Atnaujintas 2006 birželio 28 d.
Nr.49
(1449)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Antrasis malaišiečių suvažiavimas

Vytautas BAGDONAS

Iš Malaišių (Anykščių r.) kilusi ir nuolatos savo tėviškę aplankanti, Kaune gyvenanti Religijos studijų kolegijos dėstytoja socialinių mokslų daktarė Rimantė Matlašaitienė vėl sukvietė draugėn visus malaišiečius. Pernai dr. R.Matlašaitienės iniciatyva gegužę įvyko pirmasis malaišiečių sambūris. Iš įvairių šalies vietovių sugrįžę kraštiečiai ir vietiniai gyventojai nusprendė į savo suvažiavimus rinktis kasmet paskutinįjį gegužės šeštadienį. Taigi šiųmetinis Vaižganto kraštiečių sambūris gegužės 27-ąją buvo jau antrasis.

Tradiciškai renginys prasidėjo Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, kur šv. Mišias už malaišiečius aukojo parapijos klebonas kun. Rimantas Kaunietis. Iš Svėdasų visi pasuko į gilia senove dvelkiantį Malaišių sodžių, pasivaikščiojo etnografinio kaimo „ūlyčia“, prisiminė čia gyvenusius žmones, pagerbė Vaižganto atminimą prie jo biusto, stovinčio Tumų sodybos vietoje po išlakiais medžiais. Čia ilgiau neužsibūta, nes laukė Svėdasų krašto muziejus, populiariai vadinamas Vaižganto muziejumi, Kunigiškių II kaime. Muziejus jau devyniolika metų veikia restauruotame buvusios Kunigiškių pradžios mokyklos pastate, statytame dar carizmo laikais. Čia atkurta senoji mokykla, įrengtos ekspozicijos, skirtos Vaižgantui bei kitiems Svėdasų krašto šviesuoliams. Rašytojui, visuomenės veikėjui kan. J.Tumui-Vaižgantui muziejuje, žinoma, skirta itin daug dėmesio. Juk būtent šioje mokykloje jis su pagyrimu per dvi žiemas užbaigė keturias klases, o vėliau, jau būdamas žinomas dvasininkas ir rašytojas, savąją mokyklą globojo, šelpė vargingiau gyvenančius mokinius. Vietiniams žmonėms pageidaujant ir Vaižgantui sutikus, Kunigiškių pradžios mokykla buvo pavadinta jo vardu.

Vyresniosios kartos malaišiečiai tuoj pat sėdo į muziejuje pastatytus senus mokyklinius suolus ir pradėjo dalytis prisiminimais: kas, kur ir su kuo sėdėjo, kokie mokytojai juos mokė. O jaunesnieji, kuriems toje mokykloje jau nebeteko mokytis, skubėjo savo tėvus ir senelius įamžinti fotojuostose. Pasidžiaugę, kad muziejuje deramai išsaugota krašto istorija, tinkamai pagerbiami žymūs kraštiečiai, apžiūrėję čia sukauptus eksponatus, malaišiečiai pritarė savo kaimynų kunigiškiečių iniciatyvai muziejaus patalpose rinktis į gegužines pamaldas. Melstis, garbinti Švč. M.Mariją Kunigiškių II kaimo gyventojai šią gegužę rinkdavosi būtent į tą klasę, kur kažkada mokėsi Tumų Juozukas. Muziejaus rengėjai virš mokyklinės lentos pakabino didžiulę medinę Kristaus kančią, kurią sovietmečiu išsaugojo, o vėliau muziejui dovanojo buvęs šios mokyklos mokinys, dabar jau šviesaus atminimo Aloyzas Kovas.

Iš muziejaus kraštiečiai pasuko į Kunigiškių kaimo kapines, kur aplankė ne tik artimųjų, pažįstamų kapus, bet ir parymojo prie Lietuvos partizanų, kritusių nelygioje kovoje su raudonarmiečiais, enkavėdistais ir stribais, kapų bei jiems skirto originalaus paminklo, sukurto jau Amžinybėn išėjusio vietinio architekto Broniaus Kazlausko...

O paskui – vėl Malaišiai, vėl gimtinė. Čia dar ilgokai bendrauta, šnekučiuotasi. Būta ir svečių. Pabendrauti su malaišiečiais šio senovinio kaimo prieglobstyje panoro ir Svėdasų parapijos klebonas kun. R.Kaunietis, atvyko Kaune veikiančio Vaižganto muziejaus direktorius, poetas ir žurnalistas Alfas Pakėnas, beje, renkantis ir atskira knyga rengiantis išleisti prisiminimus apie Vaižgantą. Domėjosi Malaišiais ir malaišiečių reikalais į svečius atvykęs architektas paminklotyrininkas Jonas Lukšė, kaip ir visuomet, atskubėjo susitikti su malaišiečiais jų netolimas kaimynas – iš Vaitkūnų kaimo kilęs Lietuvos žemės ūkio universiteto docentas, technikos mokslų daktaras Gvidas Kazlauskas.

Tarp daugelio kitų klausimų, malaišiečiams ramybės nedavė etnografinio kaimo likimas. „Ūlyčioje“, dar menančioje Vaižganto pėdsakus, telikę tik du garbaus amžiaus gyventojai, dauguma XIX a. pradžioje ir viduryje statytų trobų stūkso tuščios, niokojamos darganų ir piktavalių žmonių. Malaišiečius bei kitus geros valios žmones jaudina tai, jog Vaižganto gimtinės nebėra valstybės saugomų paminklų sąraše. Tiesiog paradoksas: sovietmečiu, kai katalikų bažnyčios buvo uždaromos, kai buvo negerbiamas kunigų atminimas, rašytojo kan. J.Tumo-Vaižganto gimtinė buvo pripažinta valstybės saugomu paminklu, o keletas sodybų Malaišių kaime buvo paskelbtos valstybės saugomais liaudies architektūros paminklais. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, klasiko, kanauninko gimtajam sodžiui, beje, gausiai lankomam ekskursijų, valstybės saugomų objektų sąrašuose nebeliko vietos... O juk ši vietovė – viena seniausių Lietuvoje, menanti dar karaliaus Mindaugo laikus. Bet Vaižganto kūrybos gerbėjai, jo puoselėtų tikslų sekėjai neketina sėdėti sudėję rankas. Rimtiems darbams nusiteikę neseniai įkurto ir oficialiai įregistruoto vaižgantiečių klubo „Pragiedrulys“ nariai. Jiems jau pasisekė gauti finansavimą už keletą parengtų ir Anykščių rajono savivaldybei pateiktų projektų, klubą sutiko paremti aukomis ir kai kurie geranoriškai nusiteikę mūsų tautiečiai bei lietuviai išeiviai. Netrukus bus pradėta atnaujinti Svėdasų krašto muziejaus ekspozicija, pasirodys lankstinukas „Vaižganto gimtieji Malaišiai“, bus pradėtas leisti neperiodinis leidinys ir t.t. Malaišietė dr. R.Matlašaitienė buria kraštiečius ir ketina įkurti Malaišiečių tėviškėnų draugiją.

Beje, susirinkę į antrąjį savo suvažiavimą kraštiečiai buvo maloniai nustebinti, išvydę šalia vienos trobos naujai atsiradusį užrašą: „Šiame name lankydavosi Juozas Tumas-Vaižgantas“. Tuo pasirūpino Utenoje gyvenantis, vis atvykstantis į gimtuosius Malaišius Vytautas Nakutis – Vaižganto vyriausiosios sesers Marijonos Nakutienės vaikaitis. Savo viešnagės Malaišiuose metu Vaižgantas visuomet užsukdavo pas savo sesers Marijonos sūnaus Juozo ir Marcelės Nakučių šeimą. Tiek savo vaikams, tiek atvykusiems į Malaišius ekskursantams J. ir M.Nakučiai pasakodavo apie tuos susitikimus, rodydavo Vaižganto nuotraukas, kai kuriuos jo asmeninius daiktus...

Nebėra jau gyvų nei Vaižganto sesers sūnaus Juozo, nei jo žmonos Marcelės, paliko gimtuosius namus ir jų vaikai, taip pat jau garbaus amžiaus. Tačiau uteniškis V.Nakutis ir kiti gimtosios sodybos paveldėtojai norėjo įamžinti savo giminaičio Vaižganto ir kitų artimųjų atminimą, tad ant to nedidelio namuko ir atsirado užrašas. Kas žino – gal ateityje ta troba taps privačiu muziejumi ir nors retkarčiais atvers duris lankytojams.

Anykščių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija