Atnaujintas 2006 birželio 23 d.
Nr.48
(1448)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kas ką „išdūrė“?

Petras KATINAS

Dar tik savaitgalį atvykęs atsipūsti į Nidą socdemų lyderis Algirdas Brazauskas buvo puikiausios nuotaikos ir tryško optimizmu. Pirmiausia jis pareiškė esąs visiškai tikras, kad Vyriausybei vadovaus tik jo partiečiai, nes visi geriausi ir reikalus išmanantys žmonės yra susibūrę vien tiktai jo partijoje. Tad buvusio Premjero pasirinktas įpėdinis Zigmantas Balčytis yra pats tinkamiausias, nes yra geriausiai pasirengęs iš visų, o Vyriausybei vadovauti gali tiktai kompetentingas asmuo. Toksai, kaip jis pats. Tiesa, A.Brazauskas samprotavo, kad partinė priklausomybė tėra tiktai nesvarbus vadovavimo Vyriausybei dalykas, nes svarbiausia yra reikalų išmanymas. Dar priminė, kas atsitikdavo praeityje, kai ministrų kabinetai griūdavo po trijų keturių mėnesių, nes premjerai būdavo nevykę neišmanėliai. „Esu garantuotas, kad viskas bus gerai, nes tikiu, kad dirbsime pagal socialdemokratų programą“, – sakė ekspremjeras. Optimizmu tryško ir dar vienas socdemų veikėjas, frakcijos seniūnas Juozas Olekas, pareiškęs neabejojantis, jog parlamentarai pritars Z.Balčyčio kandidatūrai į Premjero postą. Kažkodėl J.Olekas sakė tikįs, kad Z.Balčytį palaikys ir „darbiečiai“, nors pats kandidatas į Premjerus dar likus dienai iki balsavimo Seime pareiškė, kad „darbiečių“ ministrų jo vadovaujamoje Vyriausybėje nebus. Bet J.Olekas išmąstė kitaip, teigdamas, jog ir tarp „darbiečių“ yra žmonių, kuriems Lietuvos reikalai ir interesai svarbesni už partinius. Galima būtų paklausti bičiulio J.Oleko, kur jis matė tokį „darbietį“, kuriam Lietuva rūpėtų. Tai paaiškėjo per praėjusį sekmadienį vykusį „darbiečių“ ir socdemų „viršūnių“ susitikimą, po kurio laikinoji V.Uspaskicho įpėdinė L. Graužinienė išdėstė, jog partija mainais už paramą Z.Balčyčiui reikalavo kažkokios tarppartinės sutarties tarp „darbiečių“ ir socdemų bei garantijų, kad socdemų formuojamoje Vyriausybėje nebūtų nė kvapo V.Muntiano atskalūnų „pilietininkų“. Ir be L.Graužinienės ultimatumų bei mįslingų užuominų buvo beveik aišku, kad A.Brazausko ir Z.Balčyčio korta bus mušta. Ir kas svarbiausia, kaip dabar aiškėja, apie tai žinojo ir pats vyriausiasis sodemų derybininkas G.Kirkilas, bet, anot kai kurių sodemų parlamentarų, neinformavo apie tai savo partijos frakcijos. Tačiau negi ta frakcija negirdėjo, kokius pareiškimus skelbė „darbiečių“ vadukai? Likus iki balsavimo Seime kelioms valandoms, „darbiečių“ vicepirmininkas Antanas Bosas socdemų pareiškimą atsisakant įsileisti į Vyriausybę jų ministrus pavadino „nelogišku“ ir leido aiškiai suprasti, kad tiktai nuo „darbiečių“ priklauso A.Brazausko įpėdinio likimas.

Taigi, atvirai balsuojant, už Z.Balčyčio kandidatūrą balsavo 52 parlamentarai, 48 buvo prieš ir 32 susilaikė. Beje, tai pirmas kartas po nepriklausomybės atkūrimo, kai buvo nepatvirtinta teikiama naujojo ministrų kabineto vadovo kandidatūra. Bet svarbiausia, turbūt irgi pirmą kartą smogtas toks smūgis „nepaskandinamam kreiseriui“ A.Brazauskui, o kartu ir jo partijai. Vos ne apsiašaroję nuo nesėkmės partijos bičiuliai guodė pralaimėjusį kandidatą sakydami, jog gyvenimas nuo tokio smūgio dar nepasibaigė.

Užtat prasidėjo gana retas reiškinys monolitinėje socdemų frakcijoje – bruzdesys ieškant kaltų, kodėl taip atsitiko. Pirmiausia pats Z.Balčytis užsiminė apie priešlaikinių Seimo rinkimų galimybę. O vienas iš socdemų seimūnų, nelabai mėgstamas A.Brazausko aplinkoje, Algimantas Salamakinas pareiškė, kad būtina pakeisti socdemų derybininkus tariantis dėl naujojo Vyriausybės vadovo kandidatūros. Visų pirma, anot A.Salamakino, turi būti pakeisti socdemų derybininkai G.Kirkilas ir J.Bernatonis, kurie, vykstant deryboms dėl „vaivorykštės“ su Tėvynės sąjunga ir su kitomis partijomis, pirmiausia galvojo vien tiktai apie savo kėdes, o ne valstybės reikalus. Negi tik dabar tai pastebėta? Juk, vos atsistatydinus A.Brazauskui, ne kas kitas, o G.Kirkilas pareiškė, jog blogas tas kareivis, kuris nesvajoja tapti generolu. Tai buvo aiški užuomina apie savo asmenį.

Tad kas gi toliau? Prezidentas per dvi savaites turi apsispręsti dėl naujo Premjero kandidatūros. Būdamas Turkijoje valstybės vadovas neatskleidė, ką siūlys. V.Adamkus tik pažymėjo, kad nepalaikąs pirmalaikių Seimo rinkimų idėjos. Todėl valdžios kuluaruose vėl imta kalbėti apie plačią dešiniųjų ir kairiųjų koaliciją. Tai tik vienas iš variantų. A.Brazauskas, aišku, nė už ką nesutiks, kad jo nekenčiami konservatoriai dalytųsi jo palikimą. Kalbama, kad gali būti pasiūlytos G.Kirkilo ir buvusio finansų ministro A.Butkevičiaus kandidatūros. Pastarojo kandidatūrą neva paremtų ir Tėvynės sąjunga bei liberalai. Dėl kitų sąjungininkų – K.Prunskienės „valstiečių“ ir V.Muntiano „pilietininkų“, kaip ir liberalcentristų – problemų nebus. Kaip lieps, taip ir balsuos. Jeigu būtų atnaujintos derybos su Tėvynės sąjunga dėl „vaivorykštės“, tai socdemams noromis ir nenoromis reikės pasinaudoti partijos bičiulio A.Salamakino pasiūlymu ir keisti derybininkus. Pirmiausia G.Kirkilą su J.Bernatoniu. Tėvynės sąjungos lyderis A.Kubilius aiškiai pasakė, kad sodemai derybose iš anksto buvo nusprendę „tempti“ laiką ir dėl nieko nesusitarti. A.Kubilius ironiškai priminė, jog tose derybose jis „išėjo trumpą aukštosios partinės mokyklos kursą“.

Nežinia, ar, patyrę skaudų pralaimėjimą ne tiek dėl dešiniosios opozicijos, bet dėl partnerių „darbiečių“ kaltės, socdemų agitatoriai ir propagandininkai vėl maišys su žemėmis Tėvynės sąjungą kaip didžiausią priešą. Kažkada A.Brazauskas, kalbėdamas apie tokius dalykus, pavartojo žodį „išdūrė“. O juk „išdūrė“ tie patys, su kuriais buvo sukirtę rankomis, kaip pasidalyti valdžią.

Tiesa, buvusiam Premjerui nepavykus perduoti valdžios sosto savo pasirinktam įpėdiniui, matyt, kaip kompensaciją, ne tik moralinę, bet ir materialinę, pasiūlė Prezidentūra. Nuspręsta nupirkti pensininkui Nr. 1 naują prabangų limuziną, kainuojantį beveik 300 tūkst. litų. Kažin ar dar yra kur nors demokratiniame pasaulyje toks dalykas, kai mokesčių mokėtojai perka milijonieriui tokią karališką dovaną?

Seimui šią vasarą teks tikriausiai dar kartą pratęsti savo pavasario sesiją, kuri ir taip buvo pratęsta iki liepos 5 dienos. Dabar viskas vėl prasidės iš naujo. Galimos pačios neįtikinamiausios variacijos. J.Olekas jau vėl užsiminė, kad galės susitarti ir su „apsivaliusiais darbiečiais“ , nes esą prokurorai nepareiškė jokių įtarimų Darbo partijai kaip juridiniam asmeniui. Tad dar nežinia, kiek užsitęs laikinųjų ministrų vadovavimas, o kovos įkarštis tarp politikų prasidėjo iš naujo. Gaila, kad tose žūtbūtinėse peštynėse į šalį nustumiami svarbūs valstybės reikalai. Bet kam dabar jie rūpi, nors iš tribūnų tie patys peštukai, netgi „darbiečiai“ su paksininkais, mušasi į krūtinę, teigdami esantys valstybininkai. Vienas labiausiai apie savo valstybingumą šaukiančių J.Olekas pateikė savąją versiją, kodėl nebuvo pritarta A.Brazausko įpėdinio kandidatūrai. Pasak jo, jeigu būtų buvę balsuojama slaptai, ko visomis išgalėmis siekė socdemai, rezultatai būtų buvę visai kitokie. Esą ne tik „darbiečiai“, bet ir dalis konservatorių būtų balsavę už Z.Balčytį. Įdomu, kokių dar atradimų išgirsime. Žmonės pavargo nuo laikinumo ir neveiksnios valdžios. Juk kas gi gali tvirtinti, kad laikinieji ministrai ir jų aparatas, atsidūrę toje laikinumo būsenoje, ką nors dirba valstybės labui. Teisus buvo vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų Jonas Kronkaitis, pažymėjęs, jog mūsų piliečiai neįvertino, kad visa mūsų valstybės biurokratinė sistema yra komunistinės nesąmonės paveldas. Ir kol nenusimesime to paveldo nuo savo kupros, niekas nesikeis. Pagauti už rankos įvairaus rango sukčiai ir korupcionieriai išeidinės iš teismo salių aukštai pakeltomis galvomis. Nors, kaip teigė generolas J.Kronkaitis, „A.Brazausko era baigėsi, V.Uspaskicho ir jo partijos žvaigždė blėsta, sovietinė nomenklatūra iš esmės lieka mažai pakeista“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija