| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Panevėžio vyskupijoje Kupiškio dekanate Mokėkime melstis ir mokėkime žaisti
Palėvenė. Važiuodamas plentu nuo Panevėžio pro Subačių Kupiškio link, ties Noriūnais, kairėje pamatai Lėvens upės šlaite tarp klevų kylantį vienuolyno bažnyčios bokštą. Baltas, grakštus, žėrintis skaistumu traukia keleivio akį ir širdį. Palėvenė Ukmergės pavieto teismo aktuose minima jau nuo 1620 metų. Ukmergės žemės teisėjas Mykolas Počebutas savo žemėje, dešiniajame Lėvens krante, pastatė dviejų aukštų pastatą, bažnyčią su triaukščiu bokštu ir įsteigė dominikonų vienuolyną. Donacijos akte 1676 m. gegužės 29 d. parašyta: Jei kas iš mano palikuonių šį mano raštą menkintų ar mažintų... tebūna prakeiktas Dievo bažnyčioje ir tasai teturi Judošiaus dalį... Kiekvieną šauksiu baisiąjin Dievo teisman! (B. Kviklys. Mūsų Lietuva. t. 2, V., 1991, p. 632). Įdomi informacija iš vyskupo M.Valančiaus laiško: Vienoj kelionėj, 1858 metais, apturėjęs įkvėpimą Dvasios Švenčiausio, idant pasakinėčiau blaivystę, pradėjau skelbti tą dorybę ir pats pirmas kelias dešimti žmonių įrašiau Palėvenėje į knygas. Paskiau drauge su kunigėliais savo apskelbiau ją po visą vyskupystę (Petras Puzaras. Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinė veikla. Vilnius, 1992, p. 218). Deja, kitais metais Utenos dekanas kun. Stulginskis pranešė vyskupui M.Valančiui, kad prie Palėvenės vienuolyno ėmė veikti smuklė. Vyskupas užsirūstino, įsakė smuklę uždaryti ir dar būtinai nuo rudens prie vienuolyno atidaryti pradinę mokyklą ir kad jam nuolat būtų pranešama apie mokyklos padėtį, mokinių skaičių ir priežiūrą. 200 metų veikė sunkus Počebuto užkeikimas, kol po 1863 metų sukilimo rusų caro įsaku 1865 metais vienuolynas buvo išdraskytas ir uždarytas. Sovietinės okupacijos metais vienuolynas buvo paverstas kolūkio sandėliais, apleistas ir išniekintas. Dabar šv. Domininko ir šv. Jono titulo bažnyčia beveik visai restauruota. Kai kurie vienuolyno pastatai užkonservuoti ar atstatyti. Bet svarbiausia, kad kasmet per Šv. Jono atlaidus čia rengiama tarptautinė sakralinės muzikos ir teatro šventė. Atlaiduose ir daugelyje renginių dalyvauja Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Šiais metais taip jau sutapo, kad vyskupas tuo metu su visais Lietuvos vyskupais buvo išvykęs į Vatikaną oficialaus vizito Ad Limina Apostolorum, tad jam atstovavo Kupiškio dekanas Panevėžio kapitulos kanauninkas V.Rabašauskas ir būrys kunigų poetų R.Pukenis, A.Kanapka, E.Rinkevičius, pranciškonas brolis B.Belickas. Atidengiant skulptorių J. Šmigelskio ir jo mokinio R. Vizbaro ąžuolinį koplytstulpį, skirtą Palėvenės miestelio 420 metų sukakčiai paminėti, dalyvavo ir šventinimo apeigas atliko vienas vyriausių ir garbingiausių mūsų krašto dominikonų, vienuolis tėvas Jonas-Domininkas Grigaitis ir jaunas, šaunus pamokslininkas dominikonas tėvas Pijus-Virginijus Eglinas. Dviejų dienų atlaidai vyko trijose vietose bažnyčioje, vienuolyno kiemuose ir vienuolyno klojime. Restauruota mūrinio klojimo salė nesutalpino visų norinčių pasižiūrėti vaidinimų gerų įvairaus žanro ir apimties vaidinimų, nuo literatūrinės kompozicijos apie Didžiųjų živatas, kur Vaižganto ir M.Valančiaus tekstais kultūros dialogą palaikė aktoriai F. Jakšys ir P. Bielskis iki Jelgavos (Latvija) operetės A. Alonanso Kubilius ir Kubilienė (rež. L. Nefiodova). Taip pat vaidino Šakių nepriklausomas teatras, Kelmės mažasis teatras (R.Kaškauskas Mirusi šokėja, rež. A.Armonas), Rokiškio teatras (J.Marcinkevičius Erelnyčia, rež. J.Buziliauskas), Vilniaus Senjorų teatras (J.Petrulis Pirmasis prizas, rež. F. Jakšys), Pasvalio muziejaus teatras (S.Kertauskienė Saulėgrąžos rasa, rež. G.Kutkauskas), Vilniaus Ramūno ateljė teatras (M.Duras. Meilės negali prisiminti, rež. R.Abukevičius). Geriausiai ir laiką, ir vietą, ir tikslą, ko gero, atitiko vilniškių Pirmasis prizas. Vieno veiksmo žaismė apie parodon iš visos Lietuvos suvažiavusius žirgų augintojus, liaudies meistrus, audėjas ir mezgėjas. Koks meistras negiria savo darbo? Visi kaunasi už pirmąjį prizą. Vertinga ir įdomu, kad kiekvienas kalba savo tarme žemaitis, mažlietuvis, aukštaitis, dzūkas. Palėveniškiams, žinoma, mieliausia širdžiai kupiškėnų tarmė. Bet smagiai sutiko ir žemaičius ar joniškėnus. Žaismingos situacijos, ryškūs tipažai, o jau kalbėjimas, lalėjimas kaip muzika. Ir pabaiga laiminga visi gavo pirmus prizus: kas už žirgą trakėną ar žemaituką, kas už lovatieses, už rankšluosčius ar už nėrinius... Žaismė yra žaismė. Ir gražu, ir linksma, ir labai prasminga. Tokio džiaugsmo ir gražumo seniai, o gal ir niekada dar nebūta. Kaip sakoma, tiko ir prie tunciaus, ir prie rožunčiaus. Su atida ir susijaudinimu žmonės klausė Vaižganto ir M.Valančiaus tekstų jų kentėjimas ir jų išmintis dar tebegyvena mūsų sąmonėje. Ir Saulėgrąžos rasa naktyje, vienuolyno kieme, prie tikrų akmenų sanvartos, poetiškai derino mūsų senųjų sodybų namų epą. Didieji Šv. Jono atlaidai prasidėjo iškilminga procesija apie bažnytėlę varpų skambesys, baldakimai, apeiginės vėliavos, išpuoštos mergaitės ir žolelių barstymas, po monstranciją nešančiųjų kojomis, varpelių tilindžiavimas, smilkalai... Giedojo Vilniaus Arkikatedros jaunimo choras (vad. V.Savickaitė). Pilnas šventorius žmonių ir plačiai nuaidinti giesmė Viešpatie Dieve. Šv. Mišias aukojo Naujamiesčio klebonas kun. Algirdas Dauknys. Po sumos choras tęsė koncertą bažnyčioje, ir tarp giesmių kaip brangakmeniai žėrėjo B.Braždžionio, V. Mačernio, J.Aisčio, A.Puišytės aukštosios akimirkos, kurias skaitė aktorė V.Kochanskytė. Kažin ar dominikonų laikais Palėvenė yra mačiusi tokį gražumą? O kur dar Panevėžio garso pučiamųjų instrumentų orkestro, Rokiškio folkloro ansamblio Gestauta, Subačiaus gitaristų koncertai? A.Ramanauskienės ir A.Petrulienės parodos? Atskirą poezijos ir muzikos programą atliko solistė R. Preikšaitė, pianistė R. Blaškytė ir skaitovai V. Kochanskytė bei P. Venclovas. Šventę užbaigė šokių kolektyvai iš Latvijos ir Lenkijos. Vyskupas Jonas Kauneckas rašo, kad sakralinės dramos ir muzikos šventė Sielos ilgesys Palėvenėje tai gyventojų vienybės ir kultūrinio bendradarbiavimo akimirkos. Čia vyksta susikalbėjimas. Kas nori meldžiasi, kas nori gieda ar žaidžia. Visiems gerai. Įspūdingiausia ir gražiausia, kad viso to didžiulio renginio pradžia ir pabaiga yra vienas žmogus Kupiškio kultūros centro režisierė Nijolė Ratkienė. Žinoma, jai priklauso tik pradžia idėja ir organizacija. Vienas tokių dalykų nepadarysi. Prie to projekto prisijungia ir Kupiškio rajono meras Leonas Apšėga, ir Kupiškio dekanas kan. V.Rabašauskas, ir Kupiškio kultūros centro direktorius Rapolas Lukoševičius su savo žmonėmis. Paramą ir pritarimą rodo Kupiškio rinkti Seimo nariai. Palėvenės renginys gali būti pavyzdžiu visai Lietuvai, kaip užmirštą, apleistą mūsų kultūros objektą reikia prikelti šiai dienai, padaryti funkcionalų ir dvasingą. Dr. Petras BIELSKIS Vinco DIČKAUS nuotraukos
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |