Atnaujintas 2006 birželio 21 d.
Nr.47
(1447)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lietuvis amžinojo įšalo žemėje

Stasys GENTVILAS,

LKRS narys

Kretingos apskrityje, Endriejavo valsčiuje, Antkopčio kaime, Klemensas ir Pranciška Razučiai išaugino septynis vaikus – penkis sūnus ir dvi dukras. Iš jų dar dabar Jadvyga gyvena Gargžduose, o Petras – Čikagoje (JAV), dirbęs gydytoju Vokietijoje ir Amerikoje.

Sūnaus Stasio (g. 1910 m.) žmona Emilija su mažais vaikais 1948 m. gegužės 22 d. buvo ištremta į Sibirą. Stasys mirė 2002 metais, sulaukęs 93 metų.

Šis rašinys – apie Klemensą Razutį (g. 1916 m.), žuvusį amžinojo įšalo žemėje.

Kelias į gyvenimą

Kadangi Razučių šeimoje augo būrys vaikų ir ne visiems užteko darbo pas tėvus, todėl Klemensas ir brolis Stasys turėjo išeiti tarnauti pas ūkininkus. Būdamas pažangus ir veržlus jaunuolis, dalyvavo Lietuvos pavasarininkų organizacijoje. Kiek susitaupęs pinigų, mokėsi siuvėjo amato pas geriausią Endriejavo siuvėją Jurgutį. Išmokęs amato, pradėjo savarankiškai dirbti siuvėju Gargžduose.

Pašauktas į kariuomenę, tarnavo Klaipėdoje, čia baigė ir mokomąją puskarininkių mokyklą. Vokiečiams okupavus Klaipėdą, kartu su pulku persikėlė į Plungę, kur Klemensas ir toliau tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1940 metais, tarnaudamas šeštame pėstininkų pulke, 3-iojoje kuopoje Plungėje, sutikau ir K.Razutį, tada jau liktinį puskarininkį, kuris dirbo 2-osios kuopos sandėlio vedėju.

1940 metais raudonajai armijai okupavus Lietuvą, Klemensas skaudžiai išgyveno, kad okupantai be jokio pasipriešinimo ir kovų okupavo Lietuvą, kad taip lengvai Lietuva prarado savo valstybingumą.

1943 metais vokiečiai išsiaiškino, kad K.Razutis slaptai dirbo Lietuvos naudai, todėl buvo suimtas ir išsiųstas į Rytų frontą. Ten, kaip vermachto karys, kovojo prie Leningrado, kur vyko kruvinos žūtbūtinės kovos. Buvo sunkiai sužeistas, po kelių mėnesių gydymosi ligoninėje, vėl buvo išsiųstas į frontą.

Kada vokiečiai gaivališkai traukėsi nuo sovietų armijos, Klemensas kovėsi Latvijoje, Kuršo žemėje. Nors vokiečiai jau buvo kapituliavę, tačiau baltiečiai, tarp jų ir Klemensas, laikėsi tvirtai prieš sovietų kariuomenę.

Pasibaigus karui ir sovietų armijai paėmus kovojusius prieš Sovietų Sąjungą į nelaisvę, belaisvius išvežė į Vorkutos lagerius. Tarp belaisvių buvo ir K.Razutis...

Kartu kalėjo Norilske

1999 m. lapkričio 22-oji, sekmadienis – Kristaus Karaliaus šventė. Tą dieną Klaipėdos rajono Gargždų bažnyčioje Votyvos metu gražiai paminėtos politinio kalinio K.Razučio 45-osios tragiškos žūties metinės amžinojo įšalo žemėje.

Žūties metinių minėjimo pamaldoms vadovavo specialiai iš Plungės atvykęs politinis kalinys kunigas Petras Našlėnas (jau miręs). Pamaldų metu prisiminėme šviesaus atminimo Klemenso gerus darbus, jo dvasinį taurumą, širdies gerumą, didžiulę meilę tėvų žemei ir Lietuvai, kur dėl Tėvynės laisvės, vos tik sulaukęs 37-erių metų, pačiame jėgų žydėjime, žuvo.

Kun. P.Našlėnas kalbėjo apie K.Razučio auką ir žūtį amžinojo įšalo Norilsko žemėje. Su Klemensu jam teko dirbti vienoje šachtoje ir jie buvę geri draugai. Ganytojas prisiminė, kaip jis mylėjo Lietuvą, gimtinės klonius, kaip ilgėjosi savųjų.

K.Razutis šachtoje dirbo anglies gręžėju. Griuvus didžiuliam luitui, 1953 m. gruodžio 23 d., prieš pat Kalėdų šventes, Klemensas žuvo vietoje. „Aš dar šiltą jo kūną išnešiau ant rankų iš šachtos. Ir šiandien Klemensas guli amžinojo ledo įšale, o kur jo kapas ir kūnas, niekas nežinome“, – sakė kun. P.Našlėnas.

Man buvo labai skaudu, netekus savo gero, nuoširdaus draugo ir bičiulio Klemenso. Tačiau buvo sunku rašyti Klemenso sesutei Jadvygai laišką į Lietuvą ir pranešti, kad jos brolis žuvo. Tuo skaudžiausia, kad vos prieš metus kitoje lagerio šachtoje buvo žuvęs jos pusbrolis Kazimieras.

Kun. P.Našlėnas sakė: „Vorkutos, Karagandos ir Norilsko šachtose mudu su Klemensu, kiti lietuviai prikasėme tiek anglies, kad užtektų visai Lietuvos egzistencijai“. Verta pamąstyti, kokius didžiulius ir sunkius darbus atliko lietuviai ir kiti baltiečiai.

Man pačiam jaunystės metais teko bendrauti su Klemensu. Jis man buvo draugiškumo, nuoširdumo, meilės tėvų žemei ir tarnavimo Lietuvai pavyzdys. Būdamas paprastas, taktiškas, kartu linksmo, švelnaus būdo ir geros širdies jaunuolis, niekada nestokojo draugų. Jam nebaisūs buvo bet kokie sunkumai ar kas nors neįveikiama. Pasitikėdamas savimi, žmonių darbais ir užmojais, labai tikėjo Lietuvos ateitimi.

Net ir Rytų fronte, belaisvių stovykloje, Vorkutos ir Norilsko lageriuose niekas nepalaužė jo tikėjimo, meilės Lietuvai ir tikėjimo jos ateitimi.

 

Iš kartu su K.Razučiu kalėjusio kun. Mykolo Buožiaus laiško iš tremties jo seseriai

Brangi sesute,

...Jūs gal nusistebėsite, iš rankraščio pažinę, kad šis laiškutis nuo Jums nepažįstamo žmogau. Taip jau aplinkybės liepia daryti. (...)

Jūs supraskite mane, kaip man sunku ir skaudu iš pirmo karto prakalbėti į Jus tokiais liūdnais posmais. Bet vardan lietuviško, krikščioniško draugiškumo pareigos aš tai darau.

Mūsų keletas susitarėme kartu valgyti Kūčių vakarienę ir su ilgesiu pagiedoti per šventas Kalėdas. Tiesa, Kūčias valgėme, bet mums visiems brangų džiaugsmą šventėmis pakeitė liūdesys. Per mano aukotas šv. Mišias mes visi meldėmės už Jums ypatingai brangų, o mums nepaprastai gerą ir malonų žmogų, draugą ir prietelį Jūsų Klemensą. Jo jau tarp mūsų nebebuvo. 1953 m. gruodžio 23 d., apie pusę dvyliktos valandos, staiga jį pasišaukė dangaus ir žemės Valdovas pas save. Jis mirė netikėtai. Lietuviškos likimo draugo rankos Jam užmerkė akis ir nuplovė jo kūną. Taip Jis atsisveikino su mumis visais...

Brangioji, mes visi tikintys žmonės. Tikime į Dievą, į amžiną gyvenimą, į prisikėlimą. Ir šiuo atveju mes tikime, kad Klemensas jeigu ir mirė, tai jis neprapuolė nežinioje, neišnyko be ženklo, jog žmogumi buvo. Ne. Jis tik persikėlė į dangišką rūmą, į gyvųjų šalį, nuėjo pas tėvus, kur niekas jau niekados daugiau nebemiršta. Jie ilsisi ramybėje pas Dievą... Jūs, brangūs Klemenso giminės, artimieji, o ypač mieloji Motinėlė, išgyvenate didelį skausmą. Bet neverkite ir neraudokite, tartum gyvenantieji be šviesios vilties, vilties ir tikėjimo į amžinąjį gyvenimą. Suprantama, jūsų širdgėla ir sopulys širdį spaudžia, ir nesulaikyti byrančių ašarų. Bet mus visus beliūstančius tenuramina ir paguodžia Dievas Tėvas, kuris valdo gyvenimą ir mirtį, žmones ir daiktus. Tebūna Jo valia. Jis mūsų prisikėlimas ir gyvenimas. Ir kas tiki į Jį, tas gyvas per amžius. Taip ir Klemensas – jis yra gyvas pas Dievą ir ilsisi ramybėje. Tiesa, veltui laukti jo grįžtančio tėviškės laukų takeliais aplankyti tėvų namų. Bet juk į pilį tą, kurioje dabar jis yra, bendrais keliais visi mes keliaujame ir kartą pateksime. Ir nepaisant, kad ir kokie skaudūs išgyvenimai žeistų širdį, turėkime viltį pasimatyti Amžinojo Tėvo buveinėje.

Turiu Jums pasakyti, kad a.a. Klemenso asmenyje lietuviams, o ypač Jums, yra kuo pasididžiuoti. Klemensas tai buvo žmogus, kuris savo širdies gerumu džiugino visus. Tai tauraus žmogaus pavyzdys. Savo asmeniniu pavyzdžiu jis atliko savo pareigą. Krikščioniškas draugiškumas, būdo tiesumas, nepalenkiamas ištikimumas sąžinei – tai jo garbės vainikas. Jo meilė tiesai, laisvei ir žmoniškumui ir priešinimasis melui, prievartai ir gyvuliškumui sudarė jam daug skaudžių išgyvenimų, bet už tai jis išliko garbingu vyru. Jo tėviškės namai, didžiuokitės juo! Palaiminti tiesieji, nes jų darbai seka juos!

Jei Jūs norėtumėte parašyti laiškutį, prašau rašyti tuo pačiu adresu, kaip rašydavote a.a. Klemensui. Už jo vėlę šv. Mišias aukojau pirmą Kalėdų dieną. Padarėme, kas galima mūsų sąlygomis.

Prašau priimti gilios ir nuoširdžios užuojautos pareiškimą nuo manęs ir visų mūsų, čia esančių. Jei Dievas duos kada galimybės, pasistengsime Jus aplankyti.

Likite tvirti dvasia ir visus šiame pavojų kelyje telydi Dievo nuostabi kelionė.

1953 m. sausio 3 d.

Su gilia pagarba kunigas Mykolas Buožius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija