|
Į ką atsirems Lietuva?
Vilis Normanas
Dabartinė Lietuvos situacija labai primena stebuklines pasakas. Vienas po kito vyksta protu sunkiai paaiškinami įvykiai. Nors bandoma juos pateikti kuo objektyviau ir logiškiau, rasti priežastis ir bandyti nuspėti pasekmes, tačiau net patiems ryžtingiausiems baigiasi kantrybė matant, kaip byra visas pagrindinis šalies valdymo organas.
Prie politinių intrigų pripratę lietuviai, į juos žvelgiantys gana atsainiai, dabar sunkiai suvokia, kas vyksta, ir kraipydami galvas keikia visus, ką tik gali.
Situacija nebūtų tokia absurdiška ir graudžiai juokinga, jei atsirastų bent vienas žmogus, kuris iš tiesų suprastų, kas čia vyksta. Viktoro Uspaskicho skandalas dar būtų pusė bėdos, nes politikai niekada nebuvo moralioji visuomenės dalis, tačiau kaip smėlio piliai ėmus griūti Vyriausybei, pasireiškė pirmieji panikos požymiai, kurie dar labiau išaugo nelaimei ištikus abiturientus.
Premjeras, kaip tikras džentelmenas, pačiu tinkamiausiu laiku baigia politinę karjerą, o V.Uspaskichas atostogauja tėvynėje ir savo milijonus patiki pasaugoti Lietuvai. Būtų galima paprasčiausiai pasižiūrėti Dviračio šou ir iš visko pasijuokti, bet pamažu artėjama prie ribos, kai komedija virs tragedija.
Visi išvardyti dalykai kuo puikiausiai tinka stebuklinei pasakai: turime ir antagonistą, ir pseudoherojų, ir dovanotojus su gražiais vokeliais. Tačiau kokia gi stebuklinė pasaka be herojaus? Dažniausiai būtent jis imasi srėbti kažkieno privirtą košę tapdamas atsvara blogiui bei atrama gėriui, ir pasaka baigiasi laimingai. Tačiau šiame absurdo ir nejuokingo humoro spektaklyje niekas nenori prisiimti atsakomybės. Vargšai abiturientai, tapę kažkieno gerai organizuoto žaidimo dalimi, nežinojo, ko griebtis, ir iš paskutiniųjų stengėsi atkreipti dėmesį į savo skundus. Tačiau šuns balsas į dangų neina, o karavanas, net skalijant visai tautai, juda toliau, tik niekas nežino, kokią kryptį dabar jam parodys svetimšaliai varovai.
Pamažu brendant iš gilaus politinių žaidimų liūno, bandoma lopyti visas susidariusias skyles ir grąžinti šalį į normalią būseną, tačiau ir čia neapsieinama be intrigų, kaltinimų ir akivaizdaus politikų nenoro priimti sprendimus, palankius Lietuvai, o ne savo interesams.
Prezidento inspiruotas dviejų didžiausių politikos gigantų konservatorių ir socialdemokratų bandymas suvienyti savo jėgas patyrė visišką fiasko. Ir vieni, ir kiti negailėjo kritikos oponentams, tačiau nieko naudinga nenuveikė.
Prezidentas Valdas Adamkus Seimui į Premjero postą pasiūlė Zigmantą Balčytį. Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius jau pareiškė nepritariąs šiam valstybės vadovo sprendimui ir skeptiškai įvertino politinės stagnacijos ir tęstinumo idėją, pabrėždamas, kad konservatoriai siūlo permainų ir proveržio kelią.
Toks politikų susiskaldymas ir nesutarimas, be abejo, turės daug neigiamų pasekmių, kurios ne tik smukdo šalies įvaizdį pasaulyje, bet ir mažina paprastų piliečių pasitikėjimą valdančiaisiais asmenimis.
Renkant naująjį Premjerą, kaip dažnai nutinka Lietuvoje, išlenda praeities šmėklos, įkyriai persekiojančios ir Z.Balčytį. V.Adamkus jau pareiškė, kad svarbiausiu prioritetu renkant Premjerą taps aukšta kvalifikacija ir praeitis be nuodėmių šleifo. Tačiau paties Prezidento pasiūlytas politikas jau dabar turi gintis nuo įvairiausių klausimų, tiesiogiai sietinų su ne itin skaidriais praeities sandoriais.
Ieškant atramos, kuri sustiprintų ir padėtų atsitiesti valstybei, pirmu smuiku griežia Prezidentas, tačiau jo sprendimais neretai yra abejojama ir jiems nepritariama, tai taip pat rodo, kad valdantysis aparatas stringa ir nesugeba surasti kompromisų net pačiais esmingiausiais klausimais.
Kiekviena partija galvoja tik apie savo interesus, o formuojant naują Vyriausybę griebiamasi bet kokių priemonių bandant surasti pagalbos. Nekreipiamas joks dėmesys į politines pažiūras ar siekius. Kyla klausimas: ko verta bus taip sudaryta Vyriausybė? Ne vienas apžvalgininkas pastebėjo, kad politiniame pasaulyje karaliauja draugų grupelės, lemiančios svarbiausius sprendimus. Lietuvai bet kuriuo atveju reikia naujų vėjų, naujų, nesusitepusių politikų, tačiau panašu, kad tokios tendencijos vertinamos kur kas skeptiškiau už buvusios politikos tąsą. Tik kur tai gali atverti ir kiek dar kartų Vyriausybė nesugebės išsilaikyti visą kadenciją?
Akivaizdu, kad būsimasis ministrų kabinetas nebus formuojamas, pasitelkiant naujus žmones. Z.Balčytis atvirai sakė, kad būsimoje Vyriausybėje taip pat išvysime Darbo partijos atstovų. Kaip vienas argumentų, kodėl susikompromitavusios partijos politikai ir toliau liks valdžioje patirtis. Šiuo atveju nelabai aišku, apie kokią patirtį kalbama. Jei tai, kas dabar vyksta, suvokiama kaip puikus vidinis šalies procesas, tada, be abejo, patirtis pravers.
Taigi net pasikeitus Vyriausybei, mes iš principo turėsime tą pačią panelę, tik su kita suknele. Ar nereikėtų Prezidentui imtis ryžtingesnių veiksmų ir, užuot skatinus tąsą, reformuoti paralyžiuotą valdymo organą?
Kaip ir kiekvienam krizės ištiktam žmogui, taip ir valstybei, dabar reikia ramsčio, padedančio atsilaikyti nuo įnirtingų mėginimų galutinai ją sužlugdyti. Mes įstojome į NATO, Europos Sąjungą, tačiau visi demokratijos daigeliai, vos pradėję kaltis po ilgos komunizmo žiemos, gali būti greitai sutrypti, parsiduodant tiems politikams, kurie daugiau moka.
Kiekvienas karas ir mūšis turi savo didvyrį, kaip kiekviena tauta vadą. Lietuvoje jau seniai vadovauja ne tie, kurie laimėjo rinkimus, bet tie, kurie juos finansavo. Panašu, kad šį kartą investicijos ne visai atsipirko, bet kas žino, kaip visa tai baigsis prasidėjus naujam, ramsčių ieškojimo vajui.
Sunku prognozuoti, kas bus tas ramstis, kurį visu svoriu užgrius Lietuvą ištikusios bėdos. Tik stiprus ir morališkai tvirtas asmuo gali imtis ryžtingų ir naudingų veiksmų, o pasiuntinukai tik pastumia nuo bedugnės krašto.
© 2006 XXI amžius
|