Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Maldos sparnais skrendu...“

Marytė Gustainienė,

Kauno „Aušros“ gimnazijos
lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

Kun. Vitas Kaknevičius

Kauno Palaimintojo Jurgio Matulaičio koplyčioje kiekvieną sekmadienį parapijiečiai sustoja rimčiai, kai pamokslą sako kunigas Vitas Kaknevičius. Jau du dešimtmečius jis skelbia Dievo žodį, pradėjęs Kauno Prisikėlimo parapijoje, vėliau Radviliškio, Kėdainių Šv. Juozapo, Girkalnio, Jonavos, Gruzdžių, Josvainių, Kurklių, Raseinių, Šventybrasčio, Kauno (Šančių) Švč. Jėzaus Širdies parapijose. Tereikia pasekti kelių sekundžių eigą, kaip jis rengiasi prabilti į žmones: šiek tiek panarina galvą, akimirką pamąsto, nusišypso ir ramiu balsu pasakoja Evangelijos dalyje slypintį pamokymą. Kiekvienas jo pasakytas pamokslas yra Geroji naujiena mūsų kasdieniams gyvenimams.

Kun. Vitas Kaknevičius gimė Marijampolės rajone, Sangrūdos parapijoje, Navininkų kaime. Šeimoje augo penkiese: keturi broliai ir sesuo. Išmokę nuo mažens dalytis viskuo per pusę, tokie draugiški ir užaugo. Vienas brolis taip pat yra kunigas. Pašaukimą diktavo Dievo valia, tėvų pamaldumas, paties didžiulis noras eiti ir nešti gėrį, tiesą, grožį ir meilę tiems, kurie ilgisi, laukia dvasios šviesos, kurie jau pailso bekeliaudami gyvenimo slidžiu keliu, kuriems jis reikalingas kaip duona ir vanduo. Žmogui pasiklysti nesunku, suklupti – taip pat. „Tad bent šiandien menkame Duonos pavidale pakvieskime Jį į savo širdį, o suklupę prie klausyklos, gaukime nuodėmių atleidimą ir pasėkime Evangelijos sėklą savo sieloje, kad sugebėtume pasiekti amžinąjį gyvenimą“, – rašo kun. V.Kaknevičius savo pamokslų „Sielos duona“ B1 dalyje (2005).

Ne vienoje parapijoje, kurioje savo tarnystės pareigas ėjo kun. V.Kaknevičius, pažįstama jo poezijos eilutė iš rinkinių „Atminties šulinys“ (1996), „Regiu stebuklą saulei tekant“ (1998), „Noriu jums būti viskuo“ (2004), „Maldos sparnais skrendu“ (2002), „Sužibės visos žvaigždės padangėj“ (2006) ar giliai širdin įkritęs pamokslo sakinys. Tylų vakarą, kai baigti dienos darbai, smulkmenos jau nebe taip aitriai graužia širdį, kiekvienas gali dar kartą apmąstyti sekmadienį girdėtą Evangeliją, kunigo gyvą žodį, tereikia atsiversti bent vieną jo pamokslų ir homilijų rinkinį, pavadintą „Sielos duona“. Šiuo metu išleistos keturios dalys (nuo 2002 m. iki 2006 m.). Tekstai parašyti gyva kalba, tinkantys ir dvasiniam pasiskaitymui, ir trumpai eilutei artimam žmogui, kai norime pasakyti ką nors nepaprastai nuoširdaus ir nerandame savo pilkame kasdienos pasaulyje.

Kunigo žodis skaitytoją veda per liturgines ir tautos šventes, pamoko, paguodžia, pataria. Štai kelios eilutės iš rinkinio „Sielos duona“ C dalies: „Gal teko ir jums girdėti pasakojimą apie eskimų šunis. Juos eskimai įsikinko į roges ir šunų traukiamomis rogėmis jie lekia per sniegynus. Bet kad tie šunys greičiau bėgtų, eskimai priešakyje prikabina žuvį. Šunys, norėdami ją pasiekti, stengiasi greičiau bėgti, bet ir ta žuvis tolsta tokiu pat greičiu nuo jų. Tai yra gyvulėlių kankinimas. Bet, deja, ir žmonės save panašiai kankina. Jie išsirenka kokį nors daiktą, kokį nors savo troškimų objektą, kuriame mano atrasti laimę. Jie bėga, veržiasi į priekį, tikėdamiesi pasiekti savo išsvajotąją laimę ir nusiraminimą. Jie tikisi tuo įprasminti savo gyvenimą, bet nei laimės, nei gyvenimo prasmės nesuranda, tik kankinasi ir nusivilia. Joks daiktas, jokia sukurta žemiška gėrybė ar vertybė negali pavaduoti Kūrėjo“. Paprastas pavyzdys, bet žmogus ir sužino, ir pamato, kad verta savo gyvenimą permąstyti, bent jau paskutiniąsias dienas, paskutinius įvykius ar santykius su žmonėmis.

Kun. V.Kaknevičiaus žodis daugeliui yra tarsi prisikėlimo iš nuodėmės ramstis. „Broli, sese“, – taip nuolat girdime mes koplyčioje. Kiekvienam artimas, savas, nuoširdus. Jis moka išklausyti, patarti, nuimti naštą. Ne kiekvienas šitą sugeba ir gali. „Mano mama ir močiutė buvo tiesiog angelai“, – sako kunigas. Tai štai kur ta tikroji namų dvasia įsikūnijusi, gerumo ir meilės artimui, Dievui nešėja. Nuo seniausių laikų sakoma, kad motina daro didelius ir paslaptingus darbus. Tai tiesa, nes įgimta meilė išsikeroja po širdį ir tada jos užtenka tiems, kurie ateina paprašyti, kuriems reikia sielos ašaras nušluostyti.

Vieną pamokslą menu ligi šiolei. Tai buvo Motinos dienos sekmadienis. Palaimintojo J.Matulaičio bažnyčia prisipildė šilumos ir šviesaus graudulio. Argi dažnai kreipiamės į savo mamas, močiutes, ar pastebime jas, paskendusias buitiniuose rūpesčiuose? Kun. V.Kaknevičius sako: „Kokia didelė ir neįkainojama tavo meilė, motina. Neskaudi tau pajuoka, nesūrios ašaros, jei aukojiesi dėl vaikų. Neilgos ir valandos, suklupus prieš Marijos altorių ar paveikslą, jei maldose prašai laimingos vaikų ateities. Kiekvienas turime būti dėkingas už auklėjimą, už gimtąją kalbą...“ („Sielos duona“, A dalis)

Turbūt ne vienas susimąstė, iš kur tiek žodžių plūsta į kunigo lūpas, glaudžiasi prie širdies ir pasklinda po mūsų dvasios pasaulius. Gal jo širdis prinokusi poezijos, nepaprasto paprastumo, didžiulės meilės artimui? Gal ir ne visiems patinka, ką sako kunigas (kam patinka, kai atverčiama blogoji mūsų gyvenimo pusė), bet jo pamokymas reikalingas. Juk ateiname į bažnyčią atsiprašyti, atgailauti, prašome dovanoti už savo pavydą, pyktį, kuris apniko širdis ir suvešėjo. Tai mūsų pilka kasdienybė, todėl ir ateiname į bažnyčią pasisemti ramybės ir rimties, pasiimti meilės ir šilumos, kad dalelę parsineštume į savo namus. Kartais reikia ir rimtesnio pabarimo, kad žmogus suvoktų, jog ne ten pasuko, ne ten jo tikrasis kelias.

O ta poezija sklinda dar iš paauglystės dienų, iš vaikiško džiaugsmo. Pirmasis eilėraštis, kaip mena kunigas, buvo parašytas septintoje klasėje – „Gelsta klevo lapai...“ Tai ir buvo pradžia. Vėliau seminarijoje – apie rožę. Tai buvo grožio ieškojimo gyvenimo kelyje ir žmonių širdyse pradžia. Ir liejasi eilės ligi šios dienos. Kaip teigia Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas Vladas Buragas, daugelis eilėraščių patraukia ne įmantria forma, o savo nuoširdumu, gal net panašumu į gimtojo krašto – Sūduvos dainas.

Neliko pamiršti ir patys mažiausieji skaitytojai. Kun. V.Kaknevičius išleido eilėraščių vaikams knygą „Jums reikia malonių, vaikučiai“ (2001), už kurią buvo apdovanotas J. ir E.Šulaičių literatūrinio fondo (JAV, Čikaga) premija. Antroji knygelė „Iš raidžių pažink Dievo sukurtą pasaulį“ (2005) – jau tiems, kurie patys moka perskaityti žodį. Nuo 1998 metų kun. V.Kaknevičius – Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys, o 2005 metais tapo kunigo Antano Miluko literatūrinės premijos laureatu až amžinųjų vertybių – tikėjimo, meilės ir vilties išaukštinimą sakralinės poezijos rinkiniuose, už pamokslų ciklus „Sielos duona“ ir eiliuotą kūrybą vaikams.

Rinkinyje „Maldos sparnais skrendu“ vieno eilėraščio lyrinis subjektas sako: „Noriu pakilti lyg kalnas,/ Kad išauginčiau viršūnėj pušis...“ Tai lyg priesakas sau, kad neš gėrį ir meilę į žmonių širdis, nesustos, nepails. Tokia kunigo ir poeto dalia: dainuoti širdimi širdžiai, kad savo pilkuose pasauliuose pagaliau pajustume, kokie mes esame maži ir nesiprausę prieš Tą, Kuris yra Pradžių Pradžia. „Lietus ramybę mus lašais galanda,/ Mes vėl pakylam ir atgimstame naujai./ Tikrai ne džiaugsmas meilę mūs išbando,/ Tiktai kančia, tik skausmas ir vargai“ – tai eilutės iš jau cituoto rinkinio.

Paimk, skaitytojau, pilkas žemės keleivi, į rankas šį ar kitą kun. V.Kaknevičiaus poezijos tomelį ir pajusi, kaip širdis suspurda nuo gėrio, kuriuo pasotintas esi.

Kaunas

© 2006 „XXI amžius“