Atnaujintas 2006 rugsėjo 15 d.
Nr.69
(1469)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Politinio rudens spalvos

Petras KATINAS

Praėjusį sekmadienį, dar neprasidėjus pirmajam Seimo rudens sesijos posėdžiui, po posėdžių salę ir visus rūmų užkaborius nardė paksininkų atstovai, rinkdami parašus po savo sukurpta peticija dėl Seimo pirmininko V.Muntiano atstatydinimo, oficialiai pareiškiant nepasitikėjimą juo. Tą patį paksininkai darė ir tuo metu, kai Seimo Pirmininkas sakė įžanginę kalbą parlamentarams. Deja, mažai kas klausėsi tos kalbos, ir posėdžiui pirmininkavęs Č.Juršėnas nuolat skambino varpeliu bandydamas nutildyti šurmuliavusius kolegas. Ne tas galvoje buvo tautos išrinktiesiems. Nesvarbu, kad V.Muntianas savo kalboje ragino poziciją ir opoziciją rasti bendrą kalbą ir stabilumo valstybėje vardan remti G.Kirkilo mažumos Vyriausybę. Tą patį daryti pirmojo rudens sesijos posėdžio išvakarėse kalbėdamas per televiziją kvietė ir prezidentas Valdas Adamkus. Jis pareiškė tikįs, kad politiškai persigrupavęs (!) Seimas susitelks valstybės, o ne siaurų partinių interesų darbui. Pasak Prezidento, tolesni tarpusavio barniai, greito politinio revanšo siekis, kuriant naujas koalicijas, neturi tapti nuolatiniu reiškiniu ir tai gali nuvesti į idėjų aklavietę ir stagnaciją. Kokias idėjas turėjo galvoje Prezidentas, sunku suprasti. Negi jis iki šiol neįsitikino, kad jokių idėjų, bent jau 70 proc. Seimo narių ir Vyriausybės valdininkų, išskyrus valdžios ir pinigų troškulį, neturi ir kažin ar kada nors turėjo. Vargu ar valstybės vadovo balsas bus išgirstas ir šį kartą. Jau tapo tradicija nekreipti dėmesio į tokius abstrakčius raginimus rūpintis ne savimi, savo partija, o valstybe. Tai parodė ir tą sekmadienio rytą naujojo „darbiečių“ boso K.Daukšio sukviestas „pasikalbėjimas prie kavos puodelio“ su opozicinių partijų vadovais – socialliberalų pirmininku A.Paulausku, Liberalų sąjūdžio – P.Auštrevičiumi ir paksininkų – V.Mazuroniu. K.Daukšio kompanija neva siekia sukurti bendrą ir vieningą opoziciją. Deja, Liberalų sąjūdžio vadovas P.Auštrevičius pareiškė, jog jo partija lieka ištikima susitarimams su Tėvynės sąjunga dėl bendradarbiavimo. Kaip žinoma, Tėvynės sąjunga nemato jokių galimybių bendradarbiauti su „darbiečiais“ ir paksininkais. Taigi vis labiau atrodo, kad prie „darbiečių“, be paksininkų, prisišlies ir A.Paulausko socialliberalai. Tiksliau, kas dar iš jų liko. Tai būtų labai keista kompanija. Juk dar visai neseniai paksininkai skelbė A.Paulauską vos ne didžiausiu R.Pakso priešu. Dabar, A.Paulauskui nebeliko nieko kita, kaip suktame prorusiškų avantiūristų žaidime pūsti į vieną dūdą su V.Mazuroniu dėstant, jog Tėvynės sąjungos lyderis A.Kubilius susigiedojo su mažumos premjeru G.Kirkilu.

Kad ir kaip kalbėtume, tačiau oficialiai G.Kirkilo Vyriausybę remia tiktai 55 parlamentarai iš 141. Todėl, nepaisant Premjero reiškiamo optimizmo, jog šioje rudens sesijoje Seimas nepavirs rietenų parlamentu, vargu ar tų rietenų pavyks išvengti. Ne tokia publika susispietusi „darbiečių“ ir paksininkų kompanijoje. Rietenos neišvengiamos. Jau vien dėl rengiamo nepasitikėjimo Seimo Pirmininku valdančiajai koalicijai teks suktis kaip voverėms rate. Todėl tikėtis Premjero žadamų radikalių permainų kovoje su korupcija, sveikatos apsaugos ir švietimo srityse bei socialinėje sferoje, vargu ar įmanoma. Jau vien todėl, kad paprasčiausiai nebeliks laiko toms permainoms. V.Muntiano „vertimas“, anot politologo Vytauto Rubavičiaus, neabejotinai paralyžiuotų Seimo darbą, o Vyriausybė vėl galėtų pasijusti tiktai laikina ir pasinerti į pinigų ir postų dalybas. Kad ir su tais pačiais „darbiečiais“. Ir visai nesvarbu, jog pats Č.Juršėnas tikina, kad kartu su konservatoriais susitarsiąs neleisti „darbiečiams“ vadovauti Seimo komitetams. Tai, jog postai ir pinigai socialdemokratams – svarbiausi dalykai, pademonstravo tas pats Č.Juršėnas. Juk tai jis pasiūlė vėl prikelti savo partinį viršininką A.Brazauską ir įrašyti jį pirmąjį partiniame sąraše renkant sostinės savivaldybę. Kitaip tariant, Vilniaus mero kėdė jau paskirta iš anksto. Net jeigu ne A.Brazauskui, tai bent jau jo sutuoktinei Kristinai.

Tačiau apie Vyriausybės perspektyvas, netgi jos išlikimo klausimą kalbėti dar per anksti. Visuomenė pirmiausia laukia atsakymo ne tik dėl tragiškos aukšto VSD karininko V.Pociūno žūties aplinkybių, bet ir į tai, kas gi vyksta tame pačiame Valstybės saugumo departamente, kuris paskutinėmis dienomis demonstruoja visišką savo pasimetimą ir bejėgiškumą. Tampa vis labiau abejotina, ar dabartinė VSD vadovybė išvis žino, ką daro. Ir V.Pociūno žūtis, ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, neva tiriančio tą klausimą, vadovo A.Sadecko keistoki samprotavimai rodo, kad su nacionaliniu saugumu Lietuvoje ne viskas tvarkoj. Atsiskleidžia visi skauduliai, kurie, deja, pūliavo jau ne vienerius metus. O V.Pociūno žūtis tik dar labiau apnuogino tuos skaudulius. Tad Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui vargu ar pavyks atsakyti į klausimą, kas gi iš tiesų ne tik iš aukštų VSD, bet ir valstybės pareigūnų ar politikų prisidėjo prie V.Pociūno žūties. Pagaliau kodėl gi taip bijomasi parlamentinės laikinosios komisijos sudarymo V.Pociūno mirties aplinkybėms tirti. VSD šefo baimę galima suprasti, tačiau kodėl tokios komisijos nenori pats Prezidentas – sunku suvokti. Gal šalies vadovas bijo, kad neišaiškėtų jo numylėto užsienio reikalų viceministro A.Januškos glaudūs ryšiai su Rusijos „Gazprom“ vietininku Lietuvoje R.Stoniu? Bandoma aiškinti, jog URM viceministras privalėjo bendradarbiauti su R.Stoniu, nes jis yra Ukrainos garbės konsulas. Tokių „konsulų“ ar panašių Rusijos specialiosios tarnybos yra prikūrusios ne vieną ir ne du. O gal nuspręsta vadovautis kito aukšto diplomato ir saugumiečio D.Jurgelevičiaus paskelbta nuostata „po kaulus nesiknaisioti“? Beje, kaip pažymi ne vienas politikos specialistas, po tokių patarimų „nesiknaisioti po kaulus“ normalioje demokratinėje valstybėje toks pareigūnas jau kitą dieną būtų išvarytas iš tokios svarbios institucijos kaip VSD.

Pagaliau VSD dar labiau išpurvino savo mundurą, sulaikiusi labai neaiškaus ir nežinia kam tarnaujančio leidinio „Laisvas laikraštis“ redaktorių A.Drižių ir neva konfiskavusi jo paskutiniojo numerio tiražą. Dėl to „konfiskavimo“ VSD apsijuokė prieš visą Lietuvą ir pasaulį, nes jau kitą dieną Kauno spaudos kioskuose tą „valstybės paslaptį“ atskleidusį laikraštpalaikį galėjo įsigyti visi, kas tik nepagailėjo pusantro lito. Todėl, sulaikant A.Drižių ir ištrimituojant visais kanalais, jog tai padaryta siekiant surasti pačiame Valstybės saugumo departamente tūnantį „valstybės paslapčių“ viešintoją, gali būti tiktai du atsakymai: arba norėta išgarsinti šį mažai kieno skaitomą provokacinį leidinį, arba nukreipti visuomenės dėmesį nuo V.Pociūno žūties aplinkybių tyrimo. Juk faktiškai „konfiskuotame“ šio skaitalo numeryje nieko panašaus į valstybės paslaptis atskleista nebuvo. Tik keli politikų, tarp jų buvusio Seimo pirmininko A.Paulausko, V.Uspaskicho ir A.Brazausko pavaduotojos, vienos aktyviausių neokomunisčių, Seimo narės Mildos Petrauskienės telefono pokalbių su „Olimpic Casino group“ atstovu, kažkokiu Mamedovu (beje, A.Paulausko Naujosios sąjungos nariu), dėl finansinės paramos. Kokia gi čia paslaptis? Kas nežino, kad ne tik socialliberalams ar socialdemokratams, jau nekalbant apie „darbiečius“ ar paksininkus, mana iš dangaus nekrenta. Tame „konfiskuotame“ „Laisvo laikraščio“ numeryje ištisus puslapius užėmė ne tie „slapti“ pokalbiai, o liaupsės R.Paksui ir jau antrąjį „Durnių laivo“ tomą parašiusiam „liaudies gynėjui“ ir rašytojui V.Petkevičiui. Bet juk liaupses už Rusijos pinigus skridusiam oreiviui R.Paksui ir tam pačiam bjaurių paskvilių rašytojui „Laisvas laikraštis“ spausdina kiekviename numeryje. Neatsitiktinai vieni pirmųjų A.Drižiaus suėmimą pasmerkė paksininkų partijos prezidiumas pareikšdamas, kad „demokratijos griovimo procesas Lietuvoje peržengė visas įmanomas ribas“. Mat demokratija, pagal paksininkus, egzistuoja tiktai tada, kai bulvariniai skaitalai šlovina jų dievuką R.Paksą ir koneveikia prof. V.Landsbergį.

Taigi VSD šefas, kuris tikriausiai po tokių viražų jau nebeišsilaikys savo kėdėje, galėtų pasidomėti gana keistu sutapimu. Kodėl po šių visų skandalų – V.Pociūno žūties ir kitų – į Lietuvą iš Rytų šalelės staiga atplasnojo R.Pakso štabo įgaliotinis ir veiksmų koordinatorius, buvęs „sąžinės kalinys“, kyšių prievartautojas A.Butkevičius? Juk ne šiaip sau atvyko. Šis dideliu „viešųjų ryšių“ specialistu save reklamuojantis veikėjas šiaip sau neapsireiškia. Pagaliau ką reiškia komercinių televizijų žurnalistų svečiavimasis V.Uspaskicho apartamentuose Maskvoje ir jam suteikta tribūna niekinti Lietuvą? Valstybę, kurios piliečiu jis dedasi.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija