Atnaujintas 2006 liepos 26 d.
Nr.56
(1456)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Aš lietuvio nebijau ...

Ne aš pirmas po šia saule bandau suvokti, koks yra tikras lietuviškas charakteris, kokie, mes, lietuviai, esame, būtume, nusimetę, kaip prieryčio grybai, padedant saulei, voratinklius, kaukes nuo savųjų sielų. Ak, kiek daug kaukėtų aplinkui, veidmainių, klastūnų, ironiškų šaipūnų, pataikūnų, betgi kur rastum smagiau negu tarp savųjų, lietuvių?

Gal 50 metų įdėmiai bandau įžvelgti ne tik savosios, bet ir greta esančiojo sielos užkaborius ir gelmes, nes tik taip gali suvokti, kuo gali pasitikėti, o kuo ne atsakingą minutę, ne tik šventės valandomis.

Iš pirmo žvilgsnio – svetimynas, gyvatdegis. Argi? Ar mes padorūs, kultūringi europiečiai, ar tik raudonmečio mutantai, bejausmiai, bemeiliai, begarbiai vergų palikuonys, klounai, kuriems viskas „dzin“? Ar tik „Nagijevo stilius“ gali valdyti net laisvo lietuviškojo viešojo gyvenimo erdvynus? Nemanau.

„Jeigu nenori įgyti priešų, nedaryk žmogui gera“, – patardavo studijų metais Vilniuje chirurgas Povilas Barkauskas ir... tekinom į operacinę, ir kiaurą parą ten, ir atvirai verkdavo po nenusisekusios operacijos.

„Nupiešk, Gedeli, man, kaip tu moki, skelbimuką, progai pasitaikius – iškoneveiksiu“, – 1977 metais Kelmės rajono Paprūdžių aštuonmetėje mokyklėlėje žaismingai tarstelėjo lituanistė Antanina Klimienė, bet paskutiniojo pažado niekuomet netesėjo.

„Kuo labiau pažįstu žmones, tuo labiau myliu gyvulius“, – irgi iš anų metų Paprūdžiuose, tai Petro M. „tiesa“.

Tiesos – netiesos žaismės...

Linksmos, padedančios gyventi, tobulėti, humoru vaidinamos kasdieniškos išmintingos žaismės, kurių pastaraisiais metais dar ir kaip stinga labiau negu vitamino C požiemio išgeltėliams.

„Lietuviai tik inkščia, kad silpni, kad nemoka šiame pasaulyje gyventi. O gajūs – kaip varputis. Kur nori padėk: prigyja ir Sibire, ir Australijoje, ir gyvens dar ne vieną tūkstantį metų“, – šventai teisus išmintingas istorijos žinovas Gintaro muziejaus Palangoje darbuotojas Kęstutis Damalakas.

2002 metais, išleidęs pirmąjį satyrinių eilėraščių rinkinį „Būrai ir strasbūrai“, nūnai suvokiau, kad derėtų tęsti toliau, neapleisti „tarybinio“ lietuvio charakterio „analitinių studijų“, nevengiant ir autentiškos, išgyventos autoironijos, nes, žiūrėk, ir švinas nuo kojų, o ypač – sielos nukrenta, kai imi linksmai klegėti iš savųjų negatyvių potyrių, – gydo taip pat šauniai kaip poteriai. Jei gydytojaučiau, brūkštelėčiau ant pirmo laisvo stalo lopo: „Juokimės, broliai ir sesės lietuviai, milijonai yra tik Juoko „papildai“! Netyčiukais ir susidėliojau pusšimčio puslapėlių rankraščius būsimajai „enciklopedijai“ „Mes – tarybiniai lietuviai“.

Keletą satyrinių eilėraščių cituosiu iš „tomo“ „Aš lietuvio nebijau“

...Aš lietuvio nebijau,

Nuo gimimo – savas,

Gyvatynus praėjau,

Klastūnus bučiavęs.

 

Aš lietuvio nebijau,

Nors jis pats skandina,

Skundžia, degina

Ir vėl – užstalėn sodina.

 

Glosto, šypsosi,

Ūmai smagią špygą rodo,

Iš pavydo taip ramiai

Už „grašius“ išduoda.

 

Uždainuojame smagiai,

Vakaras – lyg teatras,

Ryto metą išgirstu:

„Tu, Gedeli, latras!“

 

Mes melavom viens kitam

„Bolševikų žodyj“,

Tam gyvenime girtam

Saulėj naktį rodėm...

 

Aš lietuvio nebijau,

Dar labiau – lietuvės,

Skendęs, degęs – atgijau,

Nors kranksėjo: „Žuvęs!“

 

Nežinau, ko čia daugiau –

Angelo ar velnio:

Aš – lietuvis, man saugiau

Tarp savų, bekelnių.

 

Čia – smagu:

Parodyk man

Tą, kur kyšio neima,

Ir nebijo, – pamanyk! –

Lukiškių, net Seimo:

„Viens su puse, du su puse,

O kai kam – ir dešimt...“

Nuo 1961-ųjų vasario, drįsdamas tiražuoti savo tekstus – laiškus visiems, regėjęs ir sukinėjęsis net dešimčių sovietinių redakcijų „virtuvėse“, tikrai išmanau visą „melo abėcėlę“, tik apmaudauju, kad dabartinėse kai kuriose redakcijose jo irgi – vežimais vežk, nes „žurnalistiniai piratai“, ypač amoralios žurnalistikos „karaliūnai“ „perka“ reikiamus „akcentus“, tad ir jaunųjų kolegų savigarbą. Šitaip auga sielaluošiai. Nes yra lietuviškieji sielalaužiai: ko nepadarė „naši...“, „daro“ lietuviškas „vaikštantis tualetas“. Todėl ne tik aš klausiu:

Niekur iš šios žemės

Niekada nedingsim!..

Ar ilgai šioj žemėj

Lietuvą... vai-din-sim?

O kai „vaidiname“ skaitytojams ir net sau:

...Patyriau daug skaudžiausių

Širdgėlų,

Nes neatskyriau

Kiaulių nuo lakštingalų.

 

Mes tarybiniai lietuviai...

 

„Wiljams“ – „Jukos“,

Galvos sukas,

Viskas šičia susivėlę,

Tad kartojame iš naujo

Asiliukų abėcėlę...

Negali, negali būti kitaip, nes ... „toks jau būdas – saviesiems savus „išvelėti“ ir, kito sąskaita „išsibalinus“, sočioje užstalėje save temylėti“. „Save mylių paranojos“ – dar iš Brežnevo eros“:

Komunistėliai vis būrės

Mane už girtumą išpert,

Jiems vis reikėjo proto,

Man kalė viena – „negert!

 

(Nes... visada (!) neišgėręs

Jų neprisiverčiau gerbt!)

 

Buvo toksai Klimo Šaukštas,

O ir Kepurna madoj,

Į viską jie žvelgė iš aukšto,

O žmogų... paliko bėdoj.

 

Žlugo „raudonas Las Vegas“,

Draugponiams tartume „amen“,

Betgi goduolį menkystą

Tarsi vasarmusį menam,

 

Kuris kasdieną vis bandė

Meiliai kalbėti „bandai“,

Čia pat, minučiukę pagavęs,

Kando saviems – lig rando!..

Ar šito neliudija ir pastarieji metai – „ką kąsti“ saviesiems? Gausinti vergų ir emigrantų gretas? „Trečiasis“ kažkur tundroje žvengia: „šyti lietūviai nimoka valditi sava valstibis, ani tik dūra stūmda...“

Pinigai „stumdo“! Todėl „elitas“ stumdosi viršūnėse. Ir stumdysis, kai kas „negyvai“, ir ne tik 2007-2013-aisiais...

Kol ES iždas bus atviras. O ką? „Valingas ir galingas tas, kas turi pinigų“, – kartoja globalizacija, o pinigai niekada „nekvepia“ ir visada – „nuplaunami – išplaunami“...

Šitai seniai aišku ne tik Palangoje. Bet lietuvis, šitas nenužudytasis ir nenužudomas „varputis“... „Priešų liūdesiui“:

...Ištirpsta skambūs kodeksai,

Tarsi sniegai – savaime,

Tik neištirpsta Lietuvoj

Žmogus – nelaimė.

Ogi tai ir yra laimė – neištirpti!

Todėl ir juokiamės:

Su komunistais

Aš kovojau –

Sykiu griuvau

Ir pagiriojau...

Arba:

Mums žadėjo

Žemėj „rojų“,

Masino

Komunizmu,

Už tą „rojų“

Sumokėjom...

Alkoholizmu.

Arba:

Mums nerodė

Saulės nei pasaulio,

Buvome – garde

Kolūkių kiaulės –

Už mažiausią

Komunistų algą

Pašeria ir – būdavo

„Suvalgo“...

Štai ir „atiteka“ iš ano amžiaus pseudo lietuviškasis „charakteris“:

Visi jau išmokom įspirti,

Bet niekas nenorim mirti.

Vis laukiam, kad kas „nupirktų“,

Nes retas tenorim... dirbti.

 

Visi būtume amerikonai,

Sukrovę skalbinius Onai.

Mūsų sovietiniai ponai –

Prabangai imlūs japonai!

 

Tarybinis lietuvaitis balsuoja,

Po to pravirkęs galvoja...

...Jie bijo kiekvienas mirti.

...Bet priverčia kitą spirti.

Mes – tarybiniai lietuviai...

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Palanga

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija