Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kad daugiau žmonių susidomėtų tikėjimu

Iš kairės: Stačiatikių ir katalikų kunigai tėvas Nestoras ir Egidijus Zulcas šalia Telšių Katedros jaunimo choro ir Mažeikių stačiatikių bažnyčios giesmininkų

Praeitų metų lapkritį baigėme paskutinę programos „Atgaivink“ pakopą. Mūsų dvasia buvo pilna troškimo veikti, stiprinti savąjį tikėjimą, kalbėti apie jį kitiems.

Telšiuose jau penkerius metus veikia Trečiojo amžiaus universitetas (TAU). Tai nuostabus būdas bendrauti, burtis bendrai veiklai vyresniojo amžiaus, bet širdimi visada jauniems bendraminčiams, nerimstantiems, trokštantiems vis ką nors nauja sužinoti, patirti. Jau ketverius metus gyvuoja ir Religijos studijų fakultetas. Gyvos atmintyje pirmųjų studijų metų kun. Renaldo Reivyčio paskaitos apie Senąjį Testamentą, neužmirštamos dvejus metus trukusios kelionės su prel. Steponu Vytautu Brazdeikiu į dvasinio pasaulio gelmes.

Pėdsakas ištirps tik aušroje

Vienatvėj skausmo naktys klaikios: taip stinga oro ir vilties, ir šilumos gerų akių.

Ir vėl kovoju su skausmu viena.

Pamėkliška šviesa. Dangaus aukštybę debesys juodi apniaukia. Išblyškus mėnesio skiedrelė į patį kraštą irias. O ten jau verda kunkuliuoja debesų juodi vulkanai. Grėsminga praraja šviesos kruopelės tyko. Kraupus tamsybės metas!

Dvasios išsekimas

Mūsų valdžiukė visai kaip anuometinis Kremliaus senanamis: sukempėję seniai nagais ir dantimis įsikibę „sostų“. O jaunieji miestų valdininkėliai – burmistrai, kaldami sostinės kūnan plastmasinius kerepėtus, kaip kokius šašus, naikina miesto paveldą, istoriją, tikrumą – ir dvasią. Jaunasis Izaokas, net istorikams nespėjus žvilgtelėti, negrįžtamai, barbariškai sukniso visą Vilniaus požeminį klodą su jo didinga praeitimi ir neįmintomis mįslėmis. Visas senamiesčio požemis virs vientisu garažu. Tada nuėjo dar toliau: viduržiemį įniko griauti žmonių (o gal čigonai, romai – net ne žmonės?) lūšneles. (Anuomet, išgriovusiems kryžius ir paminklus, jei ne jiems patiems, tai anūkams gyvenimai nenusisekė – daug tokių nutikimų girdėti ligi šiol. O naujų laikų niekdariai ar nesibijo Dangaus rykštės? Išmesti žmones žiemą ant sniego – oi, ne bet kuris bedvasis ryžtųsi!)

Verta pamąstyti

Būdamas Vorkutos lageryje Nr. 9 „Rudnik“, aš daugiausia gyvenau 36-ame barake. Mūsų, lietuvių, buvo net aštuoni. Tai evangelikų kunigas Jurgis Gavėnas, katalikų kunigas Kazimieras Vaičionis, Algirdas Liulevičius, Andrioniškio vargonininkas Jonas Kepalas, aš, Antanas Šimėnas, jauniausias iš visų, Vladas Kuzma, buvęs „Šturmo“ partizanas, Povilas Žąsinas, buvęs partizanų ryšininkas nuo Rubikių ežero, ir aštuntasis – „įdomi asmenybė“, vadinamas trimis pavardėmis: Regimantas Raselis, Pilipauskas, Troščenko.

Lemtinga mūsų buvimui

Gerai, kad norime būti vis daugiau savarankiški. Tai – geri norai. Norėtume, kad būtų tikrai gera mums patiems ir visiems, ir mes būtume, kas esame, ir pasaulis taptų toks, koks turi būti. Tik geresnis savęs ir pasaulio suvokimas tegali mums padėti gyventi savaip.