|
Karmelitiškojo dvasingumo charizmiškumas
Balandžio 23 dieną Kaune vykusioje atsinaujinimo dienoje
Laukite Tėvo pažado dalyvavo karmelitas tėvas Marcelinas Iragis
Redinas iš Ispanijos. Jis skaitė paskaitas, vadovavo meditacijoms,
kalbėjo šlovinimo ir užtarimo maldas.
Marcelinas Iragis Redinas gimė Ispanijoje, Navaroje, 1927
metais. Įstojęs į Karmelitų ordiną išvyko į misijas Indijoje. Ten
1951-aisiais buvo įšventintas kunigu. Daugelį metų dėstė teologiją
popiežiškojoje Keralos seminarijoje. 1974 metais įsitraukė į charizminio
atsinaujinimo judėjimą. Būdamas Pirmosios nacionalinės Indijos atsinaujinimo
judėjimo tarnavimo komandos nariu vadovavo daugeliui rekolekcijų,
vykusių Indijoje ir kitose šalyse.
1984-aisiais sugrįžęs į Ispaniją gyvena kontempliatyvaus
gyvenimo namuose Karmelitiškoje dykumoje. Dažnai išvyksta vesti
rekolekcijų kontempliatyvioms bendruomenėms, maldos grupėms ir pan.
Jo mėgstama tarnystė užtarimo maldos, maldos už Bažnyčią ir pasaulį,
rekolekcijos. Ši tėvo M.Redino kelionė į Lietuvą jau trečioji.
Pateikiame skaitytojui jo paskaitos Karmelitiškojo dvasingumo charizmiškumas
santrauką.
XII amžiuje kryžiuočiai keliavo išvaduoti Šventosios Žemės iš saracėnų. Kai kurie jų, įkvėpti Šv. Dvasios, pripažino, kad Dievo karalystėje reikia kovoti Dievo ginklais. Jie iškeitė savo skydus ir kalavijus į vienuolių abitą ir įsikūrė Karmelio kalne.
Biblijoje Karmelio kalnas siejamas su pranašu Eliju, kuris gyveno 850 metų prieš Kristų. (...) Kartą jis uždarė dangų savo žodžiais ir ilgą laiką nelijo. Tai buvo bausmė tautai, nuklydusiai nuo Dievo. Vėliau Karmelio kalno viršūnėje Elijas ėmė melstis, kad pradėtų lyti. Jis pasiuntė tarną pažiūrėti, ar yra lietaus ženklų, bet nebuvo jokio ženklo. Pranašas meldėsi toliau, nes žinojo, kad Dievas visada atsako. Kai pasiuntė tarną septintąjį kartą, jis pamatė mažą debesėlį, kuris užaugo į didžiulius debesis ir užliejo visą šalį. Tame debesėlyje įžvelgiamas Palaimintosios Mergelės Marijos ženklelis, kurį mums atnešė Jėzus, o su Jėzumi mus užliejo malonės ir Šv. Dvasios lietus. Todėl kryžiuočiai, pasitraukę į Karmelio kalną, pirmiausia pastatė mažą bažnyčią Mergelės Marijos garbei. Susibūrę olose, Marijos bažnyčioje jie pradėjo vienuolinį gyvenimą. Juos vadino Karmelio kalno palaimintosios Mergelės Marijos vienuoliais palaimintaisiais.
1209 metais Jeruzalės patriarchas šv. Albertas parašė jiems vienuolinio gyvenimo regulą. Tai Karmelio regula, kuria gyvename iki šiol. Šios regulos esminis bruožas gyventi kaip Mergelė Marija prisimenant Jėzų Kristų. (...)
Kitas esminis regulos bruožas maitinti savo gyvenimą Dievo žodžiu. Regula pataria medituoti Dievo žodį dieną ir naktį. Ši norma yra labai svarbi. Evangelijoje pagal Joną sakoma: Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn, 8,31-32). (...) Tiesa nėra abstraktus filosofinis reiškinys. Tiesa yra Jėzus ir tiesa padarys jus laisvus. Jei studijuojame Dievo žodį, jį išmokstame, jį priimame, mes prisipildome Jėzumi, o Jėzus išlaisvina mus nuo visko, kas kenkia mūsų gyvenime. (...)
1238 metais vienuoliai atvyko į Europą. Iš pradžių jie susidūrė su daugeliu sunkumų, nes prieš juos jau buvo įsikūrę pranciškonai ir dominikonai. Buvo labai daug vienuolynų, todėl karmelitų nenorėjo priimti. Karmelitų generolas San Simonas Istockas meldėsi Mergelei Marijai prašydamas jos malonės. Mergelė Marija apsireiškė duodama jam škaplierių. Tuo pačiu metu popiežius susapnavo Mergelę Mariją, kuri jam sakė, kad patvirtintų karmelitų šeimą. Popiežius priėmė karmelitus į Europą ir pavadino juos elgetaujančiųjų ordinu. Tokie buvo pranciškonai ir dominikonai. (...) Vienuolynai pradėjo plisti po visą Europą.
XVI amžiuje Šv. Dvasia paragino šv. Jėzaus Teresę pradėti reformą moterų vienuolyne, o šv. Kryžiaus Jonas pradėjo reformuoti vyrų vienuolyną. (...)
Karmelyje yra trys misijos ir charizmos. Pirma tai tikėjimo, gyvenimo vidujiškumas. Ši misija buvo svarbi per visus amžius, nes Dievas sako: Iieškokite Dievo karalystės nesižvalgydami pro langus, nes Dievo karalystė yra jūsų viduje. Ji jus išgelbėja ir jus pašventina. Ji jums suteikia džiaugsmą ir ramybę. Tai yra Dievo karalystės esmė. Šv. Paulius sakė, kad Dievo karalystė nėra nei gėrimas, nei valgis. Šventumas, ramybė, džiaugsmas Šv. Dvasioje. Tai labai svarbu mūsų modernioje kultūroje, nes dauguma žmonių gyvena paviršutiniškai ir net neįtaria, kokius turtus, kokias malones, kokią Dievo karalystę nešioja savo viduje. Karmelio charizma ir misija tai pirmiausia padėti žmonėms įeiti į savo vidų.
Yra du būdai įeiti į savo vidų. Pirmasis yra labai pavojingas. Aš galiu įeiti į savo vidų ir tapti savęs kaliniu. Kartais taip atsitinka, kad įeinu į savo vidų ir tampu apakintas savo ambicijų, savo puikybės. Taip pat yra pavojinga įeiti į save ieškant savo žaizdų, narpliojant jas. Tai jau nebe malonė, tai tikra nelaimė. Malonė, kai mes įeiname į savo vidų tam, kad pabėgtume ir išeitume iš savojo aš ir įžengtume į Dievo pasaulį, į Dievo karalystę, kuri yra manyje. Šv. Teresė tai atrado iš patirties. Ji neišskaitė knygose, kad Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Šv. Dvasia žmogaus yra viduje. Ji tai apčiuopė. Ji tuo gyveno. (...)
Jėzus sakė: Paprašysiu tėvo, ir Jis atsiųs jums globėją, kuris amžiams pasiliks su jumis. Ir šis guodėjas, kuris yra su mumis, mus pašventina ir padaro gyvojo Dievo šventovėmis. Karmelitiškasis dvasingumas tai lyg pagalba, kuri padeda įeiti į vidų ir susitikti su Dievu. Karmelitiškoji malda iš pat pradžių buvo nukreipta į kontempliaciją, nes būtent kontempliacijoje turime tiesioginį ryšį su Dievu. Esminis dalykas yra skaityti Dievo žodį. Kai žmogus skaito Dievo žodį, jis tai daro savo idėjomis, savo įvaizdžiais apie Dievą ir turi tam tikrus žmogiškus jausmus Dievui. Tačiau gyvasis Dievas pranoksta visas mūsų mintis, visus įvaizdžius. Jis pranoksta visus mūsų jausmus, nes yra daug nuostabesnis už viską, ką mes galime jausti. Per kontempliaciją krikščionis gali įeiti į tiesioginį santykį su Dievo realybe. (... )
Šv. Kryžiaus Jonas kalba apie kelią Dievo link. Šį kelią jis vadina tamsiąja naktimi. Ši tamsa atsiranda dėl šviesos pertekliaus. Kontempliacijos šviesa pranoksta žmogiškąjį protą. Tai yra tikėjimo šviesa, kuri mus suvienija su Dievu. Todėl karmelitiškoji malda iš pradžių yra nukreipta į kontempliaciją.
Šv. Teresė visą augimo kelią Dievo link aprašo savo garsiojoje knygoje Buveinės. Ji pradeda nuo pirmosios buveinės ir septintojoje pasiekia visišką vienybę su Dievu. Krikščionis, gyvendamas pirmojoje buveinėje, vaikšto sekmadieniais į bažnyčią, vengia mirtinos nuodėmės, tačiau visiškai nejaučia jokio džiaugsmo krikščioniškame gyvenime.
Kai krikščionis rimtai pažvelgia į savo pašaukimą, pradeda skaityti Dievo žodį, melstis, medituoti, jis pakyla į antrąją buveinę. O jeigu jis yra zakristijonas ir atviras Šv. Dvasiai, tai ji išmokys jį suprasti gyvenimą. Tada ir maldos gyvenimas supaprastės. Malda taip supaprastėja, kad žmogus, nuėjęs į maldą, nieko nebeveikia. Jis tiktai būna su Dievu, žvelgia į Jį mylinčiomis akimis ir suvokia, kad Dievas yra jame, o jis Dieve. Tai yra trečioji buveinė. Šią buveinę kiekvienas krikščionis gali pasiekti pats. Šis kelias vadinamas asketiniu keliu.
Į ketvirtą buveinę niekas negali įžengti pats. Čia prasideda mistika. Tačiau kiekvienas krikščionis, turėdamas savyje Šv. Dvasią, yra pašauktas mistikai ir tam paruoštas. (...)
Kas gi yra mistika? Mistika kai visą krikščionio gyvenimą valdo Šv. Dvasia. Tačiau nereikia maišyti mistikos su mistiniais reiškiniais, malonėmis, vizijomis, apreiškimais. Jeigu Dievas tai duoda - gerai, bet tai nėra svarbiausia. Svarbiausia yra šauktis Šv. Dvasios, kad ji vestų mūsų gyvenimą. Ateis laikas, kai mūsų gyvenimas bus valdomas Šv. Dvasios. Pati Dvasia mus įves į ketvirtąją buveinę, o čia prasideda kontempliacija. Tačiau kontempliacija niekada nebus tikslas. Kontempliacija yra tik kelias. Kurgi veda šis kelias? Į mistinę vienybę su Dievu. Čia jau yra šventumas. Mistinėje vienybėje Dievas mums perduoda savo dieviškąsias savybes. Jis mums perduoda savo šventumą. Todėl ši malonė yra pašventinanti.
Kas įžengia į ketvirtąją buveinę, niekada joje nepasiliks. Penktojoje buveinėje atsiranda pirmoji mistinės vienybės forma. Techniškai ją vadiname visavertiškąja vienybe, nes Šv. Dvasia sugeria visas mano galias ir aš paskęstu Dieve.
Visi čia esantys, studijuodami Dievo žodį, skirdami laiko maldai ir leisdami Šv. Dvasiai supaprastinti mūsų gyvenimą, galime pasiekti penktąją buveinę.
Tik nedaugelis, turintys stiprybę, pranokstančią žemiškąją, pasieks šeštąją ir septintąją buveines. Čia jau yra didvyriškas šventumas. Žinoma, kai kurie kandidatai ir Šv. Dvasia pasistengs, kad būtų tokių, kurie pasieks šias buveines.
Kitas karmelitiškojo dvasingumo bruožas mistika pasiekiama kiekvienam krikščioniui. Tai akivaizdžiai pastebima šv. Teresėje iš Lizjė. (...) Šv. Teresėlės gyvenime nebuvo jokių mistinių reiškinių. Todėl kai šv. Teresėlė mirė 1897 metais, jokia jos vienuolyno vienuolė negalėjo net įtarti, kad mirė šventoji. Buvo išleisti Teresėlės veikalai ir įvyko revoliucija. Į Lizjė plūdo tūkstančiais laiškų, kuriuose aprašyti atsivertimai, išgydymai, tačiau niekas nepagalvojo, kad Teresėlė buvo šventoji. Po septynerių metų vienas škotų kunigas lankėsi Lizjė. Jis kalbėjosi su motina priore ir trimis Teresėlės seserimis. Kunigas paklausė, ar jos nemano, kad reikėtų pradėti beatifikacijos procesą. Vienuolės išsižiojo. Tada vyresnioji paklausė: Tai kiekgi karmeličių reikėtų paskelbti šventosiomis?
Teresėlė buvo paprasta karmelitė, tačiau didi šventoji. (...) Popiežius Pijus X, perskaitęs Teresėlės raštus, pasakė, kad šv. Teresėlė yra didžiausia šių laikų šventoji.
Kiekvienas krikščionis, kad ir koks paprastas būtų jo gyvenimas, yra pašauktas šventumui. Jeigu bendradarbiausime su Šv. Dvasia, galime pasiekti šventumą.
Kita Karmelio charizma visuotinis užtarimas. Melstis už Bažnyčią ir už pasaulį. Taip darė karmelitės visą gyvenimą. Bažnyčia pripažino šią misiją, kai paskelbė šv. Teresėlę misijų globėja. Misijų šventąja. Juk ji niekuomet neišėjo iš savo vienuolyno. Tačiau Bažnyčia pripažino, kad tūkstančiai žmonių buvo išgelbėti Teresėlės maldų dėka. (...)
Kai atvažiavau į Ispaniją, trijose vietose buvo dideli susibūrimai, kur buvo kalbamos užtarimo maldos. Pernai mes pradėjome kalbėti užtarimo maldą Lurde. Susirinko apie 100 žmonių ir visą savaitę meldėmės už Bažnyčią ir pasaulį. Atsiliepiant į Mergelės Marijos kvietimą, šiemet vėl vyks tokia savaitė (...) Tai yra svarbus Bažnyčios kvietimas melstis už pasaulį. Turime maldoje naudoti Dievo ginklus. Gerai, kai meldžiamės kaip asmenys, bet yra daugiau vertės, kai visi susirenkame melstis ta pačia intencija.
Paskutinė Karmelio misija ir charizma puoselėti pamaldumą Mergelei Marijai. Kaip jau sakiau, iš pat pradžių buvome vadinami palaimintosios Mergelės Marijos broliais. Karmeliui būdinga tai, kad mes į Mariją žiūrime ne tik kaip į motiną, kuri mus globoja, bet ir kaip į vyresniąją šeimos seserį, kuri mus lydi, moko gyventi atsimenant Jėzų ir atsiduoti brolių tarnystei.
Dar apie škaplierių. (...) Vienas iš Mergelės Marijos pažadų yra globoti tuos, kurie nešioja škaplierių, nes škaplierius sakramentalija. Jis reiškia pasiaukojimą Marijai. Kai nešioju šį škaplierių, Marija žiūri į mane kaip į savo nuosavybę, globoja ir saugo mane. Kitas Marijos pažadas šeštadienį po mirties ištrauks iš skaistyklos tuos, kurie nešioja šį škaplierių.
Svarbiausia kviesti žmones įeiti vidun ir viduje praturtinti šį gražų pasaulį. Dirbti už Bažnyčią dėl Dievo karalystės ir praktinis pamaldumas Mergelei Marijai. Praktinis, vadinasi, gyventi kaip ji.
Labai dėkoju už jūsų kantrybę. Dabar baigsime ir melsimės. Kviečiu jus užmerkti akis. Užmerktomis akimis galime išvysti daugiau. Atverti rankas. Atviros rankos reiškia atvirą širdį. Kreipiamės į Dievą, kuris toks artimas mums. Dievą, kuris yra mūsų viduje.
Dėkoju Tau, gyvas ir šventas Dieve, nes Tu nusileidai į
pačią žemiausią mūsų būties vietą. Šloviname Tave, Dievo Sūnau,
Tėve ir Šventoji Dvasia. Šloviname Tave mūsų širdies šventovėje.
Garbiname Tave, Dieve šventas, mano brolio ir sesers širdyje. Palaimintasis
Šventasis Dieve, prašome, kad vėl išlietumei kiekvienam iš mūsų
savo Šventąją Dvasią. Ir dėkoju tau, Mergele Marija, kuri lydėjai
Jėzaus mokinius per Paskutinę vakarienę. Tau dėkoju, nes šiandien
lydi mus. Užtark, Mergele Marija, mus, naujuosius Jėzaus mokinius,
kad Šventoji Dvasia valdytų mūsų gyvenimus ir nuvestų paslaptingais
keliais, kuriuos Dievas vienas tepažįsta. Kad mus vestų į aukščiausiąją
vienybę su Dievu. Kad mus vestų šventumo link. Ateik, Šventoji Dievo
Dvasia. Ateik su jėga ant šio būrio. Užrašė Mindaugas LUOBIKIS
© 2006 XXI amžius
|