Atnaujintas 2006 rugsėjo 1 d.
Nr.65
(1465)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Pagarba Šventojo Veido atvaizdui

Mindaugas BUIKA

Jėzaus Šventojo Veido atvaizdas,
matomas ploname medžiagos
lopinėlyje. Ekspertai nustatė,
kad šis atvaizdas yra tapatus
Turino drobulėje
išlikusiam atspaudui

Manopelo Šv. arkangelo
Mykolo bazilika Italijoje

Rezultatyvus ikonografinis tyrimas

Jau kurį laiką tarptautinėje žiniasklaidoje vykę svarstymai, kad popiežius Benediktas XVI aplankys Manopelo Jėzaus Šventojo Veido šventovę, esančią už dviejų šimtų kilometrų į šiaurę nuo Romos, dabar tapo realybe. Kaip tik šiandien, rugsėjo 1 dieną, Šventasis Tėvas iš savo vasaros rezidencijos Kastelgandolfe sraigtasparniu atskrido pagerbti „Volto Santo“ atvaizdo, kurį jau keli dešimtmečiai globoja nedidelio Manopelo miestelio brolių kapucinų bendruomenė. Kaip pažymėjo šventovės rektorius tėvas Karminas Čiučinelis, OFM Cap., popiežiaus Benedikto XVI vizitas suteikia puikią progą patvirtinti plono audeklo skarelėje regimo Išganytojo Veido autentiškumą ir gerbti šią relikviją kaip visos krikščionybės vertybę.

Pasak tradicijos, šis plono audeklo lopinėlis – 24 cm aukščio ir 17 cm pločio – yra Kristaus įkapių dalis, išsaugota kartu su garsiąja Turino drobule. Apie jos buvimą liudija Evangelijos pagal Joną pasakojimas apie prisikėlusio Išganytojo tuščio kapo radimą, kai apaštalas šv. Petras pamatė „paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą“ (Jn 20, 6-7). (Ši relikvija taip pat siejama su Veronika, kuri nušluostė Kryžiaus keliu ėjusio Kristaus veidą.) Šiemet, minint šventosios relikvijos pristatymo į Manopelą 500-ąsias metines, - kaip tik šiam jubiliejui ir skirtas Šventojo Tėvo vizitas, - Vatikano bažnytinis tribunolas, Apaštalinė penitenciarija visiems maldininkams, aplankiusiems šventovę, suteikia galimybę gauti visuotinius atlaidus, jei yra įvykdomos įprastos atlaidų sąlygos.

Smalsesnis katalikas gali rasti informacijos, ypač Manopelo šventovės interneto svetainėje, kad relikvijoje regimo atvaizdo atsiradimas neturi jokio mokslinio paaiškinimo. Aukštos skiriamosios galios fotografijos bei tyrimai, atlikti ultravioletiniais spinduliais, kuriuos atliko Bario universiteto profesorius Donatas Vitorė, paliudijo, kad skarelėje impregnuotas Šventojo Veido atvaizdas nėra nei aliejiniais ar vandeniniais dažais pieštas piešinys nei išorinis atspaudas. Tai tikrai nuostabą mokslininkams keliantis slėpinys, paliudijantis, jog jis yra „Dievo rankų“ darbas. Žymioji ikonografė vienuolė s.Blondina Paskalė Šliomer, pastaruosius du dešimtmečius skyrusi Manopelo Šventojo Veido ir Turino šventosios drobulės profesionaliam palyginimui, nustatė, jog abu atvaizdai pagal daugelį bruožų tobulai identiški.

Kitas žinomas ikonografas ir krikščioniškojo meno ekspertas Popiežiškojo Grigaliaus universiteto rektorius jėzuitas kunigas Heinrichas Feiferis savo tyrimais patvirtina, jog Manopele saugomoje relikvijoje regimas atvaizdas buvo nuo pirmųjų amžių Jėzaus Šventojo Veido perteikimo modeliu, įskaitant portretus, kurie nutapyti Romos katakombose IV amžiuje. Jis aiškina, kad „mūsų Viešpats per Šventąjį Raštą davė mums ne tik savo Žodį, bet taip pat ir savo atvaizdą Turino šventojoje drobulėje bei Manopelo Šventojo Veido relikvijoje, kaip Jo kančios, prisikėlimo ir garbės dieviškąją akivaizdybę“.

Relikvijos kultas Konstantinopolyje ir Romoje

Jėzaus Šventojo Veido atvaizdo istorinį kelią iš Jeruzalės į dabartinę vietą Manopelo šventovėje tyręs kunigas H.Feiferis, SJ, pirmiausia primena hipotezę, jog aną Velykų rytą tuščiame kape rastą skarelę pagal paveldo teisę saugojusi Švč. Mergelė Marija, o paskui Dievo Motiną globojęs apaštalas šv. Jonas, gyvenęs Efezo mieste. Pagal kitą hipotezę, kuriai pritaria ir tėvas H.Feiferis, stebuklingasis atvaizdas galėjo būti laikomas kartu su įkapių drobule ir atskirtas žymiai vėliau, kai iš Kamulijos miesto Kapadokijos regione 574 metais perkeltas į imperijos sostinę Konstantinopolį. Čia Šventojo Veido relikvijos kultas buvo ypač stiprus, buvo tikima, kad atvaizdas nebuvo nutapytas ar išaustas, bet „padarytas dieviškuoju būdu“. Atvaizdo garbei buvo kuriama speciali šlovinimo poezija, dėkojant už Bizantijos karių pasiektas pergales. „Nė vieno žmogaus ranka negalėjo nutapyti šio atvaizdo, bet tik kuriantis ir visaformuojantis Žodis galėjo atlikti šį įsikūnijusio Dievo Sūnaus paveikslą“, - apie stebuklingąjį atvaizdą rašė garsusis Bažnyčios istorikas Teofanas (758-818), kai jau šventoji relikvija buvo dingusi iš Konstantinopolio.

Jos paslėpimą ir išgabenimą į senąją imperijos sostinę Romą VIII a. pradžioje galėjo lemti Bizantijoje prasidėjęs ikonoklastų sąjūdis, draudęs šventųjų paveikslų kultą, kaip neva stabmeldystės apraišką. Ikonoklastai Bizantijoje turėjo nemažos politinės įtakos, nes imperatorius Leonas III valstybiniu dekretu 730 metais uždraudė šventųjų paveikslų garbinimą ir įsakė juos sunaikinti. (Ikonoklastų sąjūdį pasmerkė ir paveikslų garbinimą atkūrė visuotinis Konstantinopolio Susirinkimas 843 metais.)

Tradicija skelbia, kad dėl ikonoklastų pavojaus Konstantinopolio patriarchas Germanas I (715-730) Šventojo Veido relikviją patikėjo jūros bangoms, kuriomis ji ir pasiekė Romą popiežiaus Grigaliaus II laikais. Nors legenda pasakoja, kad „archeropitas“, tai yra „nepadarytas žmogaus rankomis“, kaip Konstantinopolyje vadintas Šventojo Veido atvaizdas, stebuklingai pasiekė Ostijos miesto pakrantę ir iš ten išgriebtas iš vandens bei nugabentas į Romą, tačiau kiti dokumentai patvirtina, kad relikvija tiesiog buvo nusiųsta į senąją sostinę didesnio saugumo sumetimais.

Iš Bizantijos atgabentas šventasis atvaizdas, buvęs saugesnis Romoje, vis dėlto toliau liko Konstantinopolio patriarcho nuosavybė. Į Romą jis buvo atsiųstas laikinai ir turėjo būti grąžintas pasibaigus ikonoklastų persekiojimams. Dėl to Romoje jis negalėjo būti išstatytas viešai garbinti ir buvo laikomas Popiežiaus rezidencijos – Laterano rūmų San Lorenco oratorijoje, žinomoje „Sancta Sanctorum“ vardu. Pirmasis Popiežius, kuris jau nebebijojo silpnėjančios Bizantijos galios, buvo Inocentas III (1198-1216). Jis išdrįso Kristaus Veido atvaizdą išstatyti viešai pagarbinti ir visokeriopai skatino šį kultą. Į senąją Šv. Petro baziliką perkelta ir liturginėmis apeigomis šlovinama Šventojo Veido relikvija paslaptingai dingo, kai XVI-XVII a. pradžioje senoji bazilika popiežiaus Juliaus II sprendimu buvo griaunama, kad jos vietoje būtų pastatyta nauja įspūdinga pagrindinė Romos katedra.

Manopelo šventovė – relikvijos saugotoja

Šventojo Veido atvaizdo patekimas į Manopelo miestelį ne mažiau slėpiningas ir apipintas legendomis. Pagrindinis informacijos šaltinis yra 1640-1646 metais kunigo Donato di Bombos daryto tyrimo ataskaita, pavadinta „Relatione Historica“. Joje pasakojama, kad vieną 1506 metų dieną, vietiniam daktarui Džiakomui Antonijui Leoneliui sėdint ant suoliuko šalia Manopelo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir kalbantis su kitu asmeniu, prie jo priėjo nepažįstamas žmogus, iš išvaizdos labai pamaldus vyras, ir padavė ryšulėlį. Nuėjęs į bažnyčią ir atrišęs siuntinuką, daktaras pamatė skarelę su Jėzaus Veido atvaizdu. Dž.Leonelis iš karto norėjo surasti nepažįstamąjį maldininką, kuris perdavė relikviją, tačiau jis jau buvo dingęs.

