|
Ką pasakytų Mao?
Petras KATINAS
Paskutiniaisiais metais visame pasaulyje labai daug kalbama apie Kinijos ekonominį stebuklą, dangoraižius`, didesnius nei Amerikoje, pagaliau Kinijos prekes, užplūdusias pasaulį. Vienas aukštas Kinijos komunistų partijos veikėjas neseniai pareiškė: Šiandien mes kopijuojame visą pasaulį, bet po dešimties metų pasaulis ims kopijuoti mus ir pats nepastebės, kaip taps Kinija. Nekalbant apie vis augančią komunistinės Kinijos ekonominę ir karinę galią, tokia kompartijos šulo prognozė gali išsipildyti. Štai neseniai grupė Rusijos žurnalistų lankėsi Kinijoje ir negalėjo atsistebėti, kaip dar prieš kokį dešimtmetį buvę skurdūs pasienio su Rusija kaimai, kurių gyventojai tenkindavosi ryžių saujele ir vandeniu, tapo miestais su šiuolaikiniais greitkeliais, prabangiais viešbučiais ir restoranais. Vienas toks buvęs skurdus kaimas Sunteiche, kuris tapo miestu vien todėl, kad ten plūsta iš Rusijos prekeiviai, vadinami čelnokais, kurie kasdien prisikemša didžiulius krepšius kiniškų drabužių ir kitų kiniškų prekių. Žinoma, su garsiausių pasaulio firmų etiketėmis. Bet svarbiausia, kad tame buvusiame kaime bemat įsikūrė daugybė vietinių siuvimo įmonių, kurios visa tai gamina ir parduoda rusų čelnokams.
Šiaurės Kinijoje kiekviename kaimo name yra siuvimo mašina. Metę visus darbus, kinų valstiečiai dirba tiktai Rusijos rinkai. Ir kinų pasienio kaimai virsta miestais iš dolerių, plaukiančių iš Rusijos prekeivių. Tuo tarpu Rusijos pasienio kaimai tapo lūšnynais, laukų niekas nedirba. Visi traukia į Kiniją prekių. Beje, kinų smulkiųjų verslininkų darbo sąlygos nepalyginti geresnės nei kaimyninės Rusijos. Pavyzdžiui, kinai turi mokėti otkatą vietinei mafijai tiktai po trejų metų nuo verslo pradžios. Kaip teisingai pastebėjo kinų reketininkai ir mafijozai, jie vadovaujasi taisykle: Kam kirpti avį, kuriai dar vilnos neišaugo?. Tačiau visiems puikiai žinoma, kad Rusijos ir kitų posovietinių šalių mafija bemat iš karto kerpa ne tik vilną, bet ima ir mėsą.
Kitas dalykas, daugelyje pasienio rajonų dar visai neseniai dauguma gyventojų kalbėjo tiktai mandžiūrų kalba, kurią dabar retai kur išgirsi. Mat Pekino valdžia surado puikų būdą, kaip atskiesti savo tautines mažumas, kad jos nesugalvotų pareikalauti savo teisių. Kinų komunistiniai funkcionieriai netgi moko Maskvą, kaip kovoti su separatistais. Žinote, kaip mes būtume susitvarkę su Džocharu Dudajevu, jeigu toks būtų atsiradęs Kinijoje? paklausė aukštas Charbino partinis funkcionierius Rusijos žurnalistų. Paprastai perkeltume į jo respubliką tris keturis milijonus kinų, ir po 30-40 metų problema savaime išnyktų.
Todėl Pekino valdžia puikiai panaudoja dešimtis ir šimtus milijonų kinų, kad išspręstų vadinamąsias separatistines etnines tendencijas. Pavyzdžiui, į laisvės siekusį Tibetą nuo 1959 metų atvyko tiek kinų, jog jie tapo dauguma Tibete. Tokia pat politika vykdoma Uigurų autonomijoje, kurioje dar iki šiol veikia musulmonų separatistai. Jeigu 1946 metais ten gyveno tik 10 proc. kinų, tai dabar daugiau kaip pusė. Neseniai Kinijos komunistų partija iškilmingai paskelbė apie pakraščių vystymo kursą. Taigi į tuos pakraščius netrukus vėl bus perkelta keli milijonai kinų darbininkų iš centrinės Kinijos, kurie čia ir pasiliks amžinai. Teko kalbėtis su vienu mūsų verslininku, gana dažnai besilankančiu Kinijoje. Jis, kaip ir daugelis, buvo priblokštas dangoraižių Kinijos miestuose, pirmiausia Šanchajuje. Puikiausi kelių aukštų keliai, oro uostai, geležinkelio stotys. Žmonių knibždėlyną primenančios Šanchajaus gatvės švyti daugybės parduotuvių vitrinomis, kurios užpildytos garsiausių pasaulyje firmų sportiniais drabužiais, krepšiais ir rankinėmis, televizoriais ir t.t. Ir visa tai puikiai atliktos tos produkcijos kopijos. Kairioji produkcija visiškai laisvai parduodama netgi didžiausiuose prekybos centruose. Tokios daugybės nukopijuotų gaminių, kurie gaminami tūkstančiuose dirbtuvėlių, nėra niekur kitur pasaulyje. Todėl, pavyzdžiui, galima suprasti Rusijos valdžios nepasitenkinimą, kodėl Kinija jau penkeri metai yra Pasaulio prekybos organizacijos nare, o Rusija nepriimama į šį prestižinį klubą. Daugiausia JAV pastangomis teigiant, kad Rusijos piratai kopijuoja amerikiečių intelektualinę nuosavybę kompiuterines programas. Tačiau kinai štampuoja tas pačias programas milžiniškais kiekiais. Patys amerikiečiai pripažįsta, jog bet kokį Holivudo filmą, vos pasirodžiusį ekranuose, jau po trijų dienų galima nusipirkti DVD už vieną dolerį...
Kaip dirba kinai, tai atskiras klausimas. Pasak vieno prancūzų žurnalisto, daugelyje Kinijos fabrikų ir gamyklų darbas primena katorgą. Daugybė darbininkų po 15 valandų triūsia prie staklių ir konvejerių.
Štai ką papasakojo žurnalistui vienos nedidukės įmonės savininkas Guidino mieste: Kas yra poilsis sekmadienį, aš seniai pamiršau. Pats neturėjau jokių atostogų jau penkerius metus. Tačiau jeigu mano darbuotojas pareikalaus atostogų, aš jį bemat atleisiu iš darbo. Sakysite, žiauru? Aš taip nemanau. Mes privalome labai daug dirbti, kad paverstume savo šalį turtingą ir laimingą. Kada tai atsitiks, aš leisiu sau pailsėti.
Turtingos ir laimingos Kinijos idėja apėmė didžiulę daugumą kinų. Ir tuos, kurie nešioja raudonus komunistų bilietus bei tiki į makesileninčžui (marksizmą-leninizmą), ir tuos, kurie mano, kad Kinija turi pasukti Vakarų demokratijos keliu. Kinai įsitikinę, jog atėjo metas pirmą kartą istorijoje užimti vietą tarp pasaulio lyderių. Šalis ištisus amžius gyveno izoliuotai, vėliau joje šeimininkavo Europos valstybės, o atėjus Mao Czedunui pusbadžiu gyvenantys kinai kūrė karinį komunizmą. Dabar gi visuotinis praturtėjimo troškulys apėmė visus ir laikomas normaliu reiškiniu netgi aršiausių komunistinių dogmatikų sluoksniuose. Pavyzdžiui, Mao Czeduno giminaičiai atidarė Pekine labai prabangų restoraną. Tiesa, virš jo puikuojasi jų garsiojo giminaičio citata: Aštrūs patiekalai padaro žmogų revoliucionieriumi. Pats Mao, nepripažinęs jokios privatinės nuosavybės, tikriausiai vartosi karste nuo tokių savo giminių veiksmų.
Daugelio nuomone, kinai tiesiog ne tik darbščiausi, bet ir geriausiai jaučia pinigų kvapą. Tai pastebima kiekviename žingsnyje. Dabar, kai iki 2008 metų olimpiados Pekine liko dveji metai, Kinijos sostinėje ir kituose miestuose atsirado daugybė prekybos tinklų, kuriuose pardavinėjami olimpiniai suvenyrai.
Taip nusprendė partija. Reikia jau pradėti padengti lėšas, skirtas olimpiadai, pareiškė vienas tų olimpinių suvenyrų parduotuvės savininkų.
Aišku, Kinija iki šiol pakankamai uždara šalis. Jos gyventojai apie užsienio valstybių žmonių gyvenimą daugiausia sprendžia iš Holivudo filmų. Pavyzdžiui, užsieniečių, ypač Kinijos provincijoje dažnai klausia, ar iš tiesų visi vakariečiai, žmonės su didelėmis akimis, važinėja Mersedesais ir kiekvieną dieną valgo mėsą. Kai jiems atsakoma, kad vieni valgo, o kiti ne, kinai labai nustemba. Jiems labai norisi būti panašiems į tuos Vakarų pasaulio gyventojus, todėl stengiasi pamėgdžioti Vakarus visokiais būdais. Pavyzdžiui, amerikietiški macdonaldai labai prestižiniai, nors ir brangūs. O dangoraižiai tapo pagrindiniais statiniais Kinijoje.
Bet vargu ar taip bus visada. Aukštas Charbino partijos komiteto veikėjas pažymėjo: Po dešimties metų Vakarai pradės kopijuoti mus visa, kas kiniška, tampa madinga. Mes į tai žiūrime labai rimtai. Partijos vadovybėje dargi įkurtas specialus skyrius, kurio uždavinys skleisti kinišką gyvenimo būdą. Pažvelkite į tą patį fen-šui (kiniškas būsto apipavidalinimo stilius). Šis stilius jau apėmė visą Europą. Pasaulio gyventojai nespės ir pastebėti, kai taps kinais.
© 2006 XXI amžius
|