Atnaujintas 2006 spalio 6 d.
Nr.75
(1475)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Šeima – tautos tvirtovė

Tautos organizmas susideda iš mažyčių ląstelių – šeimų. Sveika, stipri šeima yra tautos pagrindas. Tą patvirtina senieji ir naujieji laikai. Senovėje Platonas, Aristotelis įrodė šeimos vaidmenį kuriant dorą visuomenę. Iš sveiko, brandaus grūdo išauga našus derlius. Naujaisiais laikais Tihameris Totas, Šilgenas, Forsteris, Džiovanis Papinis, Vydūnas, S.Šalkauskis, A.Maceina, K.Pakštas, A.Jušinskas, A.Lipniūnas, G.Petkevičaitė-Bitė, A.Smetona tiek rašė, veikė, kad per šeimą išugdytų aukštos kultūros jaunuomenę, o per ją – ir aukštos kultūros tautą.

Reikia pasakyti, kad lietuviai iš prigimties yra kuklūs, santūrūs, sėslūs, pagarbūs, vaišingi. Vincas Maciūnas rašė: „Senovės lietuviai buvo vaizduojami ne tik kaip narsūs kariai, bet jiems buvo teikiama ir kitų gerų charakterio savybių: papročių švelnumas, taikingumas, vaišingumas ir kt. Juos idealizuoja T.Narbutas, S.Daukantas, J.Kraševskis, P.Kukolnikas ir kiti. Apie senovės lietuvių švelnumą rašo Daukantas „Būde“, T.Narbutas – savo istorijoje. O D.Poška piktinasi, kad tendencingieji istorikai ir kronikininkai šmeižę senovės lietuvius vadindami juos barbarais, plėšikais. Pagrindinė to reiškinio priežastis paprasta – tai patriotizmas, idealizuojąs visa, kas sava, taigi ir savo protėvius.

Tai gal iš dalies ir perdėta, bet visgi yra tiesa. Pažiūrėkime į mūsų brolius lietuvius jau XX amžiuje (sukrikščionintus, katalikus) – jie atlaidūs, darbštūs, sėslūs, dori. Prisimename anos nepriklausomos Lietuvos laikus, kai krašte vyravo teisingumas, darbštumas, dora. Pagrindinė veikla – ūkininkavimas kaime. Kiekvienas ūkininkas turėjo savo individualų ūkį, kur pats išsijuosęs tvarkėsi, kruopščiai dirbo, kad uždirbtų, save, savo šeimą išmaitintų ir dar turėtų daugiau pajamų, iš kurių gerino gyvenimą: statėsi naujus trobesius, įsigijo mašinas, leido vaikus į mokslą ir pan. Tiek tarnautojai, tiek ūkininkai gyveno iš savo darbo pagal principą: „Juo daugiau ir sąžiningiau dirbsi, tuo daugiau turėsi“. Buvo noras, interesas dirbti, plušti. Vogti niekas nenorėjo, nes grėsė atitinkama pelnyta bausmė. Kai plėšikas Rickus siautė – visi sukruto ir visi geidė, kad tik greičiau jį policija suimtų. Juk visi gyventojai buvo pratę būti ramūs, saugūs, beveik niekas savo namų durų nerakino. Jei atsirasdavo koks tinginys, nedorėlis, girtuoklėlis, kuris bandė skriausti žmogų – visa apylinkė kalbėjo, smerkė. Taip pat ir šeimos gyveno dorai, ištikimai, darniai. Didelė buvo retenybė, kad kas šeimoje nusikalstų Dievo įsakymui „Nepaleistuvauk“. Jei netekėjusi mergina susilaukdavo vaiko, būdavo visuomenės pasmerkiama. Skyrybų kaime veik nebuvo. Jei pasitaikydavo, tai tik mieste tarp bedievių. Tėvai vaikus auklėjo griežtai, nelepino. Nuo mažens pratino prie paprasčiausio namų ar ūkio darbo. Jie sakė: „Darbas yra visokio gėrio šaltinis! Žmogus dirbdamas gerėja. Bedarbis prasimano visokių šunybių“.

Šeima buvo namų tvirtovė, saugykla, užuovėja. Joje augo vaikai su „Tėve mūsų“, mamos ir tėvo nuolat prižiūrimi. Neklausyti tėvų – to nė nežinojo. Visiems šeimoje į dvasią, į kraują buvo įsisunkę priesakai: „Bijok Dievo!“ Šventa buvo šeimos buveinė, šventa gyventi dorai namuose.

Ypač didelį vaidmenį suvaidino lietuvių motinos. Jų pasiaukojimas, meilė buvo herojiški. Bolševikams užėjus ir bandant mus vergais padaryti, jos savo sūnus žegnojo, laimino ir siuntė į partizanų laisvės kovotojų gretas kovai už tėvynės laisvę. Geriau žūt, bet nevergaut! Jos kruvinomis širdimis Irkutske, Krasnojarske, prie Laptevų jūros šiaurėje kentėjo tremtį, lagerius.

Kai atsirado tokių, kurie išėjo į skrebus, mūsų tauta tvirtu balsu gėdingai pasmerkė juos kaip išdavikus, išgamas. Ne vienas jų, jausdami, kokį blogį daro, slapta (stengdamiesi atsipirkti) bendravo su rezistentų šeimomis. Štai Kamajuose NKVD budelių nušautus ir balon įkištus partizanų kūnus Vygeliai išvogdavo ir naktį parveždavo tėvams, seserims į namus tinkamai palaidoti.

Kodėl šiandien nebe tokios šeimos, kaip buvo anos? Žmonės skiriasi, teisiasi, kerštauja, žudosi. Aukšti valdžios vyrai dažnai gyvena ne su pirma ir ne su viena žmona. Kiek daug su vaikais vaikšto jaunų merginų – vienišų motinų.

Kur dingo lietuvio taurumas, kilnumas, dora? Argi tik tokia mūsų stiprybė, kad okupantai bolševikai išmokė juodo velniško įstatymo – viską daryti atvirkščiai, ir mes sekame pagal juos kaip žemiausi vergai? Pamąstykime.

Jonas KIRLYS

Garliava

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija