Atnaujintas 2006 rugpūčio 18 d.
Nr.61
(1461)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Šeima atgimsta tikėdama

Jonas Kazimieras Burdulis

Šeimos centro stovykloje,
„Anykščių šilelio“ sanatorijoje, –
maži ir dideli. Centre –
kun. Gediminas Tamošiūnas

Kas nebuvo žmogumi prasidėjimo

momentu, tas juo niekad nebus...

(Jonas Paulius II)

...Jeigu žmogus siūlytų už meilę visą

savo turtą, būtų vertas tik paniekos!

(Giesmių giesmė, 8-7)

Gyvename sunkiu metu – sunkiu tautai, sunkiu žmogui ir piliečiui, sunkiu šeimai. Kai nepasitenkinimas savo išrinktaisiais, atrodytų, viršija bet kokias ribas, kai žmonių išrinkta valdžia nustoja rūpintis žmonių reikmėmis ir nebekreipia dėmesio į jų lūkesčius, surasti atramą gyvenime ir semtis jėgų telieka tik iš Dievo ir savo šeimos.

Rūpesčio savo šeima semiamės iš meilės, kuri yra didžiausia Dievo dovana, dovanota žmogui per tikėjimą. Deja, ne visiems lemta tai patirti ir suvokti, nes ilgi vergijos ir tikėjimo slopinimo dešimtmečiai išardė tikėjimo pagrindus daugelio mūsų širdyse, didžioji dalis žmonių pasidavė greito praturtėjimo siekiams. Dalis jų paliko tėvynę, kita dalis nusivylė tuščiomis viltimis ir nebesugeba atsispirti savo ydoms, neįstengia atsisakyti svaigalų, smulkių vagysčių, apleido savo vaikus.

Laimė, dalis mūsų (ir ne tokia jau maža) supranta, kokia svarbi pareiga tenka kiekvienam žmogui, laikančiam save atsakingu už savo vaikų ateitį, ir neša naštą, kuri jam yra uždėta Dievo valia – rūpinasi savo siela, savo šeima, savo vaikais, palikdami kitiems teisę tvarkyti savo likimą ir pagelbėdami tiems, kurie sutinka, kad jiems būtų teikiama pagalba.

Žmonės įvairiai tvarko savo likimą. Dažnai negali atsistebėti lengvabūdiškumu, kuris atmeta bet kokią patirtį. Kartais atrodo, jog žmogus, priimdamas svarbų sprendimą, –apsispręsdamas nužudyti negimusį savo kūdikį, imdamas vagiliauti, atsiduodamas svaigalams ar kvaišalams, – visiškai nesivadovauja protu ir net nesusimąsto dėl pasekmių, kurios dėl tokios neapgalvotos elgsenos ilgam apkartins jam gyvenimą, o kai kada – ir visam gyvenimui. Tokiems žmonėms be galo sunku padėti, patarti, nes jų širdys uždaros, jie nelinkę klausytis proto balso, jie žino, jog yra teisės ir jų reikalauja, bet užmiršta, jog yra dar ir pareiga, ir ją atmeta. Dėl savivokos ribotumo jie patiria begalinę kančią, tačiau negali iš jos ištrūkti, nes nesupranta, dėl kokių priežasčių pateko į jos žabangas.

Sunku tai matyti ir dar sunkiau suprasti, jog jiems neįmanoma padėti. Tačiau tie iš mūsų, kurie yra neabejingi kito žmogaus kančioms, supranta, kad tik meilė ir atjautimas gali jiems padėti, ir kantriai dirba savo darbą, nesitikėdami jokio užmokesčio, nepuoselėdami greitų rezultatų, nes žino, kad kiekvieno nupuolusiojo atsikėlimas yra Dievo parodytas stebuklas.

Tokį meilės ir atjautimo darbą jau daugelį metų dirba Lietuvos šeimos centras ir Kaišiadorių, Panevėžio, Šiaulių, Telšių, Vilkaviškio vyskupijų bei Kauno ir Vilniaus arkivyskupijų ir visų dekanatų Šeimos centrai.

Bene svarbiausia Šeimos centrų darbo kryptis skirta apginti negimusius kūdikius nuo žudynių. Šeimos centrų darbuotojai ir talkininkai atveria jaunoms gimdyvėms gyvybės paslaptį, aiškina, kokioms kančioms jos pasmerkia save, nužudžiusios savo kūdikius. Galima pasidžiaugti, kad triūsas jau pradeda duoti savo vaisių, – abortų skaičius palengva ima mažėti. Jau galima tikėtis, kad jaunos merginos ilgainiui supras, jog jų paskirtis yra kurti šeimą, gimdyti ir auklėti vaikus, o ne atsiduoti atsitiktinių draugužių užgaidoms. Kitas svarbus Šeimos centrų darbas – padėti šeimoms, kurios kenčia nuo alkoholio, nuo prievartos, nuo dvasinio apsileidimo.

Liepos mėnesį savo darbą aptarė Kaišiadorių vyskupijos Šeimos centro nariai, susirinkę į darbuotojų bei talkininkų stovyklą Anykščiuose. Nuvykęs susipažinti su jo darbuotojais ir talkininkais, radau juos susibūrusius miško prieglobstyje esančioje „Anykščių šilelio“ sanatorijoje. Jie atvažiavo su vaikais – nuo mažų pipirų iki gražaus jaunimo. Tą dieną paskaitą apie popiežiaus Benedikto XVI encikliką „Deus caritas est“ (Dievas yra meilė) skaitė vyskupijos kancleris kun. Gediminas Tamošiūnas. Po paskaitos šia tema vyko diskusija, kurios išsamumas liudijo jos dalyvių išmanymą.

Kitomis dienomis buvo svarstomos ir vyko diskusijos temomis „Tikėjimo perdavimas šeimoje“, „Šeimos misija Bažnyčioje“, „Šeimos ir Bažnyčios ryšys“, savo įspūdžiais iš kelionės po Ispaniją ir susitikimo su Šventuoju Tėvu pasidalijo Kristina Simanavičienė ir teologė Laura Kiškytė. Stovyklą surengė ir jai vadovavo vyskupijos Šeimos centro vadovė gyd. Marija Bagdonienė, finansavo Vokietijos fondas Rytų Europos Bažnyčioms remti „Renovabis“.

Su vaikais ir jaunimu darbavosi psichologas Audrius Ivanauskas bei Kaišiadorių katechetinio centro metodininkė psichologė Vidutė Bartytė. Stovykloje dalyvavo Kaišiadorių, Anykščių ir Širvintų šeimos centrų darbuotojai bei talkininkai. Kiekvieną vakarą stovyklos dalyviai dalyvaudavo šv. Mišiose Anykščių bažnyčioje. Joms patarnavo jų vaikai, už tai klebonas jiems gražiai padėkojo.

Šeimos centrų dirbamas darbas remiasi trimis svarbiausiais krikščioniškojo tikėjimo principais – tikėjimu, viltimi ir meile. Tad linkime jį dirbti su Dievo malone. Visus, kurie negauna pagalbos, kurie neranda atramos gyvenime, Šeimos centras kviečia apsilankyti su savo liūdesiu ir rūpesčiu. Jo darbuotojai vadovaujasi Kristaus priesaku: ką padarėte mažiausiam iš jūsų – man padarėte.

Anykščiai

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija