Atnaujintas 2006 liepos 7 d.
Nr.52
(1452)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Dvasios išsekimas

Mūsų valdžiukė visai kaip anuometinis Kremliaus senanamis: sukempėję seniai nagais ir dantimis įsikibę „sostų“. O jaunieji miestų valdininkėliai – burmistrai, kaldami sostinės kūnan plastmasinius kerepėtus, kaip kokius šašus, naikina miesto paveldą, istoriją, tikrumą – ir dvasią. Jaunasis Izaokas, net istorikams nespėjus žvilgtelėti, negrįžtamai, barbariškai sukniso visą Vilniaus požeminį klodą su jo didinga praeitimi ir neįmintomis mįslėmis. Visas senamiesčio požemis virs vientisu garažu. Tada nuėjo dar toliau: viduržiemį įniko griauti žmonių (o gal čigonai, romai – net ne žmonės?) lūšneles. (Anuomet, išgriovusiems kryžius ir paminklus, jei ne jiems patiems, tai anūkams gyvenimai nenusisekė – daug tokių nutikimų girdėti ligi šiol. O naujų laikų niekdariai ar nesibijo Dangaus rykštės? Išmesti žmones žiemą ant sniego – oi, ne bet kuris bedvasis ryžtųsi!)

Svajojo vilniečiai, kad Šnipiškės ir Žvėrynas bus nė pirštu nepaliesti, nekalbant apie išniekintą senamiestį, bus sutvarkytas gatvių grindinys ir mediniai namai. (Tašyti grindinio akmenys jau išvogti.) Norisi šaukti: gelbėkis, Vilniau, barbarų ordos užpuolė, nepaliko akmens ant akmens! Niekas jų nestabdo, niekas už plaukų negriebia. Bet reikėtų neužmiršti šitiems naujažmogiams, kad, tėvo švarku apsivilkus, vaikšto sūnaus garbė!

Atsimenu, viešėdama pas dukterėčią, gavusią butą Pašilaičiuose, dažnai matydavau, kaip ateina senas žmogus, pasiramsčiuodamas riesta lazda, palypėja ant kalniuko tarp niūrių blokinių barakų, pasideda lazdą, gulasi kryžiumi ir ilgai liūdi: čia būta jo sodybos. O dar anksčiau Lazdynuose (ten ir dvaro gražaus būta – likusios liepos, tuopos, maumedžiai) matydavau: ateina senutė apsigaubus skara, pasitiesia staldengtę po vieniša likusia žydinčia obelimi, atsiriekia duonos, paskui žegnojasi ir ilgai ilgai kalba rožinį, ant jo karoliukų suverdama savo vienišumą, liūdesį, netektį, prisiminimus, savo nuvaikščiotų takų ilgesį, savo sodo šlamesį – čia būta jos namų.

Savo tėtį verkiantį mačiau dukart: kai skrebai išplėšė bičių avilius, traiškydami per kruvinas jų rankas varvančius korius, o paskui juos padegė ir kai melioratoriai, versdami Lietuvą azijietiška stepe ir Kremliaus ganykla, vertė griovin jo skiepytą, puoselėtą didžiulį žydintį sodą su alyviniais, avietiniais ir antaniniais obuoliais. Ar ateis laikas, kai griaunančio, žudančio, niokojančio niekdario ranką sugniauš iš Dangaus nusileidusios replės?

Nuo amžių vandenys ir miškai buvo žmonių. Dabar mūsų ežerai aptverti ir aptupdyti skalikais. Gal ir tekančią upę tuoj nusavins? Neatsistebi tautiečių naivumu, bukumu: jiems traukia tiesiog iš kišenių, už jų pinigus juos pačius apibarsto ledais – ir jie balsuoja už kitataučius, mišrūnus ir buvusius uolius Lenino anūkus. Atrodo, lyg kas žmonėms užkalbėtą miglą užleido.

Nuostabiausi yra žydai: 50 metų jie buvo „frontininkai“, pogrindininkai, revoliucionieriai, galop – veteranai su medaliais. Dabar, tarsi jų praamžiui Juozapui išpranašavus ar susapnavus, – jie, net komjaunuoliais nė vienas nebuvęs, uoliai susėdo į pelningas kėdes kurti savo Jeruzalės Lietuvoje.

Nuostabus slėnis prie Dvarčionių jau užstatytas namais ir užverstas statybų atliekomis. Pilaitės miškelį tas pats Izaokas siekė paversti ponų pasilakstymo iš dyko buvimo vieta (golfo aikštynais). Kas sustabdys niekšybes? Pėsčiomis keliaudami po Prūsiją, rasdavome Pirmojo pasaulinio karo kapinių – vokiečių pagarbiai suguldyti abu priešai: vienoje kelio pusėje kaizerininkai, kitoje – caro pilkasermėgiai. Buvo taip suguldyti po mūšių. Rusų kapeliai aptvarkyti, kryžiai su trimis kryžmėmis mėlynai nudažyti, o vokiečių ne tik paminklėliai padraikai išvartyti, bet ir kapai išknaisioti… Ir pas mus visi vokiečių kapai su didingais paminklais išgriauti, išniekinti reformatų kapai (nors ten yra ir lietuvių palaidota).

Vilniuje, Pylimo gatvėje, pastatė statulas ant mielų kapelių, o ant evangelikų kapų – Santuokų namus. Tad ir skyrėsi ten „sutuokta“ kas trečia pora. Sudegė ir Profsąjungų rūmai: juk jie irgi stovi ant kapų. Labai nejauku būdavo dainuoti ar klausytis dainuojant tuose rūmuose. Prie Bonifratrų bažnyčios klojo vamzdžius. Padienis vaikinukas kasa, kasdamas išmeta su žemėmis tai raktikaulį, tai dilbio kaulą. „Ar matai, ką čia iškasei?“ – „Iš kur aš žinau – kažkokie kaulai, gal kieno apgraužti…“ Ilgai mėtėsi ant šaligatvio tie kauleliai, kurių nespėjo palaidoti gailestingosios vienuolės.

Akmenys. Juos kadaise mums atstūmė ledynai: didingus, tylius, nebylius. Senoliai kai kuriuos vadino Mokais, Valiuliais (dievuliais) – jie mokė žmones pasaulyje verstis, savo didingumu guosdami ir maldai kviesdami. Sutrupino, suklojo po plentais ir asfaltais – iširo, išsibarstė jų milijonus metų kaupta energija. Gražiai nutašytais, o ir netašytais buvo grįsti Vilnius ir miesteliai. Darda vežimai, šnekina akmenėlius, jie iš žirgo pasagėlių ugnelę išskelia – koks ramus pasikalbėjimas. Grindiniai užlieti asfaltu, tašyti akmenys nežinia kur iš Vilniaus išgabenti: rankomis tašyti, buvo sujungę savo ir prakaituoto akmentašio energiją – kaip gera būdavo po Vilnių klajoti, kai kiekviena kertelė alsavo Dievo ir žmogaus kūryba. Nebėr. Garuoja nugaron ir viršugalviu plastmasės tvaikas – ir džiūsta žmonių dvasia, kaip smalon įklimpusi muselė.

Dar sniegas lauke, o jau žiū – ganosi avelių pulkas po laukus, vejos ir lomelės žolele bežaliuojančios. Dzūkeliai voveraites krembliauja, o žaliuokių, sakosi, nė nenustoję rinkti, rauti nuo pat spalių mėnesio. Lazdynyne žibukai sužibavo, kaip vaikelių akelės. Ak, kažin, ar prieš gera. Viskas išdriko, viskas išklydo iš savo laiko – lūšys, briedžiai ir šernai po miestus klydinėja, kai miške dar nė dribsnelio sniego nepasnigę, ir badas gerklių jiems nedrasko. Rodos, turėtum džiūgauti, o gūdu širdyje: sudarkyta švenčiausia Kūrėjo kūrinių darna ir pastovumas. Kas amžiais negirdėta – įsikniso po jūros dugnu nepasotinamo degalų troškulio malšinti – ir sujudo, sudrebėjo žemė ramiausiam Dievo žemės kampelyje, kur nei taifūnų, nei krokodilų, nei potvynių nuo amžių nebuvo, kaip Dievo užantyje senolių gyventa.

Irena BRAŽĖNAITĖ

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija