Pirmasis puslapis
Darbai
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

O tempora, o mores!

Dar vaikas būdamas, Prienų bažnyčioje mačiau neįprastą, iki širdies gelmių sujaudinusį vaizdą: jaunuolis, suklupęs prie didžiojo altoriaus meldėsi, akis įbedęs į Švč. Marijos statulą. Lengva pasakyti: meldėsi. Jis tiesiog visas skendėjo gilioje maldos ekstazėje. Sakau nė kiek neperdėdamas, nepagražindamas: mane pakerėjo šio jauno maldininko išvaizda. Akys buvo gilios gilios, rankų delnai sulipę kilo aukštyn, o iš lūpų tarytum nuostabi dvasinė atgaiva liejosi maldos žodžiai.

Esame Viešpaties vaikai

Praėjo vienas gražiausių metų mėnesių – gegužė, gamtos atgimimo metas. Man jis dar ypač gražus savo gegužinėmis pamaldomis. Švč. Mergelės Marijos litanija, kitos giesmės primena vaikystės laikus, kai kaime buvo giedama ne vien gegužinė litanija, bet ir birželio mėnesį – Švč. Jėzaus Širdies litanija. Gera žinoti, kad ši tradicija gyvuoja ir dabar. Bet ne visur.

Viską atidaviau kitiems

Bažnyčia mus moko nukęsti nuoskaudas, atleisti, piktą darantį sudrausti.

Iš praeities iškyla skaudūs prisiminimai. Savo vaikus vesdavau į bažnyčią. Jie klūpėjo sudėję rankutes, ir dėl to mane teisė ir smerkė valdžia, bet aš sakiau: „Smeikit man šautuvą į krūtinę – vedžiau vaikus į bažnyčią ir vesiu“. Man vis tiek uždėjo baudą, kurios nesutikau mokėti, tuomet atskaitė iš pensijos.

Ko gailimės ir ko nevertiname?

Šiais laikais spaudos reikšmė yra didelė, o kaip mes ją vertiname? Ji tarsi druska daug ką nuo sugedimo apsaugo. Daugelis „Katalikų pasaulį“ vertino, o jo jau nebematome. Dėl brangumo jis daug kam buvo neprieinamas. „XXI amžių“ irgi mažiau skaitome negu rajonų laikraščius. Jis irgi yra brangokas. Daug kur bažnyčiose platinamas, bet nedaug kas jį skaito. Daugeliui jis atrodo neįdomus, nes yra lengvesnio turinio laikraščių. Svarbiausia, kad „XXI amžių“ mažai kas paremia, nes net ir katalikams jis atrodo „davatkiškas“.

Tradicija nelygu tradicijai

„Įpratimas – antras prigimimas“, – sakydavo mano mama. Tai tartum antra prigimtis. Jis kaip įgūdis žmogui palengvina atlikti kasdienius darbus, eiti toliau jau pramintu taku, judėti viena kryptimi ir padeda neužmiršti savo pareigų. Įpratimas yra geras dalykas, naudingas įgūdis atlikti gerus darbus. Tačiau jis yra apsunkinantis ir stabdys, kai gyvenime reikia keisti kryptį, imtis reformų, atsinaujinti arba atgailauti. Jis apsunkina, trukdo, kai norima keisti tradicinius, bet pasenusius ir netinkamus dalykus, kai imamasi juos keisti geresniais, prasmingesniais.

Pavojaus skelbti dar nereikia

Perskaičius „XXI amžiuje“ (Nr. 42), skyrelyje „Lietuvių spaudos puslapiuose“, Almos Stasiulevičiūtės straipsnį „Tas Pirmųjų komunijų bedieviškumas“, apėmė gana prieštaringos mintys.

Kad Kristui giedotų visa Lietuva

Apie naują muzikinį sąjūdį neseniai buvo pranešta per „Marijos radiją“, apie jį buvo rašyta „XXI amžiuje“ (2006 04 14 mons. Kazimieras Senkus „Kultūringai švęsti bažnyčios liturgiją“; prof. Giedrius Kuprevičius „Padeda suvokti liturginių giesmių prasmę“). Abiejuose straipsniuose rašoma, kad bažnyčiose reikia įvesti bendruomeninį giedojimą. Jo svarbiausias autorius, iniciatorius – mons. K.Senkus.

Neleiskite blogiui užvaldyti pasaulio

Gal Holivudas nieko bloga negalvojo statydamas filmą „Da Vinčio kodas“? Kaip greitai plinta blogis. Ko norėti – XXI amžius, aukščiausias išsivystymo lygis. Mes dar tik lipame duobėn, o ten – Vakarai, ten jau dugnas pasiektas. Kur nuveda persisotinimas viskuo! Net komunistiniais laikais niekas nedrįso taip įžeidinėti tikinčiųjų, visos Bažnyčios. Toks šmeižtas! Atsirado kažkoks D.Braunas iš tos apsirijusios visuomenės, kuri skelbia demokratiją pasauliui (bet žudo žmones Irake).

Ar verta kritika dėl kritikos?

Neseniai A.Navickas svarstė apie Tėvynės sąjungos pirmininką Andrių Kubilių („Atodangos“, „XXI amžiaus“ priedas, 2006 05 26, Nr.5). Noriu paprieštarauti kai kurioms mintims. Manau, kad straipsnio autorius nelabai aiškiai suvokia objektyvią tiesą, o jo paties peršama tiesa yra labai subjektyvi.

Klausimai

Yra nepatenkintų Nepriklausoma Lietuva, iškovota laisve, kad nėra tvarkos, greitai negerėja gyvenimas. Taip yra todėl, nes mus ir Nepriklausomoje Lietuvoje valdo tie patys, kurie valdė sovietų okupacijos metais, trėmė, kalino, žudė laisvės kovotojus. Jiems nelengva Nepriklausomybę remti, jie dirba senais metodais, nenori, kad būtų šiandien geriau, daro netvarką, priima tokius įstatymus, kurie tik jiems tinka, todėl nebaudžiami vienas kitą remia, gina.

Šventės – išeiginės, išeiginės...

Buvau dar tik paauglė, bet gerai prisimenu, kaip kaimo vakarėlyje kolchozų kūrimo metu išgėrę bernai uždainuodavo: „Kad ir taip būt, kad vis taip būt, kad visos dienos „šventos“ būt, kad viena diena dirbama ir ta pati nugeriama...“ Vyriausias jų įkandin paklausė: „O ką gertum, gal rasalą nuo burokų?..“

Nelinksmi šeimos vaizdeliai

Mūsų reikalavimai kitiems kartais būna tokie dideli, keisti ir nežmoniški, kad norime matyt aplinkinius tarsi užprogramuotus pagal save. Kitaip sakant, kad jie šoktų pagal mūsų dūdelę. Tai ryšku ir šeimoje.

Lietuvą sutinkam Palangoj...

Pastatytas 1906-1913 metais, o 1993-iaisiais atstatytas „Laiminantis Kristus“ (skulpt. S.Žirgulis) seniai tapo vienu iš Palangos simbolių

Nenurimsta, niekaip nenurimsta
Amžina Gyvenimo banga,
Tarsi paukštė danguje mintis užgimsta,
Švelniai ją sutinka Palanga.

Čia likimai, tartum jūros vilnys,
Amžių aitros, pykčiai iš seniai,
Susitaikymai ir norai kilnūs,
ykį buvus – grįši būtinai

Parymot ant švento Jūros tilto,
Kur pradžia gražutės Lietuvos,
Kur ramina Baltija ir šildo
Kur nerūpi, kas ką pagalvos...

...ir ne tik Lietuvą sutinkame Palangoje, kuri šiemet kurortinę vasarą pradėjo jau gegužės 12-14 dienomis, ir dėl to nesigaili: kuo daugiau vasarotojų, svetelių, tuo sotesnė palangiškių žiema, nes juk smėlynuose, priejūriuose menkos galimybės auginti javus, verstis žemdirbyste ar pramone, todėl jau pusantro šimtmečio į „Palangą – svieto pabaigą“ visi traukia sveikatintis, nusiraminti, pasisemti jėgų, kurių labai reikia mūsų lietuviškojo eurogyvenimo peripetijose.