Šventoji skarelė liko Leonelių šeimos paveldima nuosavybė daugiau kaip šimtą metų, kol ji, kaip vestuvinė dovana, buvo paskirta ištekančiai šeimos narei Marcijai Leoneli. „Relatione Historica“ teigiama, kad sutuoktinės brolis priešinosi relikvijos perdavimui, tačiau Marcijos vyras, kariškis Pankracijus Petručis, pagrobė ją prievarta iš savo uošvio namų. Vėliau, 1618 metais, Marcija šventąją relikviją, kuri kariškio namuose buvo saugoma nerūpestingai ir gerokai nukentėjo, pardavė pamaldžiam Manopelo daktarui Donatui Antonijui de Fabričiui, nes pinigai buvo reikalingi kaip išpirka vyrui, atsidūrusiam Kiečio miesto kalėjime, išlaisvinti.

Kiek vėliau D. de Fabritis, pastebėjęs, jog įsigyta relikvija prastos kokybės, jau norėjo ją grąžinti Marcijai ir atsiimti pinigus, tačiau nutarė pasitarti su kaip tik tuo metu Manopelo miestelyje įsikūrusia vienuolių kapucinų bendruomene. Brolių kapucinų vyresnysis kunigas Klementas Kastelvekijus, supratęs šios relikvijos reikšmę, patarė daktarui Donatui Antonijui jos negrąžinti, bet su kapucinų parama ją sutvarkyti ir išstatyti bažnyčioje viešai pagerbti. Tarp dviejų stiklo lakštų suspausta ir išlyginta, Šventojo Veido relikvija, tapusi kapucinų globojama nuosavybė, pirmą kartą išstatyta pagerbti Manopelo kapucinų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje 1646 m. rugpjūčio 6 d., per Kristaus Atsimainymo liturginę šventę.

1686 metais bažnyčioje Šventojo Veido atvaizdui buvo įrengta atskira nedidelė koplyčia, į kurios altorių perkelta brangioji relikvija. Jos kultas tarp vietos tikinčiųjų ypač sustiprėjo XVIII amžiuje, kai aplinkinius Umbrijos, Abruzo ir Sanito regionus ištiko didelės stichinės nelaimės – ypač galingi žemės drebėjimai. Tuo tarpu XIX amžiuje dažnos politinės permainos ir vienuolijų veiklos suvaržymai neigiamai atsiliepė Manopelo kapucinų bendruomenei: du kartus – 1811 ir 1866 metais – jie buvo priversti apleisti šventovę ir į saugią vietą perkelti bei paslėpti Šventojo Veido relikviją. Sugrįžę vienuoliai toliau, ypač XX amžiuje, stiprino Manopelo šventovės garsą, 1946 metais pastatė ir išplėtė naują baziliką. „Il Volto Santo di Manoppello“ tapo visų tikinčiųjų pamaldumo objektu, kaip prisikėlusiojo Viešpaties „vera icona“ („tikrasis paveikslas“).

Be abejonės, popiežiaus Benedikto XVI apsilankymas Manopelo Šventojo Veido šventovėje – pirmasis Petro įpėdinio vizitas per visą beveik keturių amžių šios šventovės egzistenciją – savaime yra istorinis įvykis Bažnyčios gyvenime. Galbūt todėl netgi vizito organizatoriai buvo nustebę, kad akreditacijos paprašė gausybė žurnalistų ne tik iš Italijos, bet ir iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Vokietijos, Lenkijos, netgi Australijos. Kaip numatyta vizito programoje, Šventasis Tėvas buvo iškilmingai sutiktas Kiečio ir Vasto arkivyskupo Bruno Fortės, aplinkinių regionų administracinių vadovų ir gausaus maldininkų būrio. Vizito metu šventovės teritorijoje buvo rezervuota vietų maždaug dešimčiai tūkstančių žmonių. Kiti, kurie negalėjo patekti į šventovės teritoriją, įvykį galėjo stebėti dviejuose dideliuose ekranuose. Šį apsilankymą tiesiogiai transliavo Italijos, Vokietijos ir kai kurių kitų šalių televizija.

Išsamiau apie popiežiaus Benedikto XVI vizitą į Manopelą bus rašoma ir „XXI amžiaus“ ateinančio penktadienio numeryje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija