusų kalba per pasivaikščiojimus,
sporto šventes, rytmečius.
Rekomenduoti rengimą mokyklinių, tarpmokyklinių,
respublikinių, rajoninių rusų kalbos dienų ir savaičių nacionalinėse
mokyklose, sienlaikraščių, radijo laidų, ekskursijų, žygių, televizijos
bei kino filmų kolektyvinį žiūrėjimą bei aptarimą. Aukštosiose ir
specialiosiose vidurinėse mokyklose:
Paskleisti Kirgizijos, Uzbekijos, Moldavijos
ir kitų sąjunginių respublikų patirtį rengiant dėstymą rusų kalba,
bendrojo lavinimo ir specialiųjų dalykų pradedant nuo II-III kurso.
Praktikuoti aukštųjų mokyklų mokslinių darbų
leidimą rusų kalba.
Sąjunginių respublikų švietimo bei aukštojo
ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijoms išnagrinėti klausimą
ir pateikti atitinkamus pasiūlymus organizuoti stojamuosius egzaminus
rusų kalba.
Tų rekomendacijų svarbiausios kryptys buvo sukonkretintos direktyviniuose nutarimuose ir įsakymuose.
Štai vienas jų, datuotas 1978 m. gruodžio 6 d.:
Kiekvienai sąjunginės ir autonominės respublikos aukštajai
ir specialiajai vidurinei mokyklai perengti ir besąlygiškai vykdyti
priemones kvalifikuotiems rusų kalbos dėstytojams rengti ir visiškai
jais apsirūpinti, sudaryti jiems visas materialines ir buitines
sąlygas.
Metiniuose ir perspektyviniuose mokomosios
specialiųjų disciplinų, literatūros, leidžiamos sąjunginėse respublikose,
rengimo planuose numatyti jos leidybos rusų kalba didinimą.
Įpareigoti pavaldžių aukštųjų mokyklų rektorius
ir mokyklų direktorius siekti, kad parengtos priemonės rusų kalbos
studijavimui ir dėstymui toliau tobulinti būtų besąlygiškai vykdomos.
Plačiau praktikuoti kursinių ir diplominių projektų (darbų), gamybinių
praktikos ataskaitų ruošimą ir rašymą rusų kalba.
Kasmet sudarinėti specialiųjų disciplinų,
kurias reikėtų dėstyti rusų kalba, sąrašą.
SSRS aukštojo specialiojo ir vidurinio mokslo
ministras V.Jeliutinas
Įdomu, kad Lietuvos SSR ministrų taryba dar anksčiau už V.Jeliutino įsakymą, 1978 m. spalio 30 d., priėmė nutarimą Nr. 293 Dėl rusų kalbos mokymo bei dėstymo respublikoje priemonių tolesnio tobulinimo:
I-III visų mokyklų klasėse ir IV-XI miestų mokyklų klasėse,
kuriose dėstoma lietuvių kalba, laipsniškai vykdyti LSSR ministrų
tarybos 1967 m. kovo 18 d. nutarimo 8-ą punktą,
dėstant rusų kalbą, skaldyti klases, kuriose
yra per 25 mokinius, į du pogrupius.
Labiau plėsti daugelio sąjunginių bei autonominių
respublikų aukštųjų mokyklų patirtį specialiųjų disciplinų dėstymui
rusų kalba organizuoti.
Atsižvelgus į įvairių tautybių piliečių didelį
norą organizuoti ikimokyklinių įstaigų ir parengiamųjų klasių vaikų
rusų kalbos mokymą, įpareigojo SSRS švietimo ministeriją kartu su
SSRS valstybiniu plano komitetu ir SSRS finansų ministerija peržiūrėti
šį klausimą ir iki 1979 m. sausio 1 d. pateikti SSRS ministrų tarybai
atitinkamus siūlymus.
Lietuvos SSR ministrų tarybos pirmininkas
J.Maniušis,
Lietuvos SSR ministrų tarybos reikalų valdytojas
D.Petryla
Aišku, Maskvos marionetei, surusėjusiam J.Maniušiui, rašyti tokį nutarimą buvo tiesiog balzamas. Savaime suprantama, jog netrukus pasirodė ir LSSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministro 1979 m. vasario 2 d. įsakymas Nr. 73 Dėl rusų kalbos mokymo bei dėstymo respublikos aukštosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose priemonių tolesnio tobulinimo. Jame rašoma:
Kasmet sudaryti sąrašą specialiųjų disciplinų, kurias
tikslinga dėstyti rusų kalba, pirmiausia toms specialybėms, kurios
lygiagrečiai dėstomos rusų ir lietuvių kalba.
Daugiau praktikuoti kursinių ir diplominių
projektų (darbų), gamybinės praktikos ataskaitų rašymą rusų kalba.
Ministras H.Zabulis
1983 m. gegužės 26 d. SSKP CK ir SSRS ministrų taryba paskelbė nutarimą Dėl papildomų priemonių rusų kalbos mokymuisi gerinti sąjunginių respublikų bendrojo lavinimo mokyklose ir kitose mokymo įstaigose:
Skirti daugiau laiko rusų kalbai bendrojo lavinimo mokyklose
ir kitose vidurinėse mokymo įstaigose dėstomąja ne rusų kalba: esant
reikalui, atiduoti šiems tikslams dalį arba visas valandas, skiriamas
užsienio kalbai mokytis. Mokant rusų kalbos ir literatūros, leisti
dalyti į du pogrupius visas klases ir grupes, kuriose yra per 25
žmonės.
Nuo 1984 metų 15 proc. padidinti darbo atlyginimus
parengiamųjų ir I-III klasių mokytojams, dėstantiems rusų kalbą,
taip pat IV-X(XI) klasių rusų kalbos ir literatūros mokytojams bendrojo
lavinimo mokyklose ir internatinėse mokyklose visų tipų bei pavadinimų
profesinėse ir specialiosiose vidurinėse mokymo įstaigose, kuriose
dėstoma ne rusų kalba ir kurios yra kaimuose bei miestų tipo gyvenvietėse.
Neskelbiama. (!)
SSKP CK sekretorius J.Andropovas
SSRS ministrų tarybos pirmininkas
N.Tichonovas
Lietuvos SSR vietininkai savo uolumą rusinant Lietuvą, įdiegiant rusakalbystę ir pusiaurusakalbystę demonstravo ir tuo metu, kai visoje Lietuvoje jau plaikstėsi Atgimimo vėliavos. 1988 m. rugsėjo 13 d. LSSR švietimo ministerija paskelbė įsakymą Nr. 86 Dėl papildomų priemonių rusų kalbos mokymui gerinti respublikos bendrojo lavinimo mokyklose ir ikimokyklinėse įstaigose:
Padidinti rusiškų bendrojo lavinimo mokyklų kiekį, kad
jų visiškai pakaktų pageidaujantiems jose mokytis.
Pionierių laikraščius leisti tiek gimtąja,
tiek rusų kalba.
Lietuvių mokyklų vyresniųjų klasių matematikos,
fizikos, chemijos, istorijos ir visuomenės mokslų vadovėliuose pridėti
terminų žodyną rusų-lietuvių kalbomis ir išsamiai jį aiškinti visose
pamokose.
Visose mokyklose įvesti rusų kalbos ir literatūros
fakultatyvus, būrelius, plėsti įvairiopą veiklą rusų kalba už klasės
ir mokyklos ribų.
Iki 1990 metų visose miestų rajonuose turi
būti atidarytos klasės su sustiprintu rusų kalbos ir literatūros
mokymu.
Padidinti 15 proc. atlyginimus auklėtojams,
turintiems rusų kalbos pamokas kaimo vietovėse.
Šio ir panašių LSSR vietininkų įsakymų autoriai, kurie dabar skelbiasi, kad 50 metų dirbo Lietuvai, ir rašo memuarus liaupsindami tą tarnystę, aiškiausiai parodo, kam ir kaip jie tarnavo. Ir jokie komentarai čia nereikalingi. Pakanka tiktai priminti, kad tais pačiais 1988 m. spalio 4 d. Vilniuje įvyko LKP CK XIII plenumas, pirmą kartą daugelio jo dalyvių nepasitenkinimui verstas lietuvių kalba. Mat į tą plenumą buvo pakviesti dalyvauti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio grupės komunistai Just. Marcinkevičius, A.Maldonis, A.Čekuolis, K.Prunskienė, A.Žebriūnas, B.Kuzmickas, P.Pakalnis, B.Genzelis, R.Rajackas ir R.Ozolas.
To rusinimo pasekmes jaučiame iki šiol. Ne ką mažesnes nei po spaudos draudimo carizmo metais. Pakanka tiktai paklausyti, kokia puskalbe kalba daugelis buvusių ir dabar tebevaldančių partinių nomenklatūrininkų, vidaus reikalų sistemos darbuotojų ir aiškiai matyti žargonas, svetimos sakinių konstrukcijos, fonetiniai pakeitimai. Todėl nereikia stebėtis, kad laisvai reikšti savo mintis žodžiu ir raštu iki šiol nesugeba daugelis net aukštųjų mokyklų studentų ar absolventų. Nepagarba kalbai sukelia ir tautos bei žmogiškojo orumo negerbimą, net nutautinimą. Pagaliau ir po 16 atkurtosios nepriklausomybės metų rusiškai kalbanti visuomenės dalis nesidomi nei Lietuvos istorija, nei jos kultūra, o savo rengiamuose renginiuose iki šiol tebemini tarybinės armijos dieną ir kitas okupacinių laikų šventes.
© 2006 XXI amžius
|