|
Maišų skandalas, arba Kur veda baimės sindromas
Lietuvoje sąmyšis: atsirado kažkokie maišai su KGB dokumentais, su kelių KGB agentų apklausų, vestų 1991 1992 metais tada dar nesunaikintos B.Gajausko komisijos, protokolais. Ir, o siaube, tie visi dokumentai perduoti D.Kuodytės vadovaujamai Liustracijos komisijai! Vienas kovotojas už nepriklausomybę (pasirodo, signataras!) taip išsigando tų maišų, kad įsivaizdavo šiuo metu sėdintis ant bombos. Kitas veikėjas, prisikapstęs net iki žmogaus teisių gynėjo titulo, pradėjo šaukti apie kylančią didelę grėsmę, kad gali būti grubiai pažeistos piliečių teisės, ir pagrasino, kad jei kas nors paviešins prisipažinusių asmenų pavardes, visi tie žmonės galės prisiteisti iš valstybės jiems padarytos neturtinės žalos kompensacijas. Taigi dėmesio visi KGB agentai, įdavinėję savo gimines, draugus, bendraminčius, kaimynus, amžiams sugadinę žmonių gyvenimus, pasmerkę juos fizinėms ir dvasinėms kančioms: jūsų laukia jei ne apdovanojimai medaliais (tai Lietuvoje net gana dažnai pasitaiko), tai bent kelių dešimčių ar net šimtų tūkstančių litų sumos už tai, kad Lietuvos Respublika nesugebėjo apsaugoti nuo paslapčių apie jų nusikaltimus. Tuoj kilo triukšmas, kaip tie maišai išvis galėjo patekti kažkokiai privačiai komisijai. Kaip dokumentai galėjo patekti privatininkams, neperėję per Sadecko, Pociaus ir Kirkilo filtrus? Dar daugiau, sukruto didžiules galias valstybėje įgavusi komunistinė žiniasklaida. Be tokiais klausimais jau įprastai eskaluojamo triukšmo Respublikoje, pykčiu ir įvairiausiais kaltinimais prapliupo demokratiškasis Lietuvos rytas, mėgstantis viename puslapyje pakeiksnoti Uspaskichą, o kitame spausdinti didžiulius jo laiškus (aišku, už juos sumokėjus didžiulius pinigus). Tiesą sakant, triukšmas eskaluojamas jau labai seniai: pučiamos neįtikėtinos (šmeižikiškos) V.Pociūno žūties aplinkybės, iš kažkur (ar ne VSD, KGB ar FSB) ištraukiamos jo asmeninio gyvenimo paslaptys, bandoma nuslėpti negražius VSD vadovų santykius su žuvusiuoju, dangstomi V.Pociūno perkėlimo į Gardiną (ištrėmimo iš sėkmingai dirbto darbo) iniciatoriai ir kt. O dabar, vykstant teismo procesui prieš tautinės pasipriešinimo organizacijos sovietinės okupacijos laikais vadovą, ilgametį Rusijos lagerių kalinį, savanorį, lietuviško ginklo kūrėją A.Petrusevičių, ir Lietuvos ryte, ir Respublikoje sukelta didžiausia kaltinimų lavina ne tik jų surastam Bražuolės tilto sprogdintojui ir pasikėsinimo į vieno VSD ir KGB agento gyvybę organizatoriui A.Petrusevičiui, bet ir jo įkvėpėjams konservatoriams (bent taip paskutiniuoju metu Lietuvos Rytas ir Respublika, sekdami dvisavaitiniais liūdnai išgarsėjusiais laikraštėliais LL ir KK, apibūdina parlamentinę partiją, kartais perdaug uoliai ginančią tautos interesus). Taigi patriotinėje visuomenės dalyje karštligiškai ieškoma Lietuvos Respublikos priešų, ir ne tik ginkluotų, bet ir vykdančių teroristinius aktus. Tačiau atvirai galima sakyti, kad ieškoma ne ten. Depolitizuoti ir dekagėbėzuoti priešai jau seniai sutupdyti į aukščiausias Lietuvos valdžios kėdes ir iš ten vadovauja visam paradui: susidoroti su visais jų mylimos ir puoselėtos sovietinės valdžios priešininkais.
O dabar vėl grįžkime prie atrastų ypač svarbių maišų. Vos pasirodžius žiniai apie juos, tuoj pat buvo griebtasi išsiaiškinti maišų savininkus. Visi kiek nors valdžios turintys komunistiniai nomenklatūrininkai (neatsiliekant nuo jų ir naujiesiems valdiškose pieno upėse besitaškantiems jauniesiems jų mokiniams) kėlė triukšmą: tuoj pat išsiaiškinti, kas išdrįso taip ilgai slėpti užantyje tuos maišus ir kieno dėka jie atsirado privačios komisijos rankose? Premjeras pagrasino sudaryti didžiausią valstybinę komisiją nusikaltimui ir nusikaltėliams išaiškinti. Ir pasidarė visai nesvarbu, kad kilęs triukšmas gali išgąsdinti kitus žmones, tebesaugančius įvairiais būdais gautus dokumentus apie sovietų slaptųjų tarnybų veiklą Lietuvoje ir galbūt planavusius atiduoti juos valstybei. Tą vos ne verkdama Liustracijos komisijos pirmininkė turėjo aiškinti prieš 141 seimūną Seimo posėdyje - gal ir mažesnį jų skaičių, nes šie tautos išrinkti atstovai mėgsta atostogauti ne tik per beveik įteisintus tris mėnesius, bet ir per likusį metų laiką juk dabar prie atlyginimų mokamos papildomos 4000 litų priemokos kanceliarinėms išlaidoms padengti (o tai yra tikriausi vokeliai, taip uoliai ieškomi visokiausių kontrolierių tarp paprastų darbdavių) leidžia kai kuriems tautos išrinktiesiems ne tik apsipirkti pavyzdinėse drabužių parduotuvėse, bet ir nuskristi papietauti, pavyzdžiui, į Paryžių ar Londoną. Argi mes ne tautos rinktieji ir išrinktieji, gavę Tautos mandatą, dar visai neseniai net neraudonuodamas mėgdavo aiškinti Seimo senbuvis nuo 1990 m. kovo 10-osios, didysis kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę Česlovas Juršėnas. Taigi Kuodytė turėjo įtikinėti seimūnus, kad iš savo archyvų svarbius dokumentus apie KGB veiklą, galbūt per pastaruosius keliolika metų galėjusius pereiti per ne vienas rankas, žmonės pabijos perdavinėti komisijai ar kokiai nors valdiškai institucijai. Per tas kelias dienas, kai vyksta ne normali diskusija, o džiazo improvizacijos žiniasklaidoje, žmonės sako, kad, jei jiems bus grasinama prokuratūromis, dokumentai bus kišami į pečių, išsigandusiais KGB agentais gąsdino Kuodytė bet kokio viešumo bijančius seimūnus. Kas nori šitokių problemų?, klausė Liustracijos komisijos pirmininkė.
D.Kuodytei pristatytas turtas tikrai didžiulis: pluoštas prieš beveik 15 metų surašytų prisipažinimų apie bendradarbiavimą su KGB ir kitų dokumentų, taip pat 52 originalios bylos. Jis toks vertingas, kad jį gavusi vedėja jau kitą dieną sušaukė neplanuotą Liustracijos komisijos posėdį: kaipgi elgtis? Nutarta visas originalias bylas perduoti į Ypatingąjį archyvą, o B.Gajausko komisijos darbo grupės turėtą medžiagą palikti Liustracijos komisijos darbo grupei priklausančių Valstybės saugumo departamento pareigūnų rankose. Taigi viskas nuo visuomenės akių tvirtai užblokuota nė maža pelytė prie šito turto neprieis, nes slėpimo nuo visuomenės akių sistema dirba be jokio sutrikimo tik užsienio lietuviams dar tenka aiškinti, kokie ypač atviri yra Lietuvos (TSR) archyvai. Tačiau ir toliau išsigandusius seimūnus komisijos pirmininkė turėjo raminti, kad nė vienas medžiagos lapelis nepateko (ir nepateks) į viešumą. Per žiniasklaidą ar kaip nors kitaip nebus šantažuojamas nė vienas asmuo, patikino Kuodytė. Bet tas nepadėjo išsigandusiems ir sutrikusiems seimūnams. Juk kur tai matyta: Liustracijos komisijos vadovė ir jiems atsisakė įvardyti, kas gi pristatė jai maišus dokumentų apie KGB veiklą anonimiškumą komisija buvo pažadėjusi dar pernai pavasarį, kai paprašė visuomenės neslėpti liudijimų apie KGB veiklą. Bet, kaip pasirodo, kalti ir patys seimūnai jie iki šiol neįteisino jokių saugiklių, kurie padėtų nukenksminti lyg niekur nieko atsirandančius dokumentus, susijusius su KGB veikla.
© 2006 XXI amžius
|