Atnaujintas 2006 rugpjūčio 25 d.
Nr.63
(1463)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kunigaikštis Radvila grįžta į Kėdainius

Marius KUNDROTAS

Skulptoriaus Algirdo Boso
paminklas kunigaikščiui
Jonušui Radvilai
Evaldo Pabrinkio nuotrauka

Tautos ir valstybės ateitis vargiai įsivaizduojama be didžios ir šlovingos istorijos, iš kurios mūsų himnas ragina semtis stiprybės, o žymieji mąstytojai – patirties. Lietuvos egzistenciniai pagrindai neatsiejami nuo jos kūrėjų ir stiprintojų. Kunigaikščiai Mindaugas, Traidenis, Gediminas, Vytautas ir Švitrigaila iškyla kaip kelrodžiai šiandienai ir rytojui. Šiais metais į tautos panteoną vertai sugrįžo dar vienas iškilus asmuo – kunigaikštis Jonušas Radvila, savo giminėje – Jonušas XI.

Reta giminė davė Lietuvai tiek didžiavyrių, kaip kunigaikščiai Radvilos. Dvasios didybė, švietėjiška sąmonė ir didelis patriotizmas atsvėrė jų valstybinę įtaką ir giminystę su karūnuotaisiais Europos valdovais. Valstybei smunkant, valdovams silpstant, o visuomenei skaidantis, jie vieninteliai galėjo imtis atsakomybės už visą Tėvynę. Ir vargiai suklystume sakydami, jog tam tikrais momentais jie vieninteliai tai ir darė.

1569 metais Liublino unijai gerokai apkarpytą Lietuvą sujungiant su Lenkija, Radvilos tam labiausiai priešinosi. Svarstant įstatymą, leidžiantį Lietuvos žemes įsigyti užsieniečiams, didžiausias to oponentas buvo kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis. Taigi šis klausimas jau tada skyrė tautos išdavikus nuo patriotų.

Į Lietuvos ir Lenkijos valstybės sostą sėdus švediškai Vazų dinastijai, prasidėjo karai dėl Švedijos karūnos, kuriuos dar užaštrino ginčai dėl teritorijų ir prekybos kelių. XVII amžiuje Lietuvą iš vidaus draskė bajorų savivalė, religiniai ir socialiniai prieštaravimai, ginkluoti sukilimai. Iš svetur grasino stiprėjanti Rusija, remianti sukilusius Ukrainos kazokus. Šį sukilimą iš esmės išprovokavo Lenkija, dar iki Liublino unijos perėmusi Ukrainą iš Lietuvos: priverstinis šio stačiatikiško krašto katalikinimas ir despotiškas išnaudojimas užkūrė vidinį gaisrą, kuris atsirito ir į Lietuvą. 1654 metais į pagalbą kazokams ateina daugiatūkstantinė Rusijos armija.

Kunigaikštis Jonušas Radvila – didysis Lietuvos etmonas, vyriausias kariuomenės vadas – ėmė telkti savo pulkus žūtbūtinei kovai už Tėvynę. 1654 m. rugpjūčio 12 d. ties Šklovu jis su 8 tūkstančiais karių susiremia su 80 tūkst. kunigaikščio Aleksejaus Trubeckojaus kariuomene ir pralaužia priešo gretas, tačiau tolesnės kovos baigtį aiškiai pranašauja žymi jėgų persvara. Iš valdovo meldžiant karinio pastiprinimo, klibantis sostas delsia. O kai pagalba atėjo, jau buvo per vėlu. 1655 m. rugpjūčio 8 d. Rusijos caro daliniai įžengia į Vilnių. Pirmąsyk valstybės istorijoje priešas užima Lietuvos sostinę.

Ir štai iškyla dar viena grėsmė: Švedija. 1655 metais švedai pergalingai žygiuoja per visą šiaurės Lietuvą ir Lenkiją. Vienas po kito pasiduoda miestai ir ištisos žemės. Šį karą savo pretenzijomis sukėlęs karalius valstybės išlikimo užtikrinti neįstengia. Dvi užsienio valstybės be skrupulų dalijasi Lietuvą, visoje šalyje liepsnoja gaisrai, masiškai plėšiama ir žudoma, gyventojams gresia badas.

Jonušui Radvilai iš rusų užimto Vilniaus pavyksta išgelbėti valstybės iždą ir didįjį antspaudą, juridinę ir finansinę valstybės galią, atrandant jiems saugų prieglobstį savo valdose Kėdainiuose. Tačiau šia kryptimi jau žygiuoja nauji okupantai – švedų karaliaus kariuomenė.

Ir šičia žengiamas genialus žingsnis, vertas geopolitikos ir strategijos chrestomatijų. 1655 m. spalio 20 d. sudaroma žymioji Kėdainių sutartis, kuria Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kaip savarankiškas politinis vienetas, atskiriama nuo Lenkijos ir unijos saitais sujungiama su Švedija. Dėl šio žingsnio, lenkų istorikai iki šiol nekenčia Jonušo Radvilos, laikydami jį išdaviku, užmiršdami pačios Lenkijos laikyseną ir vaidmenį. Kėdainių unijos metu Lenkija su Karūnos sostinėmis Varšuva ir Krokuva jau pati buvo pasidavusi Švedijai.

Nei karalius Jonas Kazimieras, nei Lenkijos didvyriu laikomas etmonas Stefanas Čarneckis, atidavę Lenkiją švedams, nebuvo pavadinti Karūnos išdavikais. O Lietuva, blogiausiu atveju, būtų vieną uniją pakeitusi kita.

Tačiau iš tikrųjų Kėdainių unijos planas turėjo gerokai tolesnę perspektyvą. Švedija to meto geopolitinėmis sąlygomis buvo ganėtinai stipri išvyti tiek rusus, tiek ir lenkus, tačiau ne tokia pajėgi, kad išlaikytų Lietuvą savo valdžioje. Ilgainiui Lietuvai ryškėjo savarankiškos, nepriklausomos valstybės perspektyva. Turint mintyse tiesiogines sienas su švedų užimta Latvija bei Radvilų kraujo ryšius su Prūsijos kunigaikščiais, šios šalys taip pat turėjo visas galimybes susijungti integralioje valstybėje su Lietuva. Radviloms atstovaujama protestantiška pasaulėžiūra skatino liaudies švietimą, raštą gimtąja kalba, o tai pranašavo tautinį atgimimą kur kas anksčiau ir kur kas geresnėmis sąlygomis nei S.Daukanto, J.Basanavičiaus ir V.Kudirkos laikais. Sustiprėjusi Lietuvos valstybė, vadovaujama išsilavinusių ir demokratiškų Radvilų, galėjo atsilaikyti prieš Rusiją ir išsaugoti nepriklausomybę, o tautinis atgimimas šiuo atveju būtų turėjęs tiesioginį ryšį su valstybės tradicija.

Jonušo Radvilos strategija išlaiko aktualumą ir šiandien, vis labiau ryškėjant klausimui: su kuo žengti – su Vašingtonu ar su Briuseliu? Tolimas sąjungininkas visada geresnis: dėl savo paties interesų jis gali apginti, tačiau dėl atstumo nėra pajėgus visiškai užvaldyti.

Deja, vidinės didikų, bajorų ir karo vadų intrigos šį genialų planą sužlugdė. Karas tęsėsi, švedai su rusais toliau alino kraštą, o vargais negalais juos išvijus, Lietuva taip ir nebeatsigavo. XVIII a. pabaigoje Lietuvos ir Lenkijos valstybė padalyta į tris dalis ir atiteko Rusijai, Prūsijai ir Austrijai.

Šiandien Lietuva vėl atsimena Jonušą Radvilą. Rugpjūčio 12-ąją jo mieste – Kėdainiuose – atidengtas skulptoriaus Algirdo Boso sukurtas paminklas. Jame pavaizduotas išsaugotasis valstybės iždas. Kunigaikščio biustas kyla virš jo lyg milžinas iš istorijos ūkanų. Fone, surėmę ginklus, – lietuvių ir švedų kariai, apačioje – pasirašytoji sutartis. Kitoje pusėje – kunigaikščio tėvo ir senelio bareljefai, genealoginis medis, dar kitoje – lotyniškas užrašas: „Už Tėvynę, už karalių, už Dievą, už tikėjimą“.

Kunigaikštis sugrįžo namo. Simboliška, jog, vykdamas į Kėdainius, bronzinis Radvila akimis lydėjo tolstantį Vilnių. Šiandien didysis etmonas žvelgia į Vilniaus traktą, tarsi laukdamas Vilnių bei Kauną nuniokojusios Rusijos caro kariuomenės galutiniam ir lemiamam mūšiui.

Jo paminklą dėkingi kėdainiečiai pastatė istorinėje miesto Didžiojoje rinkos aikštėje, kurią vienoje pusėje puošia Radvilų statyta evangelikų reformatų bažnyčia, kitoje pusėje – pirklių namai, primenantys ekonominį miesto klestėjimą, iš trečios pusės teka kadaise laivybos arterija buvęs Nevėžis, už kurio dunkso viena seniausių Lietuvoje Šv.Jurgio bažnyčia. Kėdainiuose, valdant Radviloms, taikiai sutarė daugybės tikėjimų žmonės – katalikai ir stačiatikiai, evangelikai liuteronai ir reformatai, žydai ir arijonai. Visa senamiesčio struktūra atspindi ištisus pasaulius ir atskiras kultūras. Vargiai rastume kitą tokį miestą Europoje.

Dabar Kėdainiai vėl garsėja Lietuvoje: darbščiais ir guviais ūkininkais, pramonininkais ir jų produkcija, aktyviais visuomenės ir valstybės veikėjais. Sugrįžtantį Radvilą sveikino ilgametis rajono meras, o šiandien – Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, merė Nijolė Naujokienė, svečiai iš Lenkijos, Estijos ir Švedijos. Kartu su jais – ir paminklo autorius, skulptorius A.Bosas, ir jo bendražygiai – dailininkas Aloyzas Stasiulevičius, dailėtyrininkė Marija Nijolė Tumėnienė, skulptorė prof. Dalia Matulaitė, vyriausiasis rajono architektas Vytautas Kundrotas. Savo iškilmingumu šis paminklas vertai stoja į vieną eilę su dviem garbingiausiais paminklais Lietuvos valstybės kūrėjams: Vytautui Didžiajam – Kaune ir karaliui Mindaugui – Vilniuje. Ir visi jie kartu atspindi Lietuvą, kylančią ir smunkančią, skylančią ir vėl besijungiančią, griaunamą ir vėl atstatomą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija