Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Tbilisio ryžtas ir Maskvos įniršis

Petras KATINAS

Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis sako, jog Gruzija – ne šiaip teritorija, o demokratiška valstybė

Paskutinėmis savaitėmis Maskvos propaganda prieš Gruziją pasiekė apogėjų. Puolimas prieš šią šalį ir jos prezidentą Michailą Saakašvilį dar labiau sustiprėjo po to, kai Gruzijos saugumo tarnybos suėmė 33 prorusiškos partijos „Teisingumas“ vadovus ir aktyvistus. Šios partijos lyderis Igoris Giorgadzė dar nuo prezidento E.Ševardnadzės laikų tūno Maskvoje ir aktyviai bendrauja su žinomais Rusijos politikais, rengia spaudos konferencijas. Rusija nereaguoja į daugkartinius Tbilisio prašymus išduoti šį statytinį. Jeigu anksčiau oficialūs Rusijos pareigūnai savo atsakymuose Tbilisiui tikindavo, jog nežino, kur Rusijoje slepiasi šis valstybės nusikaltėlis, tai dabar net nebando slėpti, kad I.Giorgadzė bus tas asmuo, kuris pakeis prezidentą M.Saakašvilį.

Pradėta pūsti migla apie tariamą Gruzijos militarizavimą. Pateikiami skaičiai, kad pernai Gruzija savo šalies gynybai skyrė 146 mln. dolerių, o šiemet esą pirks ginklų už 250 mln. dolerių. Teigiama, kad pinigus Gruzijos ginkluotosioms pajėgoms stiprinti skiria nevyriausybinės JAV ir Turkijos organizacijos, jog ginklai į Gruziją plaukė iš buvusių Varšuvos bloko valstybių. Beveik visa, be išimties, Rusijos žiniasklaida prezidentą M.Saakašvilį ėmė vadinti „demokratijos smaugėju“, didžiausiu Rusijos priešu Pietų Kaukazo regione. Aišku, labiausiai Kremlių sunervino įtakingų JAV senatorių ir kongresmenų raginimas kuo greičiau priimti Gruziją į NATO. Kaip teigia Rusijos spauda, jau dabar Gruzija gauna daugiau nei 21 proc. visos JAV skiriamos finansinės paramos posovietinės erdvės šalims.

Matydamas, kad savų aukštų pareigūnų kasdienių kaltinimų Tbilisio vyriausybei ir prezidentui M.Saakašviliui nepakanka, Kremlius į areną išmetė Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistus. Štai „nepaprastasis ir įgaliotasis“ Pietų Osetijos pasiuntinys Maskvoje kažkoks Dmitrijus Medojevas dėl įvykusių kratų Rusijos „penktosios kolonos“ partijos „Teisingumas“ būstinėse ir jos vadovų bei aktyvistų suėmimo šiuolaikinę politinę situaciją Gruzijoje prilygino padėčiai Vokietijoje 1933 metais, atėjus į valdžią Hitleriui. Kaip rašoma D.Medojevo pareiškime, kurį paskelbė visos Rusijos informacinės agentūros, Kremliui pavaldžios televizijos kompanijos ir laikraščiai, „Saakašvilio režimas visais atžvilgiais kopijuoja Hitlerio režimą: taip pat persekiojami kitaminčiai ir greitai laužuose pradės degti režimui netinkamos knygos“. Na, o spaudoje, kaip ir sovietiniais metais, pasipylė „darbo žmonių“ pasipiktinimo laiškai, kuriuose smerkiamas ne tik M.Saakašvilio „fašistinis režimas“, bet ir Vakarai, kurie tą režimą vertina kaip demokratiškiausią visame Pietų Kaukazo regione.

Bet labiausiai Kremlių supykdė ir iš kantrybės išvedė Gruzijos saugumo ir vidaus reikalų ministerijos atlikta operacija, per kurią su įkalčiais ir nepaneigiamais įrodymais buvo suimti keli Rusijos vyriausiosios žvalgybos valdybos, garsiosios GRU, karininkai ir jiems talkinę, žinoma, ne už ačiū, vietiniai šnipai. Tik pranešus apie šiuos suėmimus, Rusijos vicepremjeras ir gynybos ministras Sergejus Ivanovas paskelbė beprecedentį pareiškimą, kad Gruzija labai brangiai sumokės už tai. Aiškiai užsiminta ir apie karinės jėgos panaudojimą. Dar daugiau, S.Ivanovas pavadino Gruziją „banditų valstybe“.

O Gruzijos vidaus reikalų ministras Vano Merabišvilis perdavė žiniasklaidai garso ir vaizdo įrašus, kurie neabejotinai patvirtina, kad Rusijos GRU karininkai užsiėmė šnipinėjimu. Vaizdo medžiagoje aiškiai matyti, kaip karininkai perduoda pinigus savo šnipams ir informatoriams. Pateikusi oficialius kaltinimus Rusijos GRU karininkams ir jų pagalbininkams, prokuratūra leido juos suimti dviem mėnesiams. Vis dėlto pirmadienį buvo susitarta, kad Gruzija perduos Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijai keturis Rusijos armijos karininkus, kurių sulaikymas dėl kaltinimų šnipinėjimu sukėlė aštrią krizę su Maskva.

Atsakydamas į Maskvoje kilusią isteriją Gruzijos prezidentas M.Saakašvilis pareiškė, jog yra ribos, kurių kiekviena normali valstybė negali leisti peržengti. Jis teigė: „Visi turi atminti, kad mes – daugiau nei šiaip teritorija, buvusi valdant Ševardnadzei, o demokratiška valstybė“. Savo ruožtu Rusija nutraukė vizų išdavimą Gruzijos piliečiams ir rekomendavo Rusijos piliečiams nevykti į Gruziją. Taip pat atsiuntė Nepaprastųjų situacijų ministerijos lėktuvus diplomatams ir Rusijos kariškių šeimų nariams išgabenti. Rusijos atstovybėje liko tiktai du diplomatai ir ambasados sargyba. Pats ambasadorius atšauktas į Maskvą „konsultacijoms“.

Be to, šiems įvykiams Tbilisyje Maskva bando suteikti tarptautinį rezonansą. NATO ir Rusijos užsienio reikalų ministrų susitikime S.Lavrovas reikalavo NATO vadovų paskelbti Gruziją smerkiantį Aljanso pareiškimą. Tačiau išgirdo mandagų atsakymą, jog tai ne NATO, o Rusijos ir Gruzijos tarpusavio santykių reikalas.

Dabar Gruzijoje baiminamasi, kad, artėjant žiemai, Maskva pasinaudos gynybos ministro S.Ivanovo rekomendacijomis ir nutrauks dujų bei elektros tiekimą. Tokios galimybės niekas neatmeta, nes tai jau tapo pagrindiniu Maskvos politinio-ekonominio šantažo įrankiu. Be to, kaip jau minėta, Rusija šiam įvykiui bandė suteikti tarptautinį rezonansą. Ji netgi reikalavo, kad JT Saugumo Taryba pasmerktų tokius Gruzijos veiksmus. Laimė, tam pasipriešino nuolatinės Saugumo Tarybos narės – JAV ir Didžioji Britanija. Aišku, Kinija ir, sprendžiant iš pataikūniškos Prancūzijos pozicijos, Paryžius būtų pritaręs tokiam pasmerkimui. Kremlių suprasti galima: juk dar nebuvo girdėta, kad kokioje nors šalyje, jau nekalbant apie buvusias sovietines „respublikas“, sučiupti už rankos Maskvos agentai būtų patupdyti už grotų.

Beje, neseniai Prancūzijoje, Kompjerio pilyje, įvykusiame Prancūzijos prezidento Ž.Širako, Vokietijos kanclerės A.Merkel ir Rusijos prezidento V.Putino susitikime Kremliaus vadovo buvo paklausta, kaip jis galvoja išspręsti Gruzijos teritorinį klausimą. Konkrečiai, ką Maskva darys su marionetiniais Abchazijos ir Pietų Osetijos režimais. V.Putino atsakymas buvo išties demagogijos viršūnė. Pasak jo, Rusija pasirengusi būti garantu sureguliuojant įstrigusį konfliktą Gruzijos teritorijoje. Kokiu garantu? „Referendumu“ prijungiant šias atplėštas teritorijas prie Rusijos Federacijos? Komentuodamas Gruzijos prezidento pastarojo meto kalbas apie Gruzijos teritorinio vientisumo nepažeidžiamumą V.Putinas pasakė: „Michailas Nikolajevičius (Saakašvilis – P.K.) – karštas žmogus. Juk Kaukaze visi politiniai veikėjai pasižymi ypatingu emocionalumu. Tuo labiau kad jis išgyvena dėl savo šalies ateities, dėl tos šalyje susidariusios situacijos. Aš manau, kad bet kokio sureguliavimo pagrindu turi būti dialogas ir kompromisai. Jeigu iš visų pusių, įsitraukusių į konfliktą, bus pareikšta gera politinė valia, galima laukti teigiamų rezultatų“. Apie kieno gerą politinę valią „iš visų pusių“, V.Putinas savo kalboje nepaaiškino. Negi Ž.Širaką ir A.Merkel jis laiko tokiais naivuoliais ir taip supančiotais Rusijos energetinių pančių, jog mano, kad jie Abchazijos ir Pietų Osetijos marionetes laiko lygiavertėmis derybų partnerėmis? Ko gero, taip. Nes vėliau, kalbėdamasis su žurnalistais, V.Putinas pasigyrė, kad tokiai jo pozicijai pritaria Berlynas ir Paryžius.

Aišku, Maskvą neramina ne tiek Gruzijos pozicija stiprinant savo nepriklausomybę, kiek jos pasiekti laimėjimai po „rožių revoliucijos“. Praėjus metams po to, kai provakarietiškas politikas M.Saakašvilis tapo Gruzijos prezidentu, Pasaulio bankas rugsėjo pradžioje paskelbtoje ataskaitoje Gruziją pavadino ekonomikos reformų rekordininke. Pagal verslo sąlygas Gruzija iš 112 vietos pakilo į 37-ąją ir aplenkė ne tik daugelį posovietinių šalių, bet ir Ispaniją. Mokesčių į valstybės iždą surenkama net tris kartus daugiau nei prieš metus. Visa tai, žinoma, nepatinka Maskvai, nes, jeigu tokiais tempais Gruzija vystysis ir toliau, tai Rusijos įtaka taps minimali.

Na, o jau nuo praėjusio sekmadienio prasidėjo dar vienas Maskvos isterijos priepuolis. Vėl imta šaukti apie kuriamą „sanitarinį kordoną“ aplink Rusiją. Mat minint Lvovo miesto 750-ąsias įkūrimo metines, iškilmėse dalyvavę Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos prezidentai išreiškė solidarumą su Gruzijos prezidentu M.Saakašviliu. Beje, tai buvo padaryta Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus iniciatyva.

Vos ne karo stovis

Paskutiniaisiais pranešimais, Kremliuje, kaip ir Rusijos karinėje grupuotėje Gruzijoje, paskelbta ypatingoji karinė padėtis. Šios grupuotės vadas įsakė šaudyti be jokio įspėjimo, jeigu gruzinai surengs kokią nors provokaciją. Savo ruožtu V.Putinas patvirtino pranešimus, jog dar prieš GRU šnipų suėmimą savo rezidencijoje Sočyje jis priėmė Abchazijos ir Pietų Osetijos „prezidentus“ – Sergejų Bagapšą ir Eduardą Kokoity. Grįžęs į Maskvą V.Putinas sušaukė skelbtą Saugumo tarybos pasitarimą, į kurį atvyko visi jėgos struktūrų vadovai, aukšti generolai. Sprendžiant iš per Rusijos televiziją transliuotos V.Putinos kalbos ištraukų, armijai ir saugumo pajėgoms duoti nurodymai, primenantys karo meto veiksmus. Kai kurių politologų teigimu, ginkluotas įsiveržimas į Gruziją – visiškai realus. Agresijai pirmiausia gali būti panaudoti Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistų samdiniai.

Reuters nuotrauka

© 2006 „XXI amžius“