Atnaujintas 2006 birželio 16 d.
Nr.46
(1446)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kodėl Bažnyčia anuliuoja kai kurias santuokas?

Kun. dr. Robertas Rumšas

Bažnyčiai visada buvo ir yra svarbi krikščioniška šeimos samprata. Nė viena kita žmogiška institucija tiek neįtraukia ir neįpareigoja taip visiškai intymiai, totaliai ir asmeniškai kaip santuoka. Santuoka ir šeima yra žmogiško gyvenimo ir visuomenės pagrindas. Ji ypač mūsų laikais yra patyrusi didelę transformaciją, turbūt labiau negu kuri kita civilinė ar religinė institucija. Popiežius Jonas Paulius II apaštaliniame paraginime „Familiaris consortio“ rašo: „Šių laikų šeimą veikia įvairiausi esminiai ir staigūs visuomeniniai bei kultūriniai pasikeitimai. Daugelis šeimų išgyvena šiuos pokyčius būdamos ištikimos toms vertybėms, kurios sudaro šeimos institucijos pagrindą. Kiti, silpni ir pasimetę, kai kada suabejoja dėl savo uždavinių ir beveik nesuvokia svarbiausios santuokinio bei šeimos gyvenimo esmės, neįvertina jo reikšmės. Dar kiti dėl patirtų neteisybių susiduria su kliūtimis ir negali pasinaudoti pagrindinėmis savo teisėmis“. Šio didelio pasikeitimo pozityvių ir negatyvių priežasčių yra įvairių: ekonominių, demografinių, kultūrinių, socialinių, politinių, etinių, religinių. Santuokos institucijos transformacija, be abejonės, turi tiek teigiamų, tiek ir neigiamų aspektų.

Šeimos ir santuokos vertė, jos garbingumas yra aptemdytas, teoriškai ir praktiškai, atviru Dievo įstatymo pažeidimu, kaip antai: klaidinga esminių santuokos savybių (vienumo ir neišardomumo), santuokos tikslų bei jos sąvokos samprata; besaikiu sekso aukštinimu, kuris nėra saistomas jokių moralinių normų; institucionalizuotos santuokos neigimu, kuri kai kuriems atrodo kaip žmogaus susvetimėjimas, nepagrįstu savo teisių ir laisvių apribojimu; laisvomis sąjungomis be jokio religinio ar civilinio ryšio; ikisantuokiniais ryšiais, plačiai paplitusiais tarp jaunimo; ištuokų rykštės; narkotikų išplitimu su savo pasekmėmis.

Aišku, yra daug ir kitų priežasčių, kurios sąlygoja santuokos institucijos krizę. Tai pirmiausia didelis nuvertinimas etinių ir moralinių vertybių, kurios yra bazinės ir nepakeičiamos asmeniniame ir šeimyniniame gyvenime. Klesti reliatyvizmas ir viso ko leistinumas su nepataisoma žala esminėms gyvenimo vertybėms. Santuoka yra kompleksinė realybė, kaip institucija, ji yra viešo, švento, juridinio pobūdžio, taip pat tai yra medicininė ir biologinė realybė. Dėl šių priežasčių santuoka gali būti svarstoma keliais aspektais: fiziniu, medicininiu-biologiniu, psichiniu, sociologiniu, juridiniu, religiniu-sakraliniu. Neperdėdami galime pasakyti, kad sakrališkumo savybė apima visas santuokas, ne tik sakramentinę. Santuoka tarp dviejų pakrikštytų asmenų yra sakramentas. II Vatikano Susirinkimas pastoracinėje konstitucijoje „Gaudium et spes“ santuoką apibūdina „kaip giliausią vedusiųjų gyvenimo ir meilės bendruomenę. (...) Pats Dievas yra santuokos autorius“ (GS, 48).

Šventasis Raštas nepateikia jokios sisteminės doktrinos apie santuoką. Bet jau Senajame Testamente galima rasti trumpų fragmentų, kuriuose aprašoma, kaip išrinktoji tauta suprato šią realybę. Pirmykštėje žydų santuokos koncepcijoje, be personalinių ryšių, dominavo institucinis aspektas, šeima buvo pirminis genties stiprumo šaltinis; vaikų gausumas buvo palaima ir ateities garantas, kad išrinktoji tauta išliks. Žmogaus kūrimo pasakojime, Pradžios knygoje (dviejose redakcijose), galima rasti gana aiškią santuokos sampratą, kuri turi glaudų šventą ryšį su Kūrėju. Pirmajame pasakojime iškyla vyro ir moters skirtingumas ir vienas kito papildomumas. Antrajame pasakojime vyro ir moters sukūrimas vyksta Dievo žodžio jėga, Jis juos sukuria pagal savo paveikslą ir panašumą. Šiuose dviejuose pasakojimuose ypač akcentuojamas monogaminis ryšys, kitaip nei poligaminis, kuris buvo paplitęs senovės Izraelyje.

Naujajame Testamente taip pat nėra jokios sisteminės doktrinos apie santuoką. Pirmųjų teologinių santuokos elementų galima aptikti apaštalo Pauliaus raštuose, ypač Laiške efeziečiams (plg. Ef 5,22-33). Šiame laiške pirmą kartą vyro ir moters ryšys yra vadinamas didžiu slėpiniu. Ne visiems krikščionims santuoka yra sakramentas. XVI a. protestantų reformatoriai M.Liuteris (1483–1546) ir Kalvinas (1509–1564) neigė santuokos sakramentalumą. Jiems santuoka buvo grynai žmogiška institucija, kuri egzistavo ir prieš Kristų. Todėl pagal juos ji negali būti Naujosios Sandoros sakramentu.

Pastaruoju metu bažnytiniuose teismuose padaugėjo ieškinių, kuriuose prašoma anuliuoti buvusią bažnytinę santuoką. Pagal statistinius duomenis, 2004 metais Lietuvoje buvo sudarytos 19 429 santuokos, išsituokė 11 122 poros. Nemaža dalis jų savo santuokinį ryšį yra palaiminę bažnyčioje. Netvirti santuokiniai ryšiai yra būdingas šiuolaikinio pasaulio bruožas. Pagal Apaštalų Sosto statistiką, 2002 metais pasaulyje vyko 56 236 bažnytinės santuokos anuliavimo procesai, iš jų 46 092 baigėsi teigiamai. Skirtingai nuo civilinių teismų, Bažnyčia ne išskiria, bet tik paskelbia, kad sudaryta bažnytinė santuoka nuo jos sudarymo momento buvo niekinė dėl įvairių egzistuojančių trūkumų ir kliūčių (ardančių kliūčių buvimas, jungtuvių formos trūkumas, santuokinio sutikimo trūkumas). Bažnyčia, pradėdama santuokos anuliavimo procesą, vadovaujasi savo teise (kanonų teise), kuri yra nustačiusi tam tikras teisines normas santuokos niekinumo bylose.

Paduoti ieškinį bažnytiniam teismui gali abu sutuoktiniai arba vienas iš jų. Ieškinyje turi būti išdėstyti faktai ir teisiniai motyvai, dėl ko ieškovas nori, kad būtų pradėtas jo santuokos anuliavimo procesas. Pirmoji bažnytinio teisėjo pareiga – stengtis sutuoktinius sutaikyti, bet, deja, dauguma, kurie kreipiasi į bažnytinį teismą, jau būna civiliškai teisme išsituokę. Geriausia kreiptis į savo gyvenamos vietos bažnytinį teismą arba į tribunolą tos vietos, kurioje buvo sudaryta santuoka.

Katalikui santuoka nėra vien tik sutartis, bet viso gyvenimo sąjunga, savo prigimtimi skirta sutuoktinių gėriui bei vaikų gimdymui ir auklėjimui, kurią Viešpats Kristus pakėlė į sakramento garbę. Santuokos institutas yra kompleksinė realybė, apima tris pagrindinius elementus: vaikų gerovę, t.y. vaikų gimdymą ir auklėjimą; tikėjimo gėrį, abipusę sutuoktinių ištikimybę, kurios sinonimas yra santuokos vienumas; sutuoktinių gerovę.

Vaikų gerovė apima jų pradėjimą, rūpinimąsi jais ir jų auklėjimą. Religinis ir moralinis vaikų auklėjimas yra svarbi tėvų pareiga. Bet tai yra kompleksinė pareiga, kuri priklauso prie bendros vaikų rūpinimosi pareigos.

Abipusis vyro ir moters savęs dovanojimas vienas kitam, kuris pasireiškia galiojančio santuokinio sutikimo pareiškimu, iš kurio gimsta išskirtinis santuokinis ryšys, apima įsipareigojimą išlaikyti santuokinę ištikimybę, kuri bendrai yra vadinama tikėjimu gėriu. Pagal bažnytinę teisę viena esminių santuokos savybių yra vienumas, kuriuo santuokinis ryšys išskirtinai yra sudaromos tarp vyro ir vienos moters, negali tuo pačiu metu būti ryšio ir su kitais asmenimis (tai būtų arba poligamija, arba poliandrija). Jeigu sutuoktiniai arba vienas iš sutuoktinių išskiria vienumą, arba turi nuo santuokos sudarymo momento intenciją turėti seksualinių ryšių su kitais subjektais, aišku, tokiu atveju nėra abipusio vienas kitam savęs dovanojimo.

Kaip minėta, santuoka katalikui nėra vien tik sutartis, bet viso gyvenimo sąjunga, skirta sutuoktinių gėriui bei vaikų gimdymui ir auklėjimui. Sutuoktinių gėris yra glaudžiai susietas su santuokine sąjunga. Vyras ir moteris sudaro viso gyvenimo sąjungą, kuri, kaip savęs dovanojimas ir abipusis priėmimas, yra skirta sutuoktinių ir vaikų gerovei. Sutuoktinių gerovė apima psichinį, fizinį ir dvasinius gėrius. II Vatikano Susirinkimas santuokoje ypač akcentuoja tarpasmeninius ryšius, pagalbą vienas kitam, abipusį vienas kito tobulinimą, kuris apima ir psichinius, ir fizinius, ir dvasinius dalykus.

Į bažnytinius teismus kreipiasi tik nedidelė dalis sutuoktinių, kurie prašo, kad jų ankstesnė bažnytinė santuoka būtų anuliuota. Bažnyčia, kiek galėdama, stengiasi rengti jaunimą santuokai, nes valstybė, deja, yra nusišalinusi nuo šio proceso. Aišku, yra sunku išsaugoti tikrąją šeimos kultūrą, tvirtą santuokinį ryšį, kai aplinka ir visuomenė propaguoja vertybes, priešingas santuokai ir šeimai. Bažnytiniai teismai, spręsdami santuokos anuliavimo bylas, privalo išsiaiškinti tiesą. Tik nustatęs tiesą ir turėdamas tvirtą moralinį aiškumą, bažnytinis teismas anuliuoja buvusią bažnytinę santuoką.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija