Atnaujintas 2006 birželio 23 d.
Nr.48
(1448)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Viską atidaviau kitiems

Bažnyčia mus moko nukęsti nuoskaudas, atleisti, piktą darantį sudrausti.

Iš praeities iškyla skaudūs prisiminimai. Savo vaikus vesdavau į bažnyčią. Jie klūpėjo sudėję rankutes, ir dėl to mane teisė ir smerkė valdžia, bet aš sakiau: „Smeikit man šautuvą į krūtinę – vedžiau vaikus į bažnyčią ir vesiu“. Man vis tiek uždėjo baudą, kurios nesutikau mokėti, tuomet atskaitė iš pensijos.

Sovietiniais laikais širdyje visada tikėjau, kad sugrįš nepriklausomybė. 1990 m. vasario 16 d. pirmoji Kazliškyje iškėliau lietuvišką vėliavą. Kaip Dievas davė – nieko man nepadarė, nors iškart atvažiavo apylinkės pirmininkė su milicija.

Didžiausia nuoskauda yra padaryta bendrovės, kuri man, daugiavaikei motinai (palikusi vaikus eidavau dirbti įvairius darbus kolūkyje, vėliau – bendrovėje), keturiolika metų neužpajamavo pajų, o vyrui – dvidešimt metų. Bendrovė pajus užskaitė tik už penkiolika darbo metų, nors „Sodra“ man moka pensiją už dvidešimt devynerius metus, atidirbus vienoje darbovietėje. Nors vyras mirė jau atgavus nepriklausomybę, nė vienas pajus nebuvo įskaitytas, tačiau kiti gavo jau tais pačiais metais. Po didelės skriaudos tapau ubage – neturiu net kuo gabalėlio žemės apsidirbti. Jei būčiau norėjusi surasti teisybę, būčiau netekusi pastogės.

Teisėju pripažįstu tik vieną Dievą. Kaip kunigas Alfonsas Lipniūnas, viską atidaviau kitiems ir nieko nepasilikau sau — nėra didesnės meilės, kaip viską atiduoti kitiems. Išvargusi vargus šiame pasaulyje, trokštu amžinos laimės.

Vanda Barkauskienė

Kazliškis, Rokiškio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija