Atnaujintas 2006 rugsėjo 27 d.
Nr.72
(1472)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Adomas Mickevičius ir Lietuva

Andrius TEIŠERSKIS

Adomas Mickevičius (1798-1855) – pasaulinio garso rašytojas, rašęs lenkų kalba ir laikomas vienu žymiausių romantizmo atstovų visuotinėje literatūroje. Jis gimė 1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje, netoli Naugarduko (dabartinė Baltarusija). Tėvas buvo Minsko matininkas ir dirbo advokatu Naugarduko teisme, motina – ekonomo duktė. Šeima turėjo Harbatovičių, Zaosės dvarus ir namą Naugarduke. Tai buvo kilminga lietuviška giminė, kurios protėvis Rimvydas gyveno dar pagoniškoje Lietuvoje.

Naugarduke A.Mickevičius praleido laimingus vaikystės ir ankstyvos jaunystės metus. Poeto tėvas išugdė sūnui stiprų patriotizmo jausmą. Šeimoje A.Mickevičius pažino liaudies buitį, papročius, taip pat pamėgo liaudies kūrybą.

Už dalyvavimą Filomatų draugijos veikloje 1823 m. spalio 23 d. poetas buvo suimtas, pervežtas į Vilnių ir įkalintas bazilijonų vienuolyne, o 1824 m. spalio 25 d. ištremtas į Rusiją. Gyveno Peterburge, Maskvoje ir Odesoje, kurioje išleido poemą „Konradas Valenrodas“ (1828).

1829 metais A.Mickevičius išvyko į Vakarų Europą, gyveno Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje. Sužinojęs apie sukilimą Lenkijoje, 1831 metais atvyko į Poznanę, bet po metų vėl išvyko į Drezdeną, kur parašė poetinio veikalo „Vėlinės“ trečiąją dalį. Tais pačiais metais įsikūrė Paryžiuje, dalyvavo lenkų bei lietuvių politinių emigrantų (1831 metų sukilimo dalyvių) veikloje, išleido autoriui europinę šlovę pelniusią politinę brošiūrą „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“ (1832) ir stambiausią savo kūrinį – poemą „Ponas Tadas“ (1834). 1839-1840 metais dėstė lotynų literatūrą Lozanoje, o Prancūzų koledže 1840-1844 metais – slavų literatūrą.

Kilus Krymo karui, 1855 metais nuvyko į Turkiją organizuoti lenkų dalinių kovai su Rusija. Ten tapo choleros epidemijos auka ir mirė Konstantinopolyje 1855 m. lapkričio 26 d. Palaidotas Krokuvoje.

Mėgo lietuvių kalbą

Nėra duomenų, kad poetas būtų gerai mokėjęs lietuviškai, tačiau lietuvių kalbą jis suprato. Tai rodo keletas jo biografijos faktų.

Siųsdamas iš Kauno draugams į Vilnių savo baladę „Marilės kalnelis“, A.Mickevičius pažymėjo, kad jos mintis – iš lietuvių dainos. Labai artimas poeto draugas J.Čečiotas manė, kad baladė išversta iš lietuvių kalbos. Vadinasi, draugas turėjo žinoti, kad A.Mickevičius supranta lietuviškai, jeigu suvokė, kad baladė versta iš lietuvių kalbos.

1832 metais apsigyvenęs Paryžiuje, poetas bendravo su emigrantais iš Lietuvos, atsidūrusiais šioje šalyje po 1831 metų sukilimo. Jis kartu su lietuviais dainuodavo lietuviškas dainas, nors labiau mėgo klausytis, nei dainuoti. Kartą jis klausėsi, kaip jo draugas Korilskis dainuoja lietuviškai. Pastebėjęs, kad draugas neteisingai dainuoja, paėmė popieriaus lapą ir pataisė žodžius. Lapas, kuriame A.Mickevičius savo ranka taisė dainų žodžius, išliko ir iki šių dienų.

Negali būti abejonių, kad nors A.Mickevičius ir nebuvo puikus lietuvių kalbos žinovas, bet mūsų kalbą, be abejo, suprato.

Gerbė Kristijoną Donelaitį ir Liudviką Rėzą

Jaunystėje, gyvendamas Kaune, A.Mickevičius buvo susipažinęs su Liudviko Rėzos į vokiečių kalbą išverstais Kristijono Donelaičio „Metais“ ir labai palankiai vertino tiek autorių, tiek ir leidėją. Savo poemos „Gražina“ įvadinėje dalyje rašė: „Neseniai miręs Karaliaučiaus universiteto profesorius Rėza, tarp kitų lietuvių literatūros paminklų, paskelbė lietuvio Donelaičio hegzametru parašytą poemą apie keturis metų laikus, pridėdamas vokišką vertimą ir mokslinius paaiškinimus. Minėtoji poema dėl turinio ir gražios išraiškos verta pagyrimo ir tuo dar turi būti mums ypatingai įdomi, juolab kad tai tikrų tikriausias liaudies papročių paveikslas. Šlovė garbingojo vyro atminimui, kuris, nors ir svetimtautis (Rėza nebuvo svetimtautis, kaip manė Mickevičius, o lietuvis – red.), sugėdina tautiečius, kurie beveik nekreipia dėmesio į tėvynės istoriją“.

Lenkų literatūros tyrinėtojai beveik neabejoja, kad hegzametru parašyti K.Donelaičio „Metai“ įkvėpė A.Mickevičių parašyti vieną garsiausių savo poemų „Konradas Valenrodas“.

Mokytojavo Kaune

Baigęs Vilniaus universitetą, poetas atvažiavo dirbti mokytoju į Kauną ir jame praleido ketverius metus (1819-1823). Kaune praleisti metai – reikšmingas jo kūrybos laikotarpis. Tiesa, jį slėgė sunki mokytojo dalia. Bet jis daug skaitė, mąstė, gyveno nelaimingos meilės Marilei Vereščakaitei prisiminimais. Klaidžiojant po Kauno apylinkes, klausantis Nerimi plaukiančių vyrų dainų ir žvelgiant į senosios Kauno pilies griuvėsius, jame subrendo romantinės temos ir nuotaikos. Būtent Kaune jis parengė spaudai du savo poezijos tomelius. Čia įdėta odė „Odė jaunystei“ ir poemos „Gražina“ bei „Vėlinės“ (pirma, antra ir ketvirta dalys). Ši Kauno laikotarpio poezija pradėjo naują epochą lenkų literatūroje, tapo revoliucinio romantizmo manifestu. Ji išreiškė paprastų žmonių likimą, pasakojo apie didingą Lietuvos praeitį, kovų su kryžiuočiais laikus.

Domėjosi Lietuvos istorija

Lietuvos istorija A.Mickevičius domėjosi nuo ankstyvos jaunystės. Pats kilęs iš senos lietuviškos Rimvydų-Mickevičių giminės, Vilniaus universitete gilinosi į Lietuvos istoriją, daug skaitė ir klausėsi garsaus to meto literatūros profesoriaus J.Lelevelio paskaitų. Būtent Vilniuje poetas parašė dvi dar nelabai brandžias poemas: „Meškus – Naugarduko kunigaikštis“ ir „Živilė“. Pastarojoje pasakojama apie herojišką Lietuvos mergaitę, kuri nudūrė savo mylimąjį – karžygį Parojų, nes jis norėjo asmeninio keršto sumetimais išduoti priešams valstybinę paslaptį.

Žymiausius savo kūrinius Lietuvos istorijos temomis A.Mickevičius parašė vėliau. Kaip minėta, Kaune jis sukūrė „Gražiną“, šlovinančią moterį-didvyrę, apgynusią Naugarduko pilį nuo kryžiuočių. O po filomatų bylos ir tremties į Rusiją sukurtas geriausias poeto istorinis veikalas – poema „Konradas Valenrodas“ (1825-1827), taip pat skirta lietuvių kovoms su kryžiuočiais.

„Ponas Tadas“ įkvėpė Baranauską

Poema „Ponas Tadas“, parašyta jau senstančio poeto tremtinio Paryžiuje, apgaubia gimtinę ilgesio ir idealizacijos šydu. Tiesa, poemoje daugiausia vaizduojama bajoro buitis ir reiškiama bajoriška idealogija. Būtent dėl šios priežasties poema nebuvo labai artima lietuvių tautinio sąjūdžio dalyviams, kurie ją kritikavo. Vis dėlto poemoje yra dalykų, kurie siejasi su lietuviškuoju patriotizmu. Tai ir Lietuvos girių aprašymas, kurį galima rasti ketvirtojoje poemos giesmėje, ir daugelis kitų poemos epizodų, kuriuose apdainuojamos gražios Lietuvos vietos bei jos žmonės.

Tiesiog būtina akcentuoti, kad „Ponas Tadas“ susijęs ir su lietuvių literatūra, tiksliau, su Antano Baranausko poema „Anykščių šilelis“. Ne kas nors kita, o būtent garsiojoje A.Mickevičiaus poemoje aprašytos Lietuvos girios paskatino A.Baranauską parašyti „Anykščių šilelį“. Pats Baranauskas savo atsiminimuose rašė, kad norėjo sukurti poemą, kurioje pavaizduoti Lietuvos miško vaizdai skambėtų su ne mažesne poetine jėga nei „Pone Tade“.

Apskritai kalbant, A.Mickevičius susilaukdavo didžiulio populiarumo Lietuvoje XIX amžiuje, jis formavo lietuvių tautinę sąmonę, žadino pasigėrėjimą ir pasidžiavimą herojiška savo tautos praeitimi.

Poemos „Gražina“ ir „Konradas Valenrodas“ arba bent jau šių kūrinių fragmentai daug kartų versti į lietuvių kalbą. Bene daugiausia vertimų susilaukė populiariausiomis laikomos poemos „Konradas Valenrodas“ ir „Ponas Tadas“. Jas vertė Maironis ir Vincas Mykolaitis-Putinas, taip pat Justinas Marcinkevičius.

A.Mickevičiaus kilmė, gyvenimas, veikla ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva, su jos istorija ir lietuvių kultūra. Pats A.Mickevičius laikė save bendros Lietuvos bei Lenkijos valstybės piliečiu, nors niekada neslėpė, kad didesnes simpatijas jautė Lietuvai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija