Atnaujintas 2006 liepos 19 d.
Nr.54
(1454)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Esu savo tėvo mokinys ir sekėjas“ Pokalbis su prof. Stasio Šalkauskio sūnumi dr. Juliumi Šalkausku

Dr. Aldona Kačerauskienė

Dr. Julius Šalkauskas su mama
Julija 1986 metais, švenčiant
S.Šalkauskio 100-metį

Gegužės pabaigoje Lietuvių katalikų mokslų akademija pasveikino savo narį fiziką dr. Julių Šalkauską 75-ojo jubiliejaus proga. Dr. J.Šalkauskas maloniai sutiko pasikalbėti ir su „XXI amžiaus“ korespondente. Šnekučiavomės tame pačiame kambaryje, kuriame jau sunkiai sirgdamas gyveno jo tėvas prof. Stasys Šalkauskis (1886-1941). Čia su pagarba saugomi jo raštų tomai, asmeniniai daiktai, rankraščiai. Buto sienas puošia Julijos Paltarokaitės-Šalkauskienės (1904-1994) tapyti paveikslai. Daug portretų. Ji buvo sumaniusi nutapyti visos gausios Šalkauskių giminės portretus, tačiau nesuspėjo.

 

Gerb. Juliau, kai mirė jūsų tėvas prof. S.Šalkauskis, ėjote vienuoliktus metus. Ar daug jūsų atmintyje išliko prisiminimų apie tėvą?

Daug. Kartą, eidamas iš mokyklos, kitoje gatvės pusėje pamačiau tėvą. Jis manęs nematė. Buvo žiema. Tėvas buvo apsirengęs kailiniais ir su kailine kepure. Tiesus, lieknas, ėjo normaliu žingsniu. Tokį tėvo portretą išsaugojo atmintis visam laikui. Prisimenu 1941 m. birželio 22-23-iosios nakties bombardavimą. Visas mūsų namas drebėte drebėjo. Tėvas sirgo, gulėjo ant sofos. Su visa patalyne persikraustė į vonios kambarį. Ten mums atrodė saugiausia vieta, nors krito sienų plytelės, byrėjo lubų tinkas. Tėvas buvo ramus. Iš prigimties jis nebuvo flegmatikas, gal daugiau cholerikas, tačiau labai gerai apvaldęs prigimtį, išsiugdęs išimtinai tvirtą valią. Iki pat mirties, kol turėjo sąmonę, dirbo. Kol pajėgė, rašė prie stalo. Paskui buvo padarytas specialus pultas darbui gulint. Nebepajėgdamas rašyti diktuodavo žmonai, tai yra mano motinai. Ir mirties akivaizdoje neprarado valios kūrybai. Jis sakė: „Per ligą apgalvojau tiek, kad užtektų dešimčiai metų darbo tai parašyti“. Tačiau šiam darbui laiko jau nebebuvo duota.

Tėvas buvo gan linksmas, giedros nuotaikos žmogus. Iš universiteto jis grįždavo atsipalaidavęs, linksmas. Tada, vakarais, galėdavau su juo daug bendrauti. Tebegirdžiu jo juoką...

Poetas Justinas Marcinkevičius yra sakęs, jog vaikystėje, mirus jo motinai, jis supyko ant Dievo, net buvo nustojęs tikėti. Iš tiesų vaikystėje netekti tėvų yra labai skaudi patirtis... Tikrai labai skaudi. Tačiau man toks klausimas nekilo. Mačiau, kaip tėvas silpo. Per 1940 metų Kūčias dar visi sėdėjome už stalo. Tačiau jau suvokiau, kad gal kitų Kūčių tėvas nebesulauks. Graudžiai balsu pravirkau. Taip ir atsitiko. Jis mirė 1941-ųjų gruodžio 4 dieną Šiauliuose, savo tėvų namuose. Mirti visai nebijojo. Likau vienas tarp moterų: senelė Barbora Šalkauskienė, užauginusi ir išauklėjusi devynių vaikų šeimą, dvi tėvo seserys ir mano mama. Prieš didijį Šiaulių bombardavimą išvažiavome į jos tėviškę – Petrelių kaimą, prie Židikų. Laimingas atsitiktinumas, kad, prieš pataikant bombai į senelių namus, visi iš jų jau buvo pasitraukę.

Kas iš didelės Šalkauskių giminės jums buvo artimiausi?

Pirmiausia norėčiau paminėti vyriausią tėvo seserį Antaniną. Ji buvo nepaprasto proto ir inteligencijos moteris, apsiskaičiusi, išsilavinusi. Baigusi tris aukštąsias mokyklas. Su ja buvo galima kalbėtis visais klausimais, diskutuoti, aiškintis. 1945 metais mums su mama grįžus į Vilnių, mus globojo, rėmė tėvo vyresnysis brolis teisės profesorius Kazys Šalkauskis, už ką mes jam likome visada dėkingi. Jis man daug pasakojo apie tėvo jaunystę ir studentavimo metus.

Kokius geriausiai prisimenate tėvo draugus?

Trečiadieniais iš universiteto jis dažnai grįždavo su prof. Juozu Eretu. Per vakarienę jie ilgai kalbėdavosi, aptardavo paskutines naujienas ir Lietuvos reikalus. Kartą ar du per mėnesį pas tėvą susirinkdavo nemažas būrys profesorių: K.Pakštas, P.Dovydaitis, L.Karsavinas, M.Biržiška, A.Maceina ir kiti. Mama į tėvo kabinetą atnešdavo arbatos. Profesoriai diskutuodavo. Man su jais leisdavo būti ir tekdavo pasėdėti ant jų kelių. Į tas diskusijas, aišku, neįsitraukdavau, tačiau jų vartojamus tarptautinius žodžius ir mokslinius terminus įsidėmėjau. Kai bandydavau juos įterpti į savo vaikišką kalbą, visus prajuokindavau.

Vasarodavome prie Kačerginės esančiame Palankių kaime. Toje pat viloje, kaimynystėje, vasarodavo skulptorius Juozas Zikaras su šeima. Netoliese savo ūkį turėjo prof. Jonas Vabalas-Gudaitis. Taip pat tėvas bendravo su prof. Tadu Ivanausku. Jie buvo kitos pasaulėžiūros ir interesų žmonės, bet tai netrukdė tėvui su jais nuoširdžiai bendrauti. Taigi tėvas bendravo su kitų pasaulėžiūrų žmonėmis, buvo tolerantiškas jiems ir jų galvosenai. Tačiau niekada netoleravo blogio, netiesos ir negarbingo elgesio.

Man ypač didelį įspūdį paliko kun. prof. Pranas Kuraitis (1883-1964), su kuriuo teko prasmingai bendrauti jam grįžus iš sovietinio kalėjimo. Buvo labai gilus mąstytojas, parašęs fundamentalių veikalų iš neotomistinės filosofijos, tyrinėjęs lietuviškos filosofijos raidą. Daug diskutavome filosofijos ir pasaulėžiūros klausimais. Man siūlė ką nors kartu su juo parašyti. Tačiau aš jutau nesąs tokiam uždaviniui pasiruošęs. Be abejonės, polinkį į filosofinį man kylančių klausimų svarstymą ir susidomėjimą filosofija esu paveldėjęs iš tėvo. Tačiau tuo metu rimtai gilinausi į fiziką. Todėl šio pasiūlymo atsisakiau. Didelį įspūdį paliko jo pasakojimas, kaip jis kalėjime, laikomas visiškoje tamsoje ir izoliacijoje nuo aplinkos, išvengė gresiančios tomis sąlygomis psichikos krizės. Tuo tikslu jis skirdavo sau kasdien vis naują filosofijos problemą ir visą dieną apie ją intensyviai mąstydavo. Mane iki šiol žavi toks valingas ir racionalus pasipriešinimas grėsmingam kritinių aplinkybių poveikiui.

Prašom papasakoti, kaip susidomėjote fizika. Ar tik todėl, kad sovietmečiu tai buvo vienas neutralių mokslų, toliausiai esantis nuo komunistinės ideologijos?

Tikrai ne todėl. Mokantis 6-8 tuometės gimnazijos klasėse, man pasidarė labai lengva matematika, kaip permatoma loginė sistema. Mokytojas kartais net neklausinėdavo, o pavesdavo baigti įrodyti teoremą. Baigęs gimnaziją studijuoti matematikos nenorėjau, galvojau apie geologiją, chemiją, bet ir tie dalykai savaime atkrito. Fizika, jungianti matematiką su realybe, man atrodė įdomesnis, sudėtingesnis ir vertas pastangų dalykas. Tuo labiau kad gimnazijoje ją supratau daug blogiau negu matematiką. Mama norėjo, kad pasirinkčiau architektūrą. Tačiau nemokėjau piešti, mamos talento nepaveldėjau ir apie šią profesiją net negalvojau.

Studijuoti fiziką sekėsi. Gavau universiteto diplomą su pagyrimu. Įstojau į aspirantūrą Leningrado universitete molekulinės spektroskopijos srityje. Disertacijos vadovas – Vladimiras Čulanovskis, labai įdomi asmenybė ir žymus mokslininkas. Greitai įsitikinau, kad studijuoti ir savarankiškai dirbti mokslinį darbą yra du skirtingi dalykai. Tuo labiau kad mano pasiruošimas tam buvo nepakankamas. Buvau pasiryžęs įveikti visus sunkumus. Tačiau, gavęs temą ne pagal savo galimybes ir persidirbęs, po glandų operacijos susirgau ir patekau į ligoninę. Vėliau, po akademinių atostogų, sveikatai nedaug tepagerėjus, teko aspirantūrą nutraukti, grįžti į Vilnių ir viską pradėti iš pradžių.

1960 metais pradėjau dirbti Šlifavimo staklių gamykloje, kuri steigė Fizinių-cheminių tyrimų laboratoriją. Man teko tą laboratoriją kurti ir 10 metų jai vadovauti. Pradėjau persiorientuoti į naują fizikos sritį – atominę spektroskopiją ir spektrinę analizę, susijusią su darbu steigiamoje laboratorijoje. Po kelerių metų, sustiprėjęs ir sukūręs laboratoriją, pradėjau dirbti šiokį tokį mokslinį darbą su VU studentais – praktikantais ir diplomantais. Tada pradėjau spausdinti pirmąsias publikacijas ir dalyvauti konferencijose spektroskopijos tema. 1969 metų rudenį įstojau į neakivaizdinę aspirantūrą Baltarusijos MA Fizikos institute atominės spektroskopijos srityje pas prof. A.Jankovskį. Disertacijos temą pasirinkau pats, kuri buvo priimta. Tačiau ir šį kartą ji man buvo per sunki. Susidūriau su daugeliu principinių ir techninių kliūčių. 1970 metais perėjau dirbti į MA Fizikos-matematikos institutą. Aspirantūrą baigiau 1974 metais be gynimo, o apgyniau tik 1985 metais, palaipsniui įveikęs visas šio darbo kliūtis.

Mama visada svajojo mane matyti profesoriumi. Deja, tokio lygio fizikoje nepasiekiau. Tačiau kad pasirinkau fiziką, nė kiek nesigailiu – ji man davė labai daug, žymiai daugiau, negu aš sugebėjau jai duoti. Iki šiol tebedirbu Teorinės fizikos ir astronomijos institute prie Vilniaus universiteto.

Kaip jūsų šeimai sekėsi sovietmečiu? Ar patyrėte nemalonumų? Ar buvote persekiojami?

Per pirmąją bolševikų okupaciją buvome pasmerkti tremčiai liepos mėnesį, tačiau tam sutrukdė karas. Mūsų išvežti nesuspėjo. Po karo mama ir dėdė Kazys, vyresnis tėvo brolis, su kurio šeima gyvenome viename bute, dirbo MA bibliotekoje. Mūsų bute lankėsi žymūs žmonės: dr. Leonas Bistras, vysk. Mečislovas Reinys, Jonas Noreika-Generolas Vėtra ir kiti. Kasdien, kas savaitę laukė karo, tikėjosi, kad tai bus išsivadavimas iš sovietinės nelaisvės. Mūsų bute J.Noreika tarėsi su dėde dėl laikinosios vyriausybės sudarymo prasidėjus sukilimui karo atveju. Tačiau karas neprasidėjo, išlaisvinimas neatėjo. Buvo suimtas J.Noreika, prof. P.Juodelė, su kuriuo tuo pačiu klausimu buvo tartasi, mamos bendradarbė Julija Lozoraitytė-Vaiciekauskienė ir kiti. Mama, eidama į darbą, nešdavosi lagaminėlį šiltų drabužių, tikėdamasi, kad ir ją greitai suims. Tačiau nesuėmė nei jos, nei dėdės Kazio. Kodėl?

Saugume tais metais turėjo didelės įtakos aukšti žydų tautybės pareigūnai. Dėdė vokiečių okupacijos metais dalyvavo gelbėjant žydus – kartu su apskrities viršininko pavaduotoju išdavinėjo jiems pasus lietuviškomis pavardėmis ir išsiųsdavo į kaimą. Taip daugelis jų išsigelbėjo. Manau, kad tai buvo viena priežasčių, dėl kurios nepatyrėme nei Sibiro tremties, nei lagerių.

Provokacijų ir sekimo būta. Pavyzdžiui, prieina toks tipas prie manęs, paduoda ranką ir pradeda kalbinti, agituoti, atseit jaunimui reikia burtis, ką nors daryti. Nesileisdavau su tokiais į jokias kalbas. Sakydavau: „Aš jūsų nepažįstu“ ir nusisukdavau. Išsėmę savo gražbylystę, kartais priminę: „Esate žymių tėvų vaikas ir visi jus pažįsta“, jie turėdavo tik pasišalinti.

Iš tiesų esate žymių žmonių – filosofijos ir pedagogikos profesoriaus ir gabios dailininkės – vaikas. Ką jums reiškia būti tokių tėvų sūnumi? Viename straipsnyje rašėte, kad esate savo tėvo mokinys ir sekėjas. Prašytume apie tai papasakoti plačiau.

Žymių žmonių sūnumi būti nelengva, nes vien dėl kilmės ar ir dėl mano būdo savybių žmonės mane nerealiai pervertindavo, susidarydami pernelyg gerą nuomonę apie mano gabumus. Ir būdavo labai skaudu, kai aš tos nuomonės nesugebėdavau patvirtinti. Kildavo pernelyg aukšti reikalavimai sau, neatitinkantys mano realių galimybių. Tokia situacija ne kartą kartodavosi.

Mokytojai vaikystėje man kartais sakydavo: „Tokių rimtų tėvų vaikas ir toks išdykęs“. Iš tikrųjų nuo pat vaikystės buvau judrus, smalsus, išsiblaškęs, išdykęs. Laipiodavau spintomis, knygų lentynomis, visokių išdaigų pridarydavau. Kartą dariau „eksperimentus“ su degtukais ir spiritu. Vos nepadegiau buto. Savo kolegoms tėvas pusiau rimtai, pusiau juokais sakydavo, kad „studentus lengviau auklėti negu savo sūnų“. Už vaikiškas išdaigas buvau pabaramas. Tačiau už melą ir veidmainiavimą tėvas griežtai bausdavo.

Kartą tėvai išleido mane į lauką, liepę žaisti tik savo kieme ir niekur kitur neiti. Su žaidimų draugu įlindau į kitą kiemą. Kai grįžau, buvau paklaustas, kur buvau. „Savo kieme“, – atsakiau. „O į kitą kiemą nebuvai nubėgęs?“ - klausia vėl. „Ne, nebuvau“, - atsakiau labai netvirtu balsu. Tėvai pro langą stebėjo ir matė. Tuomet mane tėvas prilupo diržu nuo lagamino.

Tuoj po „egzekucijos“ užėjo teta ir klausia, „ar skaudus buvo diržas“. „Diržas tai nelabai, bet sagtis skaudi“, - atsakiau. Kai nusiraminau, nudžiūvus ašaroms, tėvas mane pasisodino ir draugiškai sako: „Juliuk, įkrėčiau tau, kad visą gyvenimą prisimintum, jog jei meluosi, niekas tavim netikės ir negerbs“. Jokios nuoskaudos neliko. Liko tik dėkingumas už įkaltą teisingą principą, jog netiesos negalima niekur ir niekada toleruoti.

Ir dar prisimenu kitokią bausmę. Žaidžiau su bendraamžiais Kačerginėje ir radome smilkstančią nuorūką. Nusprendėme visi „vyriškai“ užrūkyti, ką ir padarėme. Pamatęs tai, tėvas pasikvietė mane į vasarnamio verandą, perrišo įėjimą į ją baltu siūlu ir pasakė: „Čia tavo kalėjimas. Neturi teisės už šio siūlo išeiti“. Netrukus grįžta mama ir klausia: „Kodėl neatbėgi manęs pasitikti?“. „Negaliu, esu kalėjime“, – atsakau.

Vaikystėje, o ir vėliau buvau ir tebesu labai smalsus. Vartydavau tėvo lentynose sudėtas iliustruotas knygas, enciklopedijas, vėliau daug skaitydavau ir vis klausinėdavau: kas tai, kodėl taip, o ne kitaip, ir t.t. Jau eidamas į mokyklą, kartą paklausiau tėvo apie tikybos pamokose minimą Švenčiausiąją Trejybę. Kaip suprasti, kad trys asmenys sudaro vieną esybę? Jis paėmė lapelį popieriaus, nubraižė trikampį ir man parodęs tarė: „Žiūrėk, trikampis vienas, o kampai trys“. Mano vaikiškam protui šio paaiškinimo visai pakako. Ir vėliau, kritiškai formuodamas savo pasaulėžiūrą, niekada neturėjau abejonių dėl Dievo buvimo. Fizikos studijos šį įsitikinimą tik sustiprino. Blogio problema taip pat nekankino. Dievas žmogui paliko laisvą valią. Žmogus pats pasirenka gėrį ar blogį ir anksčiau ar vėliau sulaukia to pasirinkimo pasekmių.

Paaugęs, jau gimnazijoje ir vėliau, pradėjau tyrinėti reiškinius, bandžiau išsiaiškinti stebimų reiškinių priežastis. Tuo laiku pradėjau intensyviai skaityti tėvo raštus, jo rankraščius ir kitą filosofinę literatūrą. Tėvo gyvenimiški principai, su kuriais susipažinau ne tik iš jo raštų, bet ir iš artimųjų pasakojimų, man padarė didelį įspūdį. Jų požiūriu bandydavau tais sudėtingais pokario laikais vertinti gyvenimo reiškinius ir savo elgesį ir jį koreguoti.

Virš tėvo rašomojo stalo kabėjo lotyniškas užrašas, kurį jis pats man išvertė: „Tiesa yra didi ir ji nugalės“. Kitas jo mėgstamas posakis buvo toks: „Žmogus privalo gyventi tiesoje, mąstyti, kaip gyvena, kalbėti, kaip mąsto“. Straipsnyje apie dvasinę jaunystę jis ragina: „Būkime jauni ir džiaugsmingi... dirbkime ateičiai... nepraraskime optimizmo“. Tokių principų jis pats gyvenime griežtai laikėsi, o savo stiprios valios ir sistemingumo dėka, nepaisant labai silpnos sveikatos, daug pasiekė.

Iš viso to susidarė labai harmoningas tėvo asmenybės, jo mąstymo vaizdas. Savo raštuose, kaip ir gyvenime, jis buvo nuoseklus, racionalus, visur logiškas. Toks buvo ir jo raštų bei paskaitų stilius. Dėstomos mintys įpareigodavo mąstyti, apsispręsti ir veikti: „Žmogus, kuris tik kalba apie aukštus idealus, bet nieko nedaro jų pergalei gyvenime, iš tikrųjų jokių idealų neturi“. Taigi jo mintys ir darbai yra ir man visada buvo labai įpareigojantys.

Prof. S.Šalkauskis pelnytai laikomas ateitininkijos ideologu. 1927-1930 metais jis vadovavo ateitininkijai, suformulavo pagrindinius ateitininkų principus, nurodė pareigas. Jūsų mama J.Šalkauskienė aktyviai dalyvavo Lietuvoje atsikuriant ateitininkams. Tačiau jūs esate skautas, dabar skautininkas. Kodėl ne ateitininkas?

Skautų ir ateitininkų principai yra beveik tie patys, skiriasi tik metodai. Man skautų metodai yra artimesni. Su jūrų skautais mane suartino buriavimas, kurį kultivuoju jau per 40 metų. Be to, skautai yra silpnesnė, susiskaldžiusi organizacija. Todėl esu su skautais. Skautams ir ateitininkams reikėtų glaudžiau bendradarbiauti. Iš to abiem organizacijoms būtų naudos. Tai tiesiogiai buvo nurodyta S.Šalkauskio „Ateitininkų ideologijoje“ (p. 44-45).

Pirmieji S.Šalkauskio „Raštų“ tomai, pradėti leisti 1990 metais dideliais, net 20 tūkst. egzempliorių tiražais, buvo greitai išpirkti. Vėliau išleisti tomai užsigulėjo knygų lentynose. Kodėl susidomėjimas S.Šalkauskio kūryba nuslopo?

Netenka stebėtis, kad S.Šalkauskis ir jo raštai dabar, praktinio liberalizmo ir materializmo laikais, nėra populiarūs nei visuomenėje, nei tarp jaunimo, nei net tarp ateitininkų. Juk daug paprasčiau, lengviau ir maloniau pacituoti kokią apibendrintą formuluotę, dalyvauti bendruose renginiuose ar apeigose, negu detaliai studijuoti, kas po tomis formuluotėmis slepiasi, išnagrinėti konkrečiai keliamus tikslus, apsispręsti ir veikti ta linkme. Tačiau dabartinė moralinė ir iš jos kylanti visapusiška mūsų visuomenės krizė reikalauja veiksmingos akcijos, kurios gairės nubrėžtos S.Šalkauskio raštuose.

Dėkojame už pokalbį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija