Atnaujintas 2006 liepos 26 d.
Nr.56
(1456)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Nevarėnai atrado savo relikvijas

Petras Bielskis

Niekas niekur nedingsta be Dievo valios.

Lietuvių kultūroje žino daug atvejų, kai vienas žmogus savo pasišventimu ir aukšta pilietine sąmone judino kalnus. Vienas tokių šviesuolių buvo Antanas Jasūdis (1887-1963), kuriam priklauso lietuvių teatro priešaušrio didžiausi organizaciniai darbai. „Nebuvo tos teatrinio darbo srities, kurioje jis daugiau ar mažiau nebūtų pasireiškęs. Peterburgo lietuvių teatrinis judėjimas atsirėmė daugiausia A.Jasūdžio pečiais, kuris parodė čia retos energijos, ištvermingumo ir pasišventimo“ (B. Sruoga. Lietuvių teatras Peterburge 1892-1918. Kaunas, 1930 p. 63). Kultūros paradoksas, kad darbščiausi vyrai neretai visai pamirštami. Ir čia A.Jasūdis gali būti gyvu priekaištu mūsų laikams, visiems mums.

Gimęs Biliakiemyje, Utenos apskrityje, ketvirtį amžiaus atidavęs lietuvybės veiklai Peterburge, nepriklausomybės metais susitaupęs lėšų ir Telšių apskrityje įsigijęs dvarelį, rusų okupacijos laikais ištremtas į Sibirą, ir visiškai išbrauktas iš istorijos. Džiaugiamės savo teatru, didžiuojamės, o jo pradininką visai pamiršome.

Ir vėl atsirado narsus karys kultūros kovos lauke – Klaipėdos universiteto absolventė, teatro režisierė uteniškė Nida Treinytė. Ji Biliakiemyje, Puodžių kaime, netoli Utenos, surado A.Jasūdžio gimtinę sodybą, atsekė A.Jasūdžio gimines (Laimą Jasudytę-Trimonienę, Vigimantą Trimonį) ir istorija ėmė atgyti. Biliakiemyje jau keli metai atstatytas ir veikia A.Jasūdžio klojimo teatras (XXI amžius. 2004 10 20). Šiais metais N. Treinytė išsiaiškino, kad A.Jasūdis palaidotas Nevarėnų (Telšių r. ) kapinaitėse. Gražus žemaičių miestelis ramiai gyveno ir nenujautė, kad savo žemėje yra priglaudęs didelę ir brangią visos Lietuvos kultūros relikviją. Zujo laiškai, gimė projektai. Vasaros viduryje (birželio 17 dieną) į Nevarėnus per visą Lietuvą seniūnės Vilmos Šakienės ir kultūros centro direktoriaus A.Šmukštos kvietimu riedėjo mašinos kaip į atlaidus. Nevarėnų kultūros centre vyko A.Jasūdžiui pagerbti skirta konferencija. Apie A.Jasūdžio teatrinę ir visuomeninę veiklą pranešimus skaitė Lietuvos teatro sąjungos teatrologų sekcijos pirmininkas doc. dr. Aleksandras Guobys, režisierė N.Treinytė, Klaipėdos universiteto Teatro pedagogikos katedros vedėjas doc. dr. Raimondas Kančas. Pasirodo, kad apie 1960 metus teatro istorikas doc. dr. Vytautas Maknys pasikvietė A.Jasūdį į Vilnių ir bandė surengti jo pagerbimą, išrūpinti bent kokią nors pensiją. LKP CK užsirūstino, kad be jų žinios, be leidimo kažkas vertina faktus ir žmones –V.Maknį išvijo iš teatro draugijos, kiti prikišę nagus gavo papeikimus, o A.Jasūdis vėl nugrimzdo į nežinią ir ilgam.

Šventė tęsėsi. A.Jasūdžio klojimo teatro artistai suvaidino jo dienoraščio inscenizaciją. Antano vaidmenį atliko Utenos kolegijos reabilitacijos katedros vedėjas Edmundas Vaitiekus, o jo draugą Kastantą Glinskį vaidino Vyžuonų seniūnas Vytautas Vanagas. Trupėje vaidina Utenos rajono savivaldybės kultūros skyriaus specialistė Zita Mackevičienė ir net jaunieji parapijos kunigai-Saulius Keras ir Andrius Šukys. Tai rodo, kad A.Jasūdžio palikimas Utenoje gerbiamas ir yra gerose rankose.

A.Jasūdžio pagerbti į Nevarėnus atvyko ir Jurbarko teatras. Pats darbymetis, o salė artipilnė. Komedijos „Brangusai pabučiavimas“ autorius Petras Pundzevičius yra A.Jasūdžio bendraamžis. O ir komedijos tematika lyg būtų specialiai šiai dienai parinkta – žmogus vertinamas tik pagal gaunamą algą, pagal turtą. Ypatingai visus nudžiugino Arvydas Višinskas, atlikęs Biretos, banko direktoriaus vaidmenį. Tokio tipažo, organikos ir sugebėjimo juokauti galėtų pavydėti geriausi teatrai. Į šventę su ką tik Klaipėdos universitete apgintu teatrologijos magistro diplomu atvyko ir to spektaklio režisierė Danutė Budrytė-Samienė. Irgi didelė proga pasidžiaugti. Atsidžiaugti negali – kiek daug Lietuvoje gabių, išmintingų žmonių! Pareiga ir atsakomybė juos puošia.

Pagaliau Nevarėnų parapijos klebonas kun. Saulius Jankauskas visus svečius pakvietė į seniausią Žemaitijoje medinę Nukryžiuotojo bažnytėlę (pirmoji pastatyta 1602 m. , vyskupo M. Giedraičio laikais), kur A.Jasūdžio intencija buvo iškilmingos šv. Mišios. Po jų klebonas maldininkus nulydėjo prie netoli vartelių esančio ir naujai atrasto Antano kapelio. Telšių Žemaitės teatro artistas Vaclovas Bartkus, gabus metalo meistras ir mokytojas, sukūrė ir pastatė įspūdingą antkapinį kryžių. Susikaupimo valandą griežė smuikas, o V. Trimonis su savo sūnumis keturiais balsais sugiedojo giesmę. Pašventintas kapas skendėjo gėlėse ir vainikuose. A.Jasūdis, sovietmečiu už lietuvybę pažemintas ir išmestas, negavęs net pensijos, vėl sugrįžta į mūsų atmintį. Dievas yra neužmaršus ir teisingas. Kad taip mes kiekvienas surastume ir pakeltume iš užmaršties mūsų aplinkoje esančius įvykius, žmones. Kokie būtume turtingi ir dvasingi!

Nevarėnai pasižadėjo saugoti ir gerbti savo ir visų mūsų atrastas relikvijas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija