|
Kad
daugiau žmonių susidomėtų tikėjimu
 |
Iš kairės: Stačiatikių ir katalikų
kunigai tėvas Nestoras ir Egidijus
Zulcas šalia Telšių Katedros
jaunimo choro ir Mažeikių
stačiatikių bažnyčios giesmininkų
|
Praeitų metų lapkritį baigėme paskutinę programos
Atgaivink pakopą. Mūsų dvasia buvo pilna troškimo veikti, stiprinti
savąjį tikėjimą, kalbėti apie jį kitiems.
Telšiuose jau penkerius metus veikia Trečiojo
amžiaus universitetas (TAU). Tai nuostabus būdas bendrauti, burtis
bendrai veiklai vyresniojo amžiaus, bet širdimi visada jauniems
bendraminčiams, nerimstantiems, trokštantiems vis ką nors nauja
sužinoti, patirti. Jau ketverius metus gyvuoja ir Religijos studijų
fakultetas. Gyvos atmintyje pirmųjų studijų metų kun. Renaldo Reivyčio
paskaitos apie Senąjį Testamentą, neužmirštamos dvejus metus trukusios
kelionės su prel. Steponu Vytautu Brazdeikiu į dvasinio pasaulio
gelmes.
|
|
Pėdsakas
ištirps tik aušroje
Vienatvėj skausmo naktys klaikios: taip stinga
oro ir vilties, ir šilumos gerų akių.
Ir vėl kovoju su skausmu viena.
Pamėkliška šviesa. Dangaus aukštybę debesys juodi
apniaukia. Išblyškus mėnesio skiedrelė į patį kraštą irias. O ten
jau verda kunkuliuoja debesų juodi vulkanai. Grėsminga praraja šviesos
kruopelės tyko. Kraupus tamsybės metas!
|
|
Dvasios
išsekimas
Mūsų valdžiukė visai kaip anuometinis Kremliaus
senanamis: sukempėję seniai nagais ir dantimis įsikibę sostų.
O jaunieji miestų valdininkėliai burmistrai, kaldami sostinės
kūnan plastmasinius kerepėtus, kaip kokius šašus, naikina miesto
paveldą, istoriją, tikrumą ir dvasią. Jaunasis Izaokas, net istorikams
nespėjus žvilgtelėti, negrįžtamai, barbariškai sukniso visą Vilniaus
požeminį klodą su jo didinga praeitimi ir neįmintomis mįslėmis.
Visas senamiesčio požemis virs vientisu garažu. Tada nuėjo dar toliau:
viduržiemį įniko griauti žmonių (o gal čigonai, romai net ne žmonės?)
lūšneles. (Anuomet, išgriovusiems kryžius ir paminklus, jei ne jiems
patiems, tai anūkams gyvenimai nenusisekė daug tokių nutikimų
girdėti ligi šiol. O naujų laikų niekdariai ar nesibijo Dangaus
rykštės? Išmesti žmones žiemą ant sniego oi, ne bet kuris bedvasis
ryžtųsi!)
|
|
Verta
pamąstyti
Būdamas Vorkutos lageryje Nr. 9 Rudnik, aš daugiausia
gyvenau 36-ame barake. Mūsų, lietuvių, buvo net aštuoni. Tai evangelikų
kunigas Jurgis Gavėnas, katalikų kunigas Kazimieras Vaičionis, Algirdas
Liulevičius, Andrioniškio vargonininkas Jonas Kepalas, aš, Antanas
Šimėnas, jauniausias iš visų, Vladas Kuzma, buvęs Šturmo partizanas,
Povilas Žąsinas, buvęs partizanų ryšininkas nuo Rubikių ežero, ir
aštuntasis įdomi asmenybė, vadinamas trimis pavardėmis: Regimantas
Raselis, Pilipauskas, Troščenko.
|
|
Lemtinga
mūsų buvimui
Gerai, kad norime būti vis daugiau savarankiški.
Tai geri norai. Norėtume, kad būtų tikrai gera mums patiems ir
visiems, ir mes būtume, kas esame, ir pasaulis taptų toks, koks
turi būti. Tik geresnis savęs ir pasaulio suvokimas tegali mums
padėti gyventi savaip.
|
|