Atnaujintas 2006 birželio 9 d.
Nr.44
(1444)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Šv. Antanas Paduvietis

Artėja Šv. Antano atlaidai. Po kelias dienas jie vyks Kretingoje, Kauno Šv.Antano Paduviečio, o sekmadienį kai kuriose kitose Lietuvos bažnyčiose. Šia proga kalbiname Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčios kleboną kun. Vytenį Vaškelį.

 

Netrukus švęsime Šv. Antano Paduviečio atlaidus ir jo gimimą dangui, nes artėjanti birželio 13 diena mums primena garsųjį šv. Antaną Paduvietį, kuris 1231 m. birželio 13 d., sulaukęs tik 36 metų, buvo pašauktas Amžinybėn. Kauno šv. Antano parapija birželio viduryje švenčia Šv. Antano atlaidus. Nors šio šventojo vardas plačiai žinomas ir mūsų krašte yra populiarus, tačiau jei paklaustume tikinčiųjų, ką jie žino apie jo nepaprastą asmenybę ir gyvenimą, manau, kad netikslumų nebūtų išvengta. Kodėl?

Pirmiausia nelabai žinoma todėl, kad apie šį nepaprastą žmogų labai trūksta lietuvių kalba literatūros. Kalbant apie šv. Antano Paduviečio išliekamąją reikšmę Visuotinei Bažnyčiai ir mūsų kraštui būtina prisiminti jo gyvenimą ir veiklą. Pradėjęs krikščioniškai vertinti šv. Antaną Paduvietį, tuoj savo mintyse įsivaizduoju dieviškos malonės pagautą jaunuolį, kuris XIII a. pradžioje Viešpaties Jėzaus buvo pašauktas tapti neeiliniu žmonių žveju. Tai liudija jo gyvenimo faktai. Nors šv. Antanas 1195 metais gimė Lisabonoje, kilmingoje ir labai turtingoje šeimoje, tačiau nuo mažens buvo Dievo apdovanotas pamaldumu. 16 metų sulaukęs įstojo į Augustinijonų vienuolių ordiną. Kadangi pasižymėjo ypatingais gabumais, jam buvo suteikti teologijos ir kanonų teisės magistro laipsniai. 1219 metais tapęs kunigu, o po vienerių metų - vienuoliu pranciškonu, jis užsidegė troškimu vykti į misijas Afrikoje. Tais laikais šiaurės Italijoje ir Prancūzijoje buvo dalis dvasininkų, kurie pasitraukė iš Katalikų Bažnyčios ir pradėjo skleisti melą prieš Bažnyčią, popiežių ir tikėjimo tiesas. Jie buvo vadinami albigenzų, valdenzų ir katarų eretikais.

Šv. Antanas 1221 metais buvo nuvykęs į tuos du minėtus kraštus, kuriuose išgarsėjo ne tik apologetiniais pamokslais prieš klaidatikius, bet taip pat jis ėmėsi steigti aukštąsias teologines mokyklas, kuriose pastoraciniam darbui buvo rengiami kunigai ir vienuoliai.

Turbūt mažai kam žinomas faktas: 1221 –1224 metais šv. Antano rūpesčiu pietų Prancūzijoje ir šiaurės Italijoje buvo įsteigta per 20 aukštųjų filosofijos–teologijos mokyklų! Išties įspūdingi jo nepaprasto veiklumo vaisiai.

Įsidėmėtinas dar vienas dalykas: popiežius Grigalius XII šv. Antaną laikė vienu didžiausiu to meto teologu ir todėl jam nurodė parašyti vienerių metų visų sekmadienių ir švenčių homilijas.

Paskutiniaisiais metais šv. Antanas gyveno Paduvos mieste. Ir čia jis nenuilstamai skelbė Dievo žodį. Tačiau matydamas įvairiausių nepriteklių išvargintus žmones, jis (panašiai kaip mūsų laikų švento gyvenimo Motina Teresė iš Kalkutos) ėmė iš visų jėgų rūpintis vargšais. Jis drauge su savo broliais pranciškonais rinkdavo iš gatvių apleistuosius, juos maitino, rūpinosi raupsuotaisiais, lankė ligonius ir steigė namus našlaičiams. Daug žmonių ne tik stebėjosi šv. Antano pasiaukojančia meile, bet ir patys pasiryždavo panašiai elgtis. Šventojo gyvenimas atitiko vieno jo pamokslo žodžius: „Ugnies jėga įveikia viską, ... kas tik prie jos prisiartina... Taip ir Šventoji Dvasia savo jėga įveikia viską. Jos galia neaprėpiama. Kai Ji apima sielą ir pripildo ją savo karščiu, tada ji uždega kitas“ .

Toji Šventosios Dvasios liepsna dažnai per šv. Antano maldą šalindavo ir tebešalina ligonių dvasines ir fizines negalias. Pelnytai jis vadinamas stebukladariu.

Ir šiais laikais, kas tik su tikėjimu kreipiasi į šv. Antaną ir kitus šventuosius, nelieka apvilti. Visagalis išklauso tikinčiųjų maldas ir per savo nuostabius įrankius – didžiai palaimintus dangaus gyventojus (su šventųjų Karaliene Marija priešaky) nesiliauja liejęs malonių srautus Žemės gyventojams.

Apibendrinant galima su tikėjimu sakyti: visi visų laikų žmonės (iki pat pasaulio pabaigos), kurie už kilnų šį laikinąjį gyvenimą bus apdovanoti nuostabiu džiaugsmu danguje susitikti akis akį su pačiu savo Viešpačiu, Dievo Motina, šv. Antanu, angelais bei visais kitais šventaisiais, ten pagaliau visiškai supras savo neįkainojamą šventaisiais sekimo naudą ir jų galingo užtarimo reikšmę sau ir kitiems. Šventųjų pavyzdžiai tegul kasdien ir nuosekliai mus skatina siekti šventumo.

Kaip jūsų parapija rengiasi švęsti Šv. Antano atlaidus?

Ruošdamasis Šv. Antano atlaidams labai noriu, kad tikintieji, atėję į mūsų šventovę, pirmiausia visa širdimi pagarbintų gyvąjį Dievą, esantį Eucharistijoje. Juk kai būna organizuojama eucharistinė procesija ir mes einame (kai nesutrukdo smarkus lietus) aplink bažnyčią, tuomet tikiu, kad ne tik mūsų parapijos Globėjas – šv. Antanas drauge su mumis (dieviškajai malonei veikiant) pagarbina tikrai Ostijoje esantį Dievo Sūnų, bet taip pat angelų gausybė pašlovina Jį.

Taigi visuomet išskirtinis prioritetas tebūna skiriamas Trejybei, paskui Marijai ir visiems šventiesiems. Manau, tikrai „nesupyks“ šv. Antanas, jei ir per jo garbei skirtus atlaidus, sekmadienio šv. Mišiose, pirmiausia bus pašlovintas Kūrėjas ir Atpirkėjas, o paskui reikšmingas dėmesys (per pamokslus ir maldas) bus sutelktas ir nukreiptas į garbingąjį mūsų parapijos Globėją šv. Antaną Paduvietį.

Prieš porą savaičių Šv. Antano parapiją lankė vyskupas Jonas Ivanauskas. Kokį įspūdį tikintiesiems paliko jo vizitacija? Kuo pradžiuginote vyskupą, ar Jūs, klebone, esate patenkintas parapijos gyvenimu?

Vysk. Jono Ivanausko vizitacijos metu, manau, kad visi jautėme dvasinį pakilumą širdyse, išgyvenome tam tikrą jaudulį bei džiaugsmą bažnyčioje. Esame labai dėkingi, kad mus aplankė vyskupas kaip ganytojas. Jo nuoširdus buvimas su mumis, jo skelbiamas krikščioniškai įžvalgus ir įtaigus Dievo žodis ir taip pat dideliam jaunimo būriui teikiamas Sutvirtinimo sakramentas Šeštinių sekmadienį padarė didele ir ilgai neužmirštama švente.

Manau, kad ir pačiam vyskupui Jonui mūsų parapijos vizitacija suteikė tam tikrų malonių akimirkų, tačiau neužmirkime: tai buvo ir nemažas pastoracinio darbo krūvis, nes ilgiau užtruko pamaldos (per dvejas šv. Mišias teikiant Sutvirtinimo sakramentą).

Visų šv. Antano Paduviečio parapijos dvasininkų ir parapijiečių vardu dar kartą nuoširdžiai dėkoju vyskupui Jonui už palaimingą lankymąsi mūsų parapijoje.

Dėkojame už nuoširdų pasakojimą ir linkime šv. Antano globos visuose parapijos reikaluose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija