Atnaujintas 2006 liepos 21 d.
Nr.55
(1455)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kaltinėnai: apie vyskupo teises perkelti kunigą

Kun. Petras Linkevičius naują
paskyrimą priėmė besąlygiškai
Broniaus Vertelkos nuotrauka

Prieš kelias savaites, pasklidus žiniai apie kai kurių klebonų perkėlimus Telšių vyskupijos parapijose, kilo savotiškas nepasitenkinimas. Konkrečiai, tam tikruose sluoksniuose buvo reiškiamas nepasitenkinimas tuo, kad vyskupas Jonas Boruta iš Kaltinėnų parapijos iškėlė žinomą kunigą Petrą Linkevičių, atkeldamas į ją dirbti klebonu kun. Narsutį Petriką iš Žemaičių Kalvarijos. Viskas būtų gal vykę be didesnių incidentų, tačiau, kaip žinoma, kun. P.Linkevičius, Kaltinėnuose dirbęs jau nuo 1988 metų, ne tik pastatė naują bažnyčią, bet ir pasižymėjo socialiniais darbais: įsteigė Jaunimo centrą, slaugos namus, Reabilitacijos centrą, įrengė Lurdo koplytėlę, įkūrė tremtinių Kalvariją – dvasingumo parką Lietuvos tremtiniams pagerbti. Tačiau, reikia atvirai pasakyti, per didelius darbus ir užimtumą klebonas, matyt, ne visada galėjo gerai kontroliuoti jam pavaldžius asmenis. Atrodo, kad parapijos Jaunimo centrui vadovauti paskirtas asmuo netapo moraliniu parapijos ir jaunimo auklėtoju, netgi dar daugiau, padarydavo ir moralinių prasižengimų. Dėl parapijoje įkurtų kelių socialinių įstaigų „plaukiojo“ tam tikras „nešvarių“ pinigų kiekis. Visa tai nesuteikė skaidrumo Kaltinėnų parapijos gyvenimui. Parapijoje ryškėjo netgi tam tikras nesutarimas tarp vyresniųjų („tradicinių“) ir jaunųjų parapijiečių. Kai kas kaltino ir kleboną, kuris po bažnyčia rengė diskotekas jaunimui. Gal visa tai žinodamas (ar numatydamas) vysk. J.Boruta ir ėmėsi tam tikrų pertvarkymų Kaltinėnų parapijoje ir iškėlė sunkiai ir ne visai skaidriai su dideliais darbais parapijoje susidorojantį kleboną.

Dauguma žiniasklaidos priemonių rašinių autorių ir komentatorių buvo nepatenkinti su jaunimu bendrauti mokančio kun. P.Linkevičiaus iškėlimu. Buvo pradėtas kaltinti vyskupas, kodėl jis, neatsiklausęs parapijiečių, nutarė tai padaryti ir dar nepaaiškino klebono perkėlimo priežasties. Pasipylę pikti internetinių komentatorių atsiliepimai apie vyskupo sprendimą rodo, kad jų autoriai nesupranta Bažnyčios reikalų tvarkymo. Mitingai, važinėjimai į vyskupijos kuriją, jau nekalbant apie internautų komentarus, filmavimai, parodomosios demonstracijos prieš naująjį kleboną filmuojant – visa tai lydėjo dirbtinai įžiebiamą skandalą. O juk tereikėjo paimti ir paskaityti bažnytinės teisės kanonus, ir daug kas būtų tapę aiškiau. Net ir į skandalą įsitraukusiame „Delfi“ portale buvo galima pasiskaityti paaiškinamąjį kardinolo Audrio Juozo Bačkio žodį.

Atsakydamas į klausimą, ar bendruomenės balsas jau visiškai nieko nereiškia ir, Telšių vyskupo žodžiais tariant, „ne pasauliečių reikalas“, kas dirbs parapijose, kardinolas paaiškino, kad „pagal Kanonų teisę ir Bažnyčios tradiciją vyskupas neturi kunigų skyrimo reikalu tartis su pasauliečiais. Tiesa, kartais vyskupas gali reaguoti į parapijiečių rūpestį dėl netinkamo kunigo elgesio, tačiau parenkant naują kleboną vyskupas atsižvelgia tik į asmens tinkamumą sielovadai numatomoje parapijoje“. Tiesa, kaip sakė kardinolas, „II Vatikano Susirinkimas nurodė daugelį sričių, kur pasauliečių bendradarbiavimas su dvasininkais labai pageidautinas ir skatinamas, tad parapijiečius galėčiau kviesti kuo geriau išnaudoti tas veikimo Bažnyčioje galimybes, užuot protestavus dėl kunigų perkėlimo, kuris pagal Vyskupų Konferencijos nutarimą turėtų vykti kas septynerius metus“.

Kai kardinolui buvo pateiktas pavyzdys apie „aktyviuosius“ parapijiečius, kurie šiais laikais „pradeda imtis atsakomybės už savo ir savo bendruomenių gyvenimą“, ganytojas aiškiai patvirtino dabartinę Bažnyčios nuostatą: „Dar sykį galiu patvirtinti, kad vyskupas neįpareigotas tartis su pasauliečiais dėl kunigų skyrimo ar argumentuoti savo sprendimų – tai išskirtinė ganytojų kompetencija. Gaila, bet net ištikimi katalikai kartais nesupranta, kad Bažnyčios valdymas ir tvarkymas nėra demokratiškas. (...) Nevalia pasaulietinės teisės ir pasaulietinių visuomenės gyvenimo normų taikyti bažnytinei veiklai ir Bažnyčios organizacijai“, – aiškino kardinolas A.J.Bačkis.

Atsakydamas į konkretų Kaltinėnų klebono perkėlimą ir vietos gyventojų kreipimosi raštu į kardinolą dėl klebono iškėlimo, kardinolas atsakė, kad „kunigų skyrimas ir perkėlimas – tai vietos ordinaro kompetencija“ ir todėl kard. A.J.Bačkis visais kunigų perkėlimo klausimais ragina kreiptis į savo vyskupijos vyskupą: „Naudojuosi proga atsakyti Kaltinėnų parapijiečiams, jog nei Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, nei aš neturiu Kanonų teisės įgaliojimų pareikšti savo nuomonės dėl kitos vyskupijos parapijos ir dvasininkų reikalų“.

Bernardinai.lt duotame interviu monsinjoras Gintaras Grušas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius, sakė, jog po II Vatikano Susirinkimo naujas 1983 metų Kanonų teisės kodeksas Vyskupų Konferencijoms suteikia teisę nustatyti tam tikrą laikotarpį, po kurio klebonai gali būti keičiami ar vėl paskiriami tam pačiam laikotarpiui. 1997 metais Lietuvos Vyskupų Konferencija savo dekretu nusprendė, kad Lietuvoje klebonai į parapiją gali būti skiriami 7 metams. Taigi pats vyskupijos vyskupas sprendžia, ar skirti kleboną neterminuotam laikui, ar 7 metams su galimybe jiems pasibaigus paskyrimą atnaujinti. Svarbiausia yra vyskupo žvilgsnis į savo vyskupiją ir jo sielovadinis rūpestis sielų gerove. Jo atsakomybei tenka, kad klebonais būtų skiriami tinkami kunigai, kad visos parapijos, kiek įmanoma, turėtų klebonus. Taigi kanonai palieka visus kunigų skyrimo sprendimus vyskupų rankose.

Kaip aiškino, mons. G.Grušas, anksčiau, prieš II Vatikano Susirinkimą, kai kuriose parapijose buvo įsivyravusi praktika, jog bendruomenė ar kiti asmenys turėjo teisę siūlyti vyskupui kandidatus į klebonus. Tačiau II Vatikano Susirinkimo metu priimtas sprendimas, kad visos galimybės ir teisės pasiūlyti ar pristatyti kandidatus į klebonus vyskupui yra panaikinamos. Išimtis daroma tik vienu atveju – kai parapija yra patikėta vienuolių bendruomenei. Atėmus galimybę parapijiečiams siūlyti kandidatus į klebonus, norėta pabrėžti, kad tai yra vyskupo vaidmuo ir jo atsakomybė. Būta laikotarpių, kai pasaulietinė valdžia siūlydavo kandidatus į klebonus, pavyzdžiui, Reformacijos laikais Vokietijoje: jei didikas įsteigė parapiją, tai jis pristatydavo vyskupui, kas bus jo parapijos klebonas.

Bet tai buvo labiau protestantiška praktika. Per daugelį metų ji Katalikų Bažnyčioje buvo panaikinta.

„Kanonai 1748–1752 numato, kad vyskupas parašo raštą, pranešdamas kunigui, jog jis bus perkeliamas į kitą parapiją, ir ragina kunigą dėl Dievo meilės ir sielų gerovės imtis tos misijos. Ši frazė čia labai svarbi, nes iš tikrųjų kunigas tarnauja Bažnyčiai ir neturėtų bandyti reikšti savo valios. Kunigai kartais lyginami su kariškiais – gauni nurodymą vykti ten, kur Dievas nori, kad tu veiktum, pasiimi krepšius ir iškeliauji.

Kunigas kartais gali nenorėti išvykti ir turėti kokių nors priežasčių pasilikti. Kodeksas numato, kad tokiu atveju tas kunigas turi labai aiškiai, formaliai išdėstyti savo pageidavimą vyskupui. Vyskupas perskaito laišką ir atsižvelgia į visas aplinkybes, tačiau nebūtinai turi į jį atsakyti. Klebonas paprastai neturi visos vyskupijos vizijos, kurią regi vyskupas. Labai dažnai vyskupas negali paviešinti priežasčių, kodėl jam reikia padaryti dešimt kunigų pakeitimų vienu metu, kodėl konkretus kunigas turi būti iš vienos parapijos keliamas į kitą, – aiškina mons. G.Grušas galimus nesusipratimus perkeliant kunigus. – Vyskupui yra patikėta labai daug. Bažnyčios akimis, jis savo vyskupijoje atstovauja Kristui. Vyskupo sprendimai nėra demokratiški sprendimai. Juk ir Kristus neįsteigė demokratijos. Tačiau svarstymo procedūra egzistuoja – kunigas kreipiasi į savo vyskupą ir vyskupas sprendžia: jei laiške yra nurodytos pakankamai svarios priežastys, vyskupas, aptaręs šį reikalą su dviem klebonais iš kunigų tarybos parinktųjų, gali pakeisti savo nuomonę, tačiau gali jos ir nekeisti. Tada jis vėl kreipiasi į kunigą, kad šis dėl Dievo meilės ir sielų gerovės paklustų ir apleistų parapiją, kurioje tarnauja. Jei kunigas neapleidžia parapijos, yra tam tikra procedūra, kaip vyskupui sustabdyti klebonavimą, paskelbti, kad parapija yra be klebono, ir tada skirti naują kleboną“.

Nėra nustatytas griežtas laikotarpis, kuriam perkeliamas kunigas, dažniausiai pats gyvenimas reikalauja, kad vyktų dvasininkų keitimai – kunigai miršta, suserga, įšventinami nauji kunigai, kurie turi būti kur nors skiriami. Tad labai dažnai kyla tarsi grandininė reakcija. Pavyzdžiui, dešimt kunigų įšventina, juos dera kažkur paskirti; vienas ar du kunigai mirė per pastarąjį laiką; reikia, kad visos parapijos būtų aptarnaujamos; pradėjus kilnoti paaiškėja, kad kunigas, kurį, atrodo, lengviausia pakeisti, nėra pats tinkamiausias perimti vakuojančią parapiją. Mat kiekviena parapija turi savo individualius poreikius (kai kuriose vyksta statybos, o kitose reikia suburti gyvesnę tikinčiųjų bendruomenę), gerokai skiriasi kaimo, miestelio ir miesto parapijų specifika. Vieni kunigai labiau tinka vienur, kiti – kitur. Kai visi šie dalykai susideda, sprendimas turi būti gana kompleksiškas.

„Kiek yra kunigų, tiek yra skirtingų reakcijų, nes vis dėlto mes visi esame žmonės – kai kam lengviau, kai kam sunkiau. Pažįstu daug kunigų, ir daugelis tų, su kuriais tenka bendrauti, yra atsidavę savo darbui. Nuo pat šventimų dienos mes žinome, kad pasirinkome kitokį gyvenimą nei, sakykime, benediktinų vienuolio, kuris visą gyvenimą gali praleisti viename vienuolyne. Viešpats kunigystei suteikė daug spalvų, kviečia kunigus į įvairias vietas, iš jų kiekviena turi savo savybes. Celibato dovana yra tam, kad mes galėtume mylėti visus žmones, nebūtume prisirišę prie vieno ar kito. Ta laisvė, kurią gauname per šventimus, ir celibato pažadas turi mus padaryti atvirus, kad galėtume būti šalia ir pagelbėti tiek šiems, tiek aniems, tiek čia, tiek ten. Mūsų tikslas yra būti laisviems Kristui“, – kunigų perkėlimo subtilybes aiškino mons.G.Grušas.

„Pasaulyje gal žiniasklaidos, televizijos, politikos dėka – nežinau – įsivyrauja asmens kultai, ir ši tendencija nesveikai veikia mūsų tikėjimą, mūsų Bažnyčią. Turi būti tik vienas asmuo, kuris mums rūpi Bažnyčioje – tai Jėzus Kristus. Visi kiti, nuo popiežiaus iki klebono, yra Jo tarnai. Ir nėra nepakeičiamų Jėzaus Kristaus tarnų, yra tik vienas nepakeičiamas Jėzus Kristus. Kai mes šitai išleidžiame iš akių, pradedame sudievinti pačius žmones, o tai yra klaida. Galbūt tai dar viena priežastis, kodėl reikia keisti klebonus – idant žmonės nekeltų paties žmogaus – klebono – ant aukšto pjedestalo. Džiaugiamės, kai kunigas yra tinkamas tarnas, kai pritraukia žmones prie Kristaus, kai jo žodžiuose girdi Kristaus žodžius. Bet jei kunigas tampa tuo, į kurį žmonės žiūri jau nebematydami Kristaus Bažnyčioje ir bendruomenėje – labai pavojinga. O kunigų rotacija padeda šito išvengti. Džiugu, kad yra labai mylimų kunigų, mylimų klebonų, bet net ir geri santykiai gali kelti savų pavojų“, – sakė G.Grušas.

Vyskupų Konferencija yra kolegialus organas, kur tam tikros teritorijos – mūsų atveju, Lietuvos teritorijos – vyskupai renkasi aptarti bendrų klausimų. Vyskupų Konferencija negali įsakyti nė vienam vyskupui. Ir nė vienas vyskupas – nepaisant, ar jis arkivyskupas, ar kardinolas, negali nurodinėti kitam vyskupui už savo teritorijos ribų. Kiekvienas vyskupas turi savo teritoriją, o Vyskupų Konferencija konsensusu sprendžia įvairias bendras problemas. Pavyzdžiui, dėl dekretų vyksta balsavimas, ir jei dauguma iš tikrųjų sutaria, jei pasiekiamas konsensusas, dekretai siunčiami Šventajam Sostui, kuris juos turi aprobuoti prieš įsigaliojant.

Tad Vyskupų Konferencija savo nariams neturi galios nurodyti, kokius sprendimus savo vyskupijoje priimti. Nors žmonės dažnai apeliuoja į arkivyskupą, kardinolą, kitus vyskupus dėl savo vyskupų sprendimų, tačiau Bažnyčios teisė neleidžia į tuos laiškus ar piketus reaguoti veikiant už savo vyskupijos ribų.

Kardinolo A.J.Bačkio ir mons. B.Grušo išaiškinimai yra labai reikšmingi sprendžiant Kaltinėnų parapijoje kilusius nesusipratimus.

Iš Kaltinėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios į Raseinių rajone esančią Nemakščių parapiją perkeltas kun. P.Linkevičius nesudramatina padėties. „(...) naują paskyrimą priėmiau besąlygiškai, be jokių ginčų, labai ramiai. Aš privalau vykti ten, kur esu siunčiamas. Kaip kareivis“. Naujoje vietoje jis žada užsiimti pradėtomis statybomis, taip pat iš Kaltinėnų parapijos jam pažįstama socialine veikla. Jau numatęs rengti kultūrinius renginius. „Mažojoje bažnytėlėje norėčiau rengti fotografijos parodas, koncertus, kviesti liaudies ir profesionalius teatrus, kad žmonėms būtų įdomu gyventi, vyktų bendravimas. Apie tai jau kalbėjomės ir su vyskupu“, – sakė naujasis Nemakščių klebonas kun. P.Linkevičius.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija