Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kančioje įprasminti likimai

Rasa KRIŽINAUSKAITĖ

Šv. Mišių auka Budavonės miške, minint 65-erių metų tragediją

Trims kunigams – kankiniams, 1941 m. birželio 22 d. rytą paskutinį kartą mačiusiems dangų, saulę, medžius – tą nuostabų Dievo sukurtą pasaulį ir paties kilniausio Jo kūrinio – žmogaus, deja, pakėlusio ranką prieš savo brolį, akis, Aukščiausiojo buvo skirta duoti daug vaisių, kuriuos teberenkame ir šiandien, prabėgus 65-eriems metams. Jį rinks ateities kartos, tyrinėdamos tautos istoriją, sklaidydamos skaudžiausius jos istorijos puslapius.

Apie tris kunigus, žiauriai nukankintus Budavonės miške, netoli Bartninkų, Vilkaviškio rajone, teko girdėti ne tiek daug. Labiau juos prisimename tuomet, kai vykstame prie Mažučio šaltinėlio, užsukdami į Alksnėnų bažnyčią, kurios šventoriuje yra palaidotas vienas kunigų – J.Dabrila. Kai „Marijos radijas“ bene visą savaitę skelbė apie ateitininkų sendraugių ir Laisvės kovų dalyvių sąjungos organizuojamą kelionę į kunigų Justino Dabrilos (1905-1941), Vaclovo Balsio (1905-1941) ir Jono Petrikos (1885-1941) 65-ųjų mirties metinių minėjimą, neliko abejingi tie, kuriems svarbi tautos, Bažnyčios istorija.

Rožinio malda, kalbama daugiau nei 43 įvairaus amžiaus žmonių, birželio 24 dieną patraukusių į Budavonės mišką iš Vilniaus kartu su mons. A.Svarinsku, lydėjo iki tos atmintinos vietos, kurioje 12 val. turėjo būti aukojamos šv. Mišios. Pakeliui s. N.Sadūnaitė apie minėtus kunigus paskaitė J.Šidlausko ir V.Bartasevičiaus knygelės „Užgesęs saulėtekis virš Budavonės“ ištraukų.

Šv. Mišias aukojo Vilkaviškio dekanas prel. V.Gustaitis, kartu su dešimčia aplinkinių parapijų kunigų, tarp kurių buvo ir Bartninkų parapijos (joje yra Budavonės miškas) klebonas kun. A.Dvareckas bei mons. A.Svarinskas. Pamoksle dekanas kalbėjo apie sekimą Evangelija, tikėjimo liudijimą, pasitikėjimą ne savimi, bet Dievu. Klausėmės mons. A Svarinsko žodžių, pasakytų po šv. Mišių vykusiame minėjime, kviečiančių į dvasinį, moralinį tautos atsivertimą bei priminimą, jog esame atsakingi ne tik už save, bet ir ateities kartas, kurios dėl kiekvieno mūsų abejingumo, baimės ar tiesiog patogaus gyvenimo siekimo taip ir liks tik Europos ar pasaulio piliečiais, nežinančiais savo kilmės, nepažįstančiais tautos istorijos. Parapijiečiai dalijosi prisiminimais, skaitė savo sukurtas eiles. Stovėjome greta buvusio politinio kalinio P.Plumpos, pagarbiai laikiusio trispalvę, bei Seimo nario R.Kupčinsko prie gėlėmis papuošto paminklo kunigams, ramiai ir nuolankiai priėmusiems kankinystės vainiką iš Viešpaties rankų.

Prasminga, kad kelionėje į kunigų, taip mylėjusių jaunimą, mirties metinių minėjimą dalyvavo keli įvairaus amžiaus moksleiviai. Paprašiau jų pasidalyti mintimis apie tai, kas jiems labiausiai įsiminė šioje kelionėje. Štai keletas minčių.

Gabrielė, 11 metų: „Man labai patiko šv. Mišios pamiškėje, pagerbiant nukankintuosius. Baisu net pagalvoti, kokia žiauria mirtimi jie mirė“.

Marija, 11 metų: „Kelionė buvo įdomi. Man buvo gaila tų kunigų, kurie buvo kankinami. Baisu net apie tai galvoti“.

Austėja, 14 metų: „Šioje kelionėje mane sujaudino, kai sužinojome, kad Budavonės miške buvo žiauriai nukankinti kunigai. Aš esu labai dėkinga mamai, kuri mus nuvežė į tą minėjimą.

Julita,15 metų: „Esu labai dėkinga tiems žmonėms, kurie mus čia pakvietė. Sužinojau apie tuos kunigus, kurie buvo žiauriai nukankinti už meilę Lietuvai“.

Jungdamiesi prie šių gražių žodžių, dėkojame Viešpačiui ir Švč. Mergelei Marijai, kurios užtarimu kiekvienai tautai duodama šventų vyrų bei moterų, tobulai vykdančių Dievo valią, liudijančių tikėjimą Jėzumi Kristumi ir po mirties užtariančių mus Danguje.

Julijos Ambrasienės nuotrauka

Prisiminkime šių kunigų gyvenimą, aprašytą J.Šidlausko ir V.Bartasevičiaus knygelėje „Užgesęs saulėtekis virš Budavonės“ (Vilkaviškis, 1992).

Kun. Justinas Dabrila (1905 03 15-1941 06 22) gimė Našiškių kaime, Vilkaviškio valsčiuje, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Vyresnėse klasėse pasireiškė polinkis į dvasinius dalykus, o pasirinkti kunigystę galbūt paskatino ne tik tėvai, bet ir giminės tradicija – tėvo ir du motinos dėdės buvo kunigai. Baigęs šešias gimnazijos klases, J.Dabrila įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, esančią Zypliuose, laisvose dvaro patalpose. 1927 metais baigęs Vilkaviškio dvasinę seminariją, kaip gabus absolventas gavo rekomendaciją studijuoti Kauno universitete, Teologijos-filosofijos fakultete, Teologijos skyriuje. 1928 metais baigęs pirmąjį kursą buvo įšventintas į kunigus. Kauno universiteto Teologijos fakultetas ugdė ir lavino savo auklėtinius tokia dvasia, kad tapę kunigais jie kartu galėtų būti lietuvių tautos kultūrintojais, švietėjais, aktyviai dalyvautų ir pasaulietiniame gyvenime. Studijų metai praturtino ne tik universitetiniu išsimokslinimu, bet ir suteikė galimybę savarankiškai lavintis. Justinas žavėjosi M.K.Čiurlionio kūryba, susidomėjo naujomis meno rūšimis – fotografija ir kinu, taip pat poezija bei proza. Baigęs universitetą, norėjo vykti į misijas Indijoje, bet, tėvams, artimiesiems labai priešinantis ir apgailestaujant, tos minties atsisakė. Vėliau norėjo tapti jėzuitu ir išvyko į noviciatą Vokietijoje, paskui į Olandiją, kur pradėjo rengtis filosofijos daktaro laipsniui. Po pusmečio, 1931 metais, išvyko į Romą stažuotis Jėzuitų universitete. Dvejus metus prabuvęs užsienyje, Justinas pradėjo abejoti, ar verta stoti į vienuolyną. Viena to priežasčių galėjo būti pablogėjusi sveikata. Be to, jis norėjo pasišvęsti kunigo darbui tėviškėje, o būnant jėzuitu galėjo nutolti nuo namų. Vis dėlto kun. J.Dabrila norėjo tęsti mokslus Vakarų Europoje ir įgyti filosofijos daktaro laipsnį, todėl išvyko į Romą. Kunigas daug keliavo – taip plėtė akiratį, kad galėtų labiau pasitarnauti Lietuvos žmonėms įvairiuose reikaluose. Grįžęs iš Italijos, apsigyveno savo vyskupijoje ir įsidarbino Vilkaviškio gimnazijoje kapelionu. Jis jautėsi reikalingas Suvalkijoje, mėgo jaunimą, kuris taip pat pamilo paprastą, linksmą, išsilavinusį, plačių pažiūrų kunigą. Kunigas Justinas ėmėsi vadovauti eucharistiniam būreliui, tapusiam mokinių lavinimosi, turiningo laisvalaikio centru. Buvo organizuojamos ekskursijos, stovyklos, įvairūs renginiai, leidžiamas žurnalas „Negęstantis židinys“. Kunigas ėmėsi plačios švietėjiškos veiklos – parapijos salė tapo miesto kultūros židiniu. 1936 metais įvyko svarbi permaina – kun. J.Dabrila tapo Vilkaviškio kunigų seminarijos profesoriumi, joje dėstė dogminę teologiją, tačiau nenutraukė ryšių su gimnazija, jos eucharistiniu būreliu. 1940 metais sovietams okupavus Lietuva, kunigai pateko jų nemalonėn. Buvo uždrausta dėstyti tikybą mokyklose. Sunkiai ėjo darbas seminarijoje. Kun. J.Dabrila išvyko į Kauną, manydamas, kad ten jam bus lengviau, tačiau pasirodė priešingai. Kartu su kun.V.Brizgiu jie grįžo į Vilkaviškį ir apsistojo Lankeliškiuose, pas kleboną kun. V.Balsį, kur 1941 m. birželio 22-ąją buvo suimti ir nužudyti netoliese esančiame Budavonės miške.

Kun. J.Dabrila palaidotas Alksnėnuose, prie bažnyčios.

Kun. Vaclovas Balsys (1905 08 04-1941 06 22) gimė Stoškų kaime, Žvirgždaičių valsčiuje, Šakių apskrityje. Jo tėvai buvo labai religingi; tėvas anksti pajuto, kad Vaclovas tinka būti kunigu. Pradžios mokykloje ėmė aiškėti jo gabumai mokslams, dvasininko pašaukimą atitinkąs būdas. Baigęs šešias gimnazijos klases, jis tvirtai apsisprendžia tapti kunigu, ir, tėvų laiminamas, 1922 metais išvyksta mokytis į Vilkaviškio seminariją. Ją baigęs 1927 metais, kaip ir J.Dabrila, studijas tęsė Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, Teologijos skyriuje. 1928 metais buvo įšventintas kunigu. Jaunąjį kunigą traukė konkreti ganytojiška veikla įprastoje jam aplinkoje, gimtosios Suvalkijos parapijoje, todėl jis grįžo į Vilkaviškio vyskupiją. Ketverius metus vikaravo Kudirkos Naumiestyje, vėliau Lankeliškiuose. Noriai bendravo su parapijiečiais, aktyviai ėmėsi jaunimo auklėjimo veiklos, rūpinosi pavasarininkais – kaimo jaunimą telkiančia organizacija, propagavusią Dievo meilę ir darbą, sveiką gyvenimo būdą. Į šį darbą stengėsi įtraukti kitus žmones, kurie galėjo ką nors įdomaus papasakoti jaunimui ar patraukti jį savo pavyzdžiu. 1932 metais kun. V.Balsys išvyko dirbti į Kauną kalėjimo kapelionu. Kas paskatino tokiam žingsniui, tiksliai nėra žinoma, galbūt jį traukė savarankiškesnė veikla, o gal ypatinga misija – skelbti Dievo žodį tarp moraliai degradavusių žmonių. Kauno kalėjimo kapelionu jis dirbo maždaug metus – iki 1936-ųjų. Atsiradus laisvai Lankeliškių klebono vietai, jis vėl išvyko į Vilkaviškio vyskupiją. Ten geriausiai atsiskleidė šio žmogaus, kaip kaimo kunigo, sugebėjimai, labai tinkančios tokiai veiklai charakterio savybės, giliausiai buvo panaudota ankstesniais metais sukaupta dvasininko darbo patirtis. Tuo metu Vilkaviškyje jau dirbo kun. J.Dabrila. Taip vėl seni draugai susibūrė draugėn, ir laikas juos vis greičiau ėmė nešti į tragišką jiems ir Lietuvai lemtį. Atvykęs į Lankeliškius, kun. V.Balsys iš karto tapo savas sodiečiams, užmezgė nuoširdžius ryšius su parapijos komitetu, choristais. Pasižymėdamas puikia atmintimi, jis prisimindavo visų problemas, bėdas, patardavo, apsvarstydavo parapijiečių reikalus. Lankeliškiuose jis taip pat ėmė organizuoti pavasarininkus, rengė su jais šventes, ekskursijas, statė spektaklius. Būdamas muzikalus, jis ypač rūpinosi bažnyčios choru, mielai į jį įtraukdavo jaunimą. 1940-ųjų metų vasaros įvykiai, kiek žinoma, nedaug pakeitė sodiečių gyvenimą. Jie nesileido įtraukiami į bolševikų organizacijas, nedalyvavo propagandinėse akcijose. Ramiai dirbdami jiems įprastus žemės darbus, šios atokiau nuo didesnių miestų esančios parapijos žmonės tikėjosi kaip nors išgyventi sunkius laikus. Tų pačių metų rudenį į Lankeliškių parapiją atvyko kun. J.Petrika.

Kun. V.Balsys palaidotas Kudirkos Naumiestyje.

Kun. Jonas Petrika (1885 04 13-1941 06 22 ) gimė Būblelių kaime, Būblelių valsčiuje, Šakių apskrityje, sumanių, darbščių ūkininkų šeimoje. Jo vaikystė ir paauglystė nusidriekė per sunkų Lietuvai istorinį laikotarpį. Po 1863 metų sukilimo keturis dešimtmečius buvo draudžiama lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis, į ištremtųjų dvarininkų žemes ėmė keltis kolonistai iš Rusijos. Vis per tuos dešimtmečius ūkininkai tvirtėjo ir galėjo leisti vaikus į mokslus. Būsimojo kunigo vaikystėje darbo buvo daugiau negu vaikiško nerūpestingumo. Vaikai padėjo tėvams ūkyje, bet buvo skatinami mokytis. Baigusį parapinę mokyklą Joną tėvas išsiuntė mokytis į Marijampolės gimnaziją ir buvo numatęs jam kunigo kelią. Po kelerių mokslo metų Marijampolėje, J.Petrika išvyko mokytis į Seinų kunigų seminariją. 1908 metais, baigęs seminariją, buvo įšventintas kunigu. Prasidėjo kruopštus, kasdienis vikaro darbas įvairiose Suvalkijos vietovėse. Prasidėjus karui, jis pasitraukė į Voronežą, ten dirbo kapelionu lietuvių gimnazijoje ir, atgimus Lietuvos valstybei, šį darbą tęsė Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Nuo jaunystės J.Petrika susidomėjo prancūzų kalba, literatūra. Nepriklausomos Lietuvos laikais jis lankėsi Prancūzijoje, Italijoje, kurį laiką stažavosi Nansi universitete. Dorovės, Dievo meilės mokymas jo pedagoginėje veikloje buvo siejamas su labai turtingos prancūzų kultūros pažinimo skatinimu. J.Petrika labai mėgo muziką, literatūrą, dailę, norėjo ir savo auklėtiniams diegti subtilios vakarietiškos kultūros pradus. Be tikybos, gimnazijoje jis mokė ir prancūzų kalbos. Šią švietėjišką veiklą nutraukė 1940-ieji. Atvykęs į Lankeliškius, J.Petrika tarsi mėgino užsidaryti savo knygų, meno albumų, muzikos pasaulyje ir lyg pabėgti nuo XX amžiaus barbarizmo. Jis ėmėsi vikaro pareigų, tačiau parapijos pastoraciniame darbe dalyvavo ne itin aktyviai. Nerimo draskomoje Lietuvoje, Lankeliškių klebonijoje, vakarais ramiai šnekučiuodavosi skirtingos gyvenimo patirties, amžiaus, būdo kunigai. Birželio 22-osios rytą jį bei kun. V.Balsį ir išvakarėse jų draugiją papildžiusį kun. J.Dabrilą amžiams mirtyje sujungė bendras likimas.

Kun. J.Petrika palaidotas Kudirkos Naumiestyje.

Knygelėje „Užgesęs saulėtekis virš Budavonės“ yra aprašomos kunigų nukankino aplinkybės. Nors kai kurių liudininkų pasakojimai skiriasi, tačiau žinome, kad kunigai perėjo tikrą lietuviškos Golgotos kelią į mirtį atvirom akim ir tyrom sielom, niekuo nenusidėję ir vyriškai, santūriai sutiko savo lemtį. Pasak liudininko A.Kiverio, jie ramiai, be mažiausios panikos, kariškių apsuptyje pateko į Budavonės mišką, kurio žemė netrukus sugėrė jų kraują, priimdama aukos kančią. Rusams paskubomis traukiantis ir ateinant vokiečiams, apie vidurdienį į įvykio vietą atskubėję žmonės rado tris stipriai sužalotus kūnus, kuriuos vokiečiai paėmė medicininei apžiūrai, kuri turėjo būti patvirtinta dokumentu, tačiau jokių žinių apie medikų ekspertų išvadas nerasta. Beliko remtis žmonių prisiminimais.

Suvalkijos žmonės niekuomet nepamiršo savo krašto kankinių. Laidotuvėse gedėjo tūkstančiai, nepaisant to, kad vyko karas. Budavonės miške, žudynių vietoje, karo metais buvo pastatytas paminklas – trys kryžiai, tarsi suaugę skersiniais, tačiau greitai bolševikų jis buvo susprogdintas. Didžiulė sprogmenų išrausta duobė, papuošta žolynais, priminė mums apie šį įvykį. Prasidėjus Lietuvos atgimimui, atstatytas paminklas Budavonės miške, planuojama atkurti kun. J.Dabrilos antkapio bareljefą.

© 2006 „XXI amžius“