Siurrealistinė kasdienybė
Petras KATINAS
Socdemams paskelbus, kad jie būsimuoju 14-osios Lietuvos Respublikos Vyriausybės Premjeru pasirinko vyriausiuoju partijos ideologu vadinamą Gediminą Kirkilą, pasigirdo balsų, jog tas, nepaisydamas savo partinės priklausomybės ir solidaus nomenklatūrinio stažo, visgi gerokai skiriasi nuo savo partijos vado ir gelbėtojo Nr.1. Esą yra diplomatiškas, neatsisako netgi tartis su liaudies priešais konservatoriais, nėra toks arogantiškas, pagaliau nenupirko savo žmonai jokio Draugystės viešbučio ar kažko panašaus. Be to, aiškinama, jog ir tarp komunistų kartais pasitaiko žmonių, kuriems tautos ir valstybės interesai kur kas svarbesni nei aklas paklusnumas Maskvai ar savo kišenių prikimšimas. Tokie buvo 1956 metų Vengrijos revoliucijos komunistų veikėjas Imrė Nadis, 1968 metais Čekoslovakijoje Aleksandras Dubčekas...
Ką gi, kiekvienas galvoja, kaip kas išmano arba kaip norėtų matyti. Deja, nei okupacijos metais, nei jau laisvoje Lietuvoje tarp mūsų nomenklatūrininkų lietuviškų nadžių ar dubčekų neatsirado. Ir vargu ar atsiras. Nors pats G.Kirkilas savo ar kitų apgaulei siūlo socialdemokratų pirmininku ateityje rinkti ne nomenklatūrininką, t.y. nomenklatūrinę partiją nori paslėpti po moderniu socialdemokratu. Tik kaip tada suprasti kitokio ekskomunisto reformatoriškumą? Kaip apsikaišymą kitomis plunksnomis?
Tiesa, tam tikrų vilčių G.Kirkilas teikia, bent jau sprendžiant iš jo pareiškimo, jog, tapęs Premjeru, prisiimsiąs atsakomybę už savo ministrų kabineto narių veiklą. Tai rodo, kad jis bent jau žodžiais nesutinka su savo partijos boso nuolat skelbtu principu, kad tas už viską neatsako, tuo labiau už savo ministrus. Mat viską, pasak ekspremjero A.Brazausko, turi spręsti teismas. O visos šnekos apie moralę, politinę atsakomybę tėra visokių moralistų sorosininkų išsigalvojimai. Visai nesvarbu, jog, Vyriausybės galvai paskelbus nuostatą už nieką neatsakyti, normalios demokratinės šalies premjeras būtų išlėkęs iš savo kėdės jau kitą dieną. Jį būtų išvertusi pati valdančioji partija, nes toks partijos vadovo pareiškimas būtų peilis į nugarą bet kokiai normaliai partijai. Paskutinis pavyzdys buvęs Vokietijos kancleris G.Šrioderis, kuris po Vokietijos Bundestago (parlamento) paskutiniųjų rinkimų nedrįso sudaryti koalicijos su Rytų Vokietijos komunistais, dabar pasivadinusiais Demokratinio socializmo partija. Mat netgi didis Maskvos bičiulis ir V.Putino gerbėjas suvokė, kad tai labai pakenktų Vokietijos socialdemokratų partijai. Tuo tarpu A.Brazauskas, žadėjęs neparduoti dūšios V.Uspaskichui ir jo nuvorišams, pasibaigus rinkimams bemat pamiršo savo pažadą ir sukirto rankomis su rusų oligarchu. Pagaliau ir dabartinis G.Kirkilo flirtas su darbiečiais ar paksininkais labai primena jo pirmtako elgesį. Nieko nepadarysi: visos nomenklatūrinės-oligarchinės grupuotės ir klanai, ypač pajutę grobį, nesilaiko jokių deklaruojamų principų ar pažadų.
Žinoma, tai neturi nieko bendra su Rusija ir kitomis posovietinėmis šalimis, kuriose nomenklatūra valdo pagal senas tradicijas bei įpročius. Ir tokie kaip A.Brazauskas, J.Bernatonis, darbietis J.Jagminas bei kiti, kurių visų nesuminėsi, tokio darbo stiliaus niekada neatsisakys. Tuo labiau kad didžioji visuomenės dalis be galo apsnūdusi ir pasyvi. Visiems leista suprasti, kad visas teises nomenklatūrininkų valdomoje Lietuvoje turi tiktai valdininkai. Visiems kitiems, bent jau daugumai, palikta viena teisė dirbti iki devinto prakaito ir gyventi dėl vartojimo krepšelio. Naiviai atrodo piketuotojai su plakatėliais prie valdžios įstaigų, merijų, Aukščiausiojo Teismo, bandantys ieškoti teisybės. Valdžiai paprasčiausiai nusispjaut į tokius piketuotojus. Nes paprasti žmonės jiems tiktai megztosios beretės, o jie visi užsiėmę mėgstamiausiu darbu: savo neliečiamumo užtikrinimu, turto, postų dalybomis ir savų žmonių sodinimu į pelningas vietas. Kita vertus, ko gi jiems bijoti? Argi Lietuvoje yra, pavyzdžiui, profsąjungų, kurios išvestų į gatves dešimtis tūkstančių žmonių kaip Prancūzijoje? Žinoma, yra vadinamųjų profsąjungų, kurių vadovais pasiskelbė tokie veikėjai kaip A.Sysas, A.Balsienė, parodija. Kaip ir sovietmečiu, šie profsąjungiečiai tik pokomunistinės valdžios pastumdėliai. Arba pešasi dėl paveldėto turto. Pagaliau ar iš tiesų yra nepriklausomų teismų, kurie nepabijotų patraukti atsakomybėn apsivogusius ir korumpuotus aukščiausio rango pareigūnus? Be to, kas gi tie liaudies atstovai Seime? Ir kokie gi buvo naivūs tie žmonės, kurie per praėjusius rinkimus balsavo už darbiečius, valstiečius, paksininkus bei visas tas nomenklatūros sukurtas kišenines partijas! Gaila ir Prezidento, kuris kalba apie moralios politikos būtinybę, bet nei iš valdininkų, nei iš teisėjų nepareikalauja griežtos atsakomybės. Biurokratai įžūlėja tiesiog akyse. Tai jiems Lietuvoje sudarytos visiško palankumo ir absoliučios neatsakomybės sąlygos, biurokratinės demokratijos sistema visiškai sukurta ir puikiai funkcionuoja, kaip ir korupcija, kyšiai, kurie jau tapo beveik įteisinti. (Beje, tuoj pat po išrinkimo premjeras G.Kirkilas iškart pažadėjo toliau rūpintis mūsų demokratijos plėtra. Įdomu, kam ta plėtra bus naudinga?) Todėl naiviai ir juokingai skamba nesibaigiančios kalbos, jog jei ne šiandien, tai rytoj Seimas priims politikų elgesio moralės kodeksą ar kažką panašaus. Vien tai, kad ir tam popieriui, jeigu jis bus paskelbtas, priešinasi valdančiųjų partijų atstovai, labai daug ką pasako. Valdančioji nomenklatūra bijo net popierinių kodeksų.
Todėl norėtųsi priminti, ką neseniai rašė populiarus Rusijoje rašytojas satyrikas Viktoras Kokliuškinas, paskelbęs instrukciją Kaip nebeimti kyšių ir kaip išvengti įsigalėjusio kyšininkavimo. Tokios instrukcijos pirmajame skyriuje, anot rašytojo, turi būti šios nuostatos. Pirmasis punktas. Jeigu jums siūlo kyšį, o jūs jo nepaėmėte, juk niekas nesužinos, kad esate sąžiningas žmogus; todėl kai tik jums pasiūlys kyšį, jūs turite bemat išbėgti iš savo kabineto ir šaukti visiems girdint: Man pasiūlė kyšį, o aš jo nepaėmiau! Antrasis punktas. Jeigu jūs išbėgote iš kabineto taip šaukdamas, aplinkiniai gali pagalvoti, kad jūs kyšio nepaėmėte ne todėl, kad esate sąžiningas, o todėl, kad jums mažai davė. Todėl jūs privalote iš anksto pasirūpinti pažyma iš mokesčių inspekcijos, kad jūsų pajamos gana kuklios. Trečias punktas. Jeigu jūs išbėgote iš kabineto su jau minėtu šūkiu ir su mokesčių inspekcijos pažyma, tai aplinkiniai pirmiausia pagalvos, kad esate pamišėlis. Todėl jums reikia iš anksto pasirūpinti pažyma iš psichiatrijos ligoninės. Ketvirtas punktas. Jeigu jūs ateisite pas psichiatrą prašyti tokios pažymos ir paaiškinsite, kodėl jums jos prireikė, tai jūs iškart būsite pasiųstas į durnyną mažiausiai trims mėnesiams. Per tuos tris mėnesius jūs tikrai neimsite jokių kyšių ir todėl galite save visiškai teisėtai laikyti sąžiningu valdininku...
Įdomi instrukcija, nieko nepasakysi. Puikiai atspindinti realią situaciją ne tiek Rusijoje, bet ir Lietuvoje. O kol dalijamasi kėdėmis ir portfeliais, visiems turi būti aišku, kodėl socdemai siekia ne tik Premjero posto, bet ir turėti daugumą ministrų kabinete. Juk, kad ir kaip kalbėtume, ateina didžiuliai pinigai iš ES fondų. Tokie pinigai, kokių dar nebuvo. Todėl negali būti ir kalbos, kad jie būtų atiduoti kam nors kitam, o ne saviems. Naujosios koalicijos partneriai, aišku, gaus otkatą, bet tuo ir turės pasitenkinti. O liaudžiai nuo liepos pirmosios numestas kaulelis. Linksminkitės ir džiaukitės!
Taigi nuo liepos 1 dienos sumažintas pajamų mokestis 6 procentais. Per visas žiniasklaidas nomenklatūrinės partijos atstovai ir laikinasis Premjeras triumfuoja apie neregėtai išaugsiančią gyventojų perkamąją galią, seka pasakėles apie tai, kad, pavyzdžiui, per mėnesį sutaupęs po 100 litų žmogus iš gatvės per 5-6 metus sutaupys milžinišką sumą 6 tūkst. litų! Tik nieko nesakoma, kad valdininkų ir naujųjų turtuolių algos per mėnesį pasiekė po keliasdešimt tūkstančių. Kita vertus, iš to pajamų mokesčio tariamo sumažinimo išloš tik daugiausia užsidirbantys. Nes žmogus, uždirbantis 600 litų, papildomai gaus 18,6 Lt, o 5000 Lt 282,6 Lt ir t.t. Tas pats bus ir su išpūstu pensijų padidinimu. Varganam pensininkui tai nieko nepakeis, nes nuo liepos 1-osios brangsta dujos ir šiluma, jau nekalbant apie maisto produktus.
Žinoma, rudenį ar po Naujųjų metų, artėjant savivaldybių rinkimams, be abejonės, nuo nomenklatūrinio stalo bus numestas dar koks nors apgraužtas kaulelis. Iš aukščiausių valdžios kabinetų vėl pasigirs kalbos apie rūpestį liaudimi, ministerijų klerkai ir spaudos atstovai šauks apie neregėtą valdančiųjų dosnumą. Ir tik nedaug kam ateis į galvą, jog šalis nebegali toliau gyventi padalyta į činovnikų Liudviko XIV stiliaus Versalį ir tuos, kuriuos nuolat traiško saiką praradusių valdininkų buldozeris.
© 2006 XXI amžius
